Eglė Ramoškaitė drąsina jaunimą rašyti
Apie li­te­ra­tū­ros pa­ži­ni­mo prog­ra­mos „Vai­kų že­mė“ or­ga­ni­zuo­ja­mą jau­nų­jų ra­šy­to­jų men­to­rys­tės kon­kur­są „Ma­no kny­ga bus!“ kal­bė­jo­mės su jo ku­ra­to­re Eg­le Ra­moš­kai­te. Par­aiš­kų pri­ėmi­mo ter­mi­no pa­bai­ga jau čia pat, tad Eg­lė jau ga­li drą­siai pa­tvir­tin­ti – kon­kur­san­tų ti­krai ne­pri­trūks.

Šis mentorystės konkursas yra festivalio „Vaikų Kalėdų sala“ dalis, kuris įprastai vyksta gruodžio 7 – 9 dienomis Vilniaus mokytojų namuose. Tik įsitraukusi į literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ komandą, E. Ramoškaitė pradėjo sukti galvą, kaip prisidėti prie minėto festivalio ir paskatinti jaunimą rašyti, taip pat publikuoti savo darbus.

Išeitis – konkursas

Jei dar mokydamiesi mokykloje vaikai patikės savimi, po daugelio metų jiems neteks tik prisiminti, jog kadaise rašė.

Mokyklose gausu visokių konkursų, bet vis dėlto tenka pripažinti, kad jie nėra labai populiarūs. „Mokykla ugdo rašančiojo stilių, atrandami mėgstami žanrai, tačiau čia gali likti nepastebėtas ir įstrigti. Laiku sulaukęs padrąsinimo ir palaikymo – tu gali rašyti, leisti knygas – gali padėti jaunam žmogui apsispręsti, netgi nulemti profesijos pasirinkimą“, – sakė Eglė ir prisipažino kadaise taip pat patyrusi savęs neatradimo, neįprasminimo jausmą. Šis jausmas privertė ilgokai svarstyti: ką gi veikti su šitokiu gyvenimu?

Alinos Ožič nuotrauka

Eglė baigė teisės magistro (bioteisės specializacija) studijas Mykolo Romerio universitete, tačiau nepanoro dirbti tokio pobūdžio darbo. Vis keitė darbovietes – jai prireikė kone dešimties metų suvokti, jog jos tikrasis pašaukimas būti rašytoja.

Studijuoti į Vilnių atvyko iš Utenos ir jau dvylika metų čia gyvena. „Buvau iš tų vaikų, kuriems visi dalykai gerai sekėsi. Gal kiek prasčiau lietuvių kalba, – juokėsi rašytoja. – Kai mokaisi vien dešimtukais, sudėtinga pasirinkti, kuo norėtum būti. Tėvai patarė įgyti rimtą profesiją – tokią kaip teisė, ekonomika ar medicina (mažo miestelio sindromas)“, – ieškojimų metą prisiminė pašnekovė.

Tekstai nuolat supo E. Ramoškaitę. Ji nuo mažumės buvo rašanti, jos kūrinėlius publikavo mokyklos leidiniai, savo rašinius garsiai skaitė klasėje.

Šiandien kūrybinio rašymo kursus vedanti E. Ramoškaitė dažnai sutinka tokių žmonių, kurie vaikystėje rašė, tačiau vėliau šį užsiėmimą apleido. Vis dėlto ta didžioji svajonė nedingo ir sulaukus vyresnio amžiaus, bet tada iš naujo pradėti rašyti būna itin sunku. „Turi aibę pasiteisinimų, dėl ko metei rašyti... Liūdnoka, nes rašymas yra įgūdis – kuo daugiau rašai, tuo geriau parašai, tuo didesnė tikimybė, kad tavo tekstas bus publikuotas“, – aiškino rašytoja.

Ji įsitikinusi, kad jei dar mokydamiesi mokykloje vaikai patikės savimi, po daugelio metų jiems neteks vien prisiminti, jog kadaise rašė. „Galbūt jiems nereikės taip, kaip man, dirbti tų visų keistų darbų ir ilgą laiką jaustis ne savo vietoje. Gal rašymas yra būtent tai, ko jiems reikia?“ – retoriškai svarstė Eglė.

Stalčiuose savo kūrybos nelaiko

Mentorystės konkurso sąlygos rimtos – iškeltas reikalavimas pateikti knygos apimties kūrinį. „Ne šiaip sau, o kad mentoriai turėtų medžiagą, su kuria galėtų dirbti. Ieškoma motyvuotų autorių, dvylikos – aštuoniolikos metų moksleivių, svajojančių ne tik parodyti savo tekstus kitiems, bet ir sužinoti, ką apie juos mano tie, kurie jau yra išleidę savo knygas“, – pasakojo Eglė.

Deja, iš atsiuntusiųjų kūrinius daugiau nei pusė neturi reikiamos apimties teksto. „Jaunimas noriai dalyvauja, rašo gražiai, bet to neužtenka. Kita vertus, tokių, kurie turi parašę knygą ir ją laiko stalčiuje, nėra daug“, – juokėsi E. Ramoškaitė.

Komisija išrinks tris tekstus, kurių autorius konsultuos viena iš mentorių. Nugalėtojų mentorėmis pasiryžo tapti ir su jaunaisiais rašytojais bendrauti literatūrologė, poetė Lina Buividavičiūtė, maginės fantastikos autorė Aistė Vilkaitė bei mitologijos tema kurianti vaikų rašytoja ir iliustratorė Kotryna Zylė. „Mentorystė, kad ir kiek ji graži savaime, turi ir praktinę naudą – norime padėti parengti knygą, kad jaunas žmogus turėtų galimybę savo kūrinį pasiūlyti leidėjams. Tai ne šiaip pabendravimas su žinomu autoriumi (be abejo, draugystė ir atsirandantis supratimas, jog rašytojai – lygiai tokie patys žmonės, turintys silpnybių ar stiprybių, – puiki patirtis), bet tai kartu ir bandymas padėti vaikui pastebėti, ką galima patobulinti, kad tekstas būtų geresnis“, – sumanymo idėja dalijosi konkurso kuratorė.

Eglės Ramoškaitės knyga „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ skirta visiems, besidomintiems paauglių literatūra.

Ji taip pat pasidžiaugė, kad tarp šiuolaikinio jaunimo yra gerai rašančių poeziją. „Įdomu, kad rašo poeziją. Daugiausia poetų tarp dvylikamečių. Vėlesniame amžiuje dominuoja apysakos ir romanai. Manau, turėsime nei daug, nei mažai – apie penkiolika kūrinių. Kita vertus, jei kas nors per metus išleistų penkiolika knygų – būtų labai gerai“, – šypsojosi rašytoja.

Tiki konkurso sėkme

E. Ramoškaitė tiki vykstančio konkurso pasisekimu. „Manau, kad viskas pavyks. Tie, kurie bus atrinkti, įgaus didesnį paskatinimą rašyti. O jeigu konkursas pasiteisins – galbūt taps ir vasaros festivalio dalimi“, – vylėsi pašnekovė.

Apie ką rašo paaugliai, ir ką suaugusieji – paaugliams? „Suaugusieji rašo apie tuos pačius dalykus, kaip ir paaugliai, bet iš kitos perspektyvos. Tai, ką jie patyrė ir suprato jau būdami suaugę, kitaip tariant, jau nugyvenę paauglystės laikotarpį. Paaugliai nesupranta – tuo metu jiems viskas regisi kitaip. Lietuvių autoriai, rašantys paaugliams, niekaip neatsispiria nuolatiniam norui pamokyti ir paaiškinti, kaip reikia gyventi. Tačiau paaugliams reikia ne to – jie nori būti suprasti, pasisemti iš knygų patirties. To, kas jiems aktualu šiandien“, – svarstė Eglė.

Savo pirmąją knygą E. Ramoškaitė pradėjo rašyti prieš trejus metus, tačiau ją pabaigė jau susilaukusi pirmagimio. Knyga „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ (leidykla „Vaiga“) skirta visiems, besidomintiems paauglių literatūra.

Tą dieną, kai suprato, kad rašymas gali būti jos profesija, E. Ramoškaitė ryžtingai apsisprendė uždaryti įgrisusios kontoros duris. Ką veiksianti, tiksliai nežinojo, bet viena tapo aišku – jei neišeis iš savo komforto zonos, taps viena tų patogiai užsisedėjusių žmonių. „Pamaniau, niekada iš ten nebeištrūksiu gyva... Aš ištrūkau, man pavyko!“ – pergalingai šūktelėjo rašytoja.