Eduardas Mieželaitis: su prakeiksmo žyme
Ele­nos Ba­liu­ty­tės kny­ga „E­duar­das Mie­že­lai­tis tarp ry­tų ir va­ka­rų“ su­kė­lė dis­ku­si­ją, ku­ri su­grįž­ta nau­ja jė­ga: poe­tas – uo­lus kom­jau­nuo­lis ar tra­giš­ko­sios kar­tos at­sto­vas? O gal iš­ties di­de­lę sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį E. Mie­že­lai­tis (1919 – 1997) jau­tė­si ta­ry­tum su­žie­duo­tas pa­ukš­tis?

Išleisti knygą apie E. Mieželaitį autorę paskatino kolegos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI), kuriame ir dirba humanitarinių mokslų daktarė, ji yra Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja.

Bene prieš dešimtmetį Valentinas Sventickas, tuomet dar Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, pasiūlė E. Baliutytei sudaryti E. Mieželaičio kūrybos rinktinę. Ją sudarydama mokslininkė suprato, koks tai yra įdomus poetas. Įdomus ir jo gyvenimas, ir pats laikotarpis. „Pamaniau, kad išeitų gera knyga. Ta idėja įsikūrė galvoje, ją išsakydavau ir garsiai. Todėl kolega Marijus Šidlauskas kaskart klausdavo, kaip E. Mieželaitis, kaip sekasi rašyti. Iš jo esu gavusi ne vieną gerą patarimą, įdomią nuorodą ir moralinį paskatinimą mobilizuotis“, – apie knygos gimimą pasakojo E. Baliutytė.

Atitinka prakeikto poeto prototipą

„Autorė nusipelno didelės pagarbos, juoba kad ji suprato, kokį kalną teks perakėti.“

Literatūros tyrinėtojas M. Šidlauskas monografiją „Eduardas Mieželaitis tarp rytų ir vakarų“ vadino fenomenalia, nes ši užgriebianti ne tik paviršių, bet ir atnaujinanti santykius su E. Mieželaičio asmenybe, duoda impulsą dabartiniams apmąstymams, kalba apie mūsų buvimą šiame pasaulyje, valstybėje, civilizacijoje.

Vilniaus knygų mugėje vykusiame Elenos Baliutytės (pirma iš dešinės) monografijos pristatyme dalyvavo poeto šeimos moterys. Iš kairės: žmona Elena Mieželaitienė, anūkė Karolina, dukra Daina. / Evelinos Joteikaitės nuotrauka

2019-ieji paskelbti Vaižganto metais. Vaižganto figūra, anot M. Šidlausko, galėtų viską sujungti. E. Mieželaitis vienoje savo esė „Poetiška širdis“ apie Vaižgantą rašė: „Man teko laimė matyti dar gyvą Vaižgantą, jis mokėjo mylėti žmogų.“ M. Šidlausko manymu, čia E. Mieželaitis prabyla (gal ir nenorėdamas) kaip krikščionis. Tai esą įdomus aspektas. Pasak tyrinėtojo, prieštaringai skambanti ir kita jo mintis: „Rašytojui rūpi ne apskritai žmogus, ne beveidė abstrakcija, o konkretus žmogus.“

M. Šidlauskas tvirtino, kad poeto prieštaringumą, vidinį dramatizmą, vertybinio mąstymo savitumą, monumentalios asmenybės paradoksalumą E. Baliutytė rašydama monografiją pavertė vienu esmingiausių intelektinių motyvų.

„Eduardo Mieželaičio tekstai kalba apie susidvejinusio žmogaus būtį. Taip, jis tos pačios tragiškos kartos poetas.“

Biografijoje ir monografijoje galime rasti medžiagos svarstymams: kaip E. Mieželaitį vertinti? Autorė poetą mato 1920-ųjų tragiškos kartos kontekste: Vytautas Mačernis, Paulius Širvys, Bronius Krivickas. E. Mieželaitis jautėsi tarytum sužieduotas paukštis didelę savo gyvenimo dalį.

E. Baliutytės monografijos aspektai, M. Šidlausko tikinimu, „švieži“, įdomūs, tam tikra prasme ir problemiški. E. Mieželaitis atitinka prakeikto poeto prototipą.

Prometėjiško humanizmo problematika siejama su E. Mieželaičio asmenybe. Dabar, anot M. Šidlausko, liberalusis humanizmas. Matomas ryškus vertybių fiasko. „Kyla klausimas, kur tos egzistencinės moralinės tvarkos šaknys glūdi? Jas valdo pats žmogus. Pasaulis tampa amžinu chaosu, siekiama galios centrų, kyla civilizacijų konfliktai ir pan. Visa tai atvirai aptariama E. Baliutytės monografijoje, be jokių išlygų sau“, – sakė literatūros tyrinėtojas.

Parūpo kūrėjų likimai

Knygos autorė Elena Baliutytė į klausimą, ar Eduardą Mieželaitį galima priskirti vadinamajai tragiškai kartai, atsako "taip". Į diskusiją įsitraukė literatūros žinovai Valentinas Sventickas (kairėje), Marijus Šidlauskas ir Gytis Vaškelis. / Alinos Ožič nuotrauka

Įtakos knygai atsirasti turėjo LLTI darbai. Jau beveik dešimtmetį dirbama prie sovietmečio literatūros tyrimo programos, išleista ne viena kolektyvinė knyga – viena autorių ir E. Baliutytė. „Tai dramatiškas, ypatingas laikas. Bet tose kolektyvinėse monografijose pirmiausia tiriamas literatūros laukas: hierarchijos, institucijos, priežiūros mechanizmai, cenzūros veikimo būdai. Kaip apskritai literatūra gyvavo totalitarizmo sąlygomis, kitaip tariant, bendrieji dėsningumai“, – aiškino mokslininkė.

Ji prisipažino ne kartą pajutusi, kad dramatiški kūrėjų likimai, jų kūryba paliečiami tik fragmentiškai. E. Baliutytė įsitikinusi, kad šalia enciklopedinio pobūdžio darbų reikalingi ir monografinio pobūdžio tyrimai, kurių centre būtų autorius, jo kūryba bei santykis su laiko mechanizmu. Ši monografija, anot humanitarinių mokslų daktarės, buvo rašoma kaip sovietmečio literatūros tyrimo dalis.

Žemininkų kartoje (gimę apie 1920-uosius), kurios atstovas ir E. Mieželaitis, būta daug socialinių grupių, pogrupių, į kurias jungdavosi jaunimas. Kartos samprata, pasak E. Baliutytės, formuojasi ne tik biografiniu, bet ir socialinės patirties, kūrybos sampratų pagrindu.

„Normaliomis sąlygomis viskas būtų natūralu. Literatūros laukas savaime gyvybingas, tačiau viską sudramatino istorinis kontekstas: sovietų okupacija, Antrasis pasaulinis karas“, – sakė E. Baliutytė.

Čia pat bandė paskirstyti likimo trajektorijas, anot jos, viena kartos dalis 1944-ųjų vasarą pasitraukė į Vakarus, kita, kairuoliškų pažiūrų – į Sovietų Sąjungą (kaip E. Mieželaitis), o trečioji – liko Lietuvoje. Iš gimtinėje likusiųjų – vieni rinkosi aktyvaus pasipriešinimo kelią, išėjo į mišką partizanauti, kiti bandė pasyviai prisitaikyti prie naujo laiko, okupacijos.

Buvo ištremtų, suimtų, šantažuojamų dėl įvairiausių priežasčių, net ir už tai, kad karo metais kultūrinėje spaudoje skelbė savo eilėraščius, noveles. Buvo nutildytų ir nutilusių.

Dviveidis žodis

Ar E. Mieželaitį galima priskirti vadinamajai tragiškai kartai? „Nors atrodytų paradoksalu – sovietmečiu visų pripažintas poetas, bet manau, kad taip. … Teigiamą atsakymą nulėmė ne mano pačios požiūris, bet poeto tekstai. Tekstai kalba apie susidvejinusio žmogaus būtį. Jie – atviri, skaudūs. Savo žodį poetas vadina beveidžiu, dviveidžiu, keturveidžiu… Taip, jis tos pačios tragiškos kartos poetas“, – įsitikinusi E. Baliutytė.

Literatūros kritikas, eseistas V. Sventickas svarstė, ar ši E. Baliutytės monografija yra matoma ir girdima ką tik vykusios Vilniaus knygų mugės gaudesyje: „Autorė aktualiai apmąsto okupuoto gyvenimo ir okupuotos literatūros laiką, sovietmetį. Šiais apmąstymais užsiėmusi nemaža dalis menininkų, istorikų, politikų, politologų ir publicistų. Į šį srautą patenka ir E. Baliutytės knyga.“

Pasak V. Sventicko, LLTI sovietmečio literatūros apžvalga ir vertinimais užsiima nuosekliai – išleista nemažai knygų, surengta konferencijų, tyrimų, tyrinėjimų ir t. t. „Jiems beveik pavyko išvengti konjunktūrinių sovietologijos banalybių, kelia kartelę aukščiau, kas mane, literatūros žmogų, džiugina“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad šių dienų literatūrologui E. Mieželaitis nėra patraukli figūra.

Tačiau daugeliu požiūrių ji yra reikšminga, atskleidžianti to laiko būdingumus, turinti individualių bruožų. „Nelabai traukia, bet būtina pasigilinti“, – E. Baliutytės pasiryžimą imtis šio veikalo gyrė V. Sventickas.

Nėra prakaito kvapo

Literato teigimu, autorė nusipelno didelės pagarbos, juoba kad ji suprato, kokį kalną teks perakėti. Vien E. Mieželaičio raštai sudarė vienuolika tonų, o kur dar kitos knygos, begaliniai kūrinių perdirbiniai, autobiografijos, interviu, laiškai, recenzijos.

„Dar ir biografinių faktų rankiojimas, dokumentai, archyvai... Elena padarė didžiulį darbą, o prakaito kvapo, kai skaitai veikalo tekstą, nėra. Dalykiškai, įžvalgiai, subtiliai pasinaudojo begale sukauptų žinių ir patirtų įspūdžių. Kantriai referavo kūrinius, kurių daugelis net neskaitęs“, – pabrėžė V. Sventickas.

E. Baliutytė, pasak jo, nurodė E. Mieželaičio ir kitų menininkų kūrybos sąšaukas, paslėptas citatas, nutylėtas pavardes, į tekstus įterptus vertimus. „Ne visada galima buvo suprasti, kur E. Mieželaičio tekstai, o kur ne. Ši knyga parašyta ramia, objektą nuodugniai pažinusio literatūros tyrinėtojo kalba“, – apibendrino kritikas.

Savo monografijoje autorė rašo, jog „poeto dvigubas žaidimas su valdžia, pastangos ją įtikinti savo lojalumu buvo nulemtas stipraus kūrėjo instinkto.“ Tai esą pareikalavo asmens ir poeto integralumo kainos. Tačiau yra tekstų, kurie, mokslininkės nuomone, tebeturi estetinės gyvybės: „Yra tokių, kurie svarbūs poezijos istorijai kaip simbolinės formos, yra tokių, kurie atrodo kaip nepavykę eksperimentai, tuščia sovietinės ideologijos retorika.“

Tai, anot V. Sventicko, pagrįstos išvados. „Pasakytumėte, jog galima surašyti žvelgiant į lubas arba debesis, bet E. Baliutytės kelionė iki šių išvadų – įdomi, visa ko prisodrinta. Vykusiai parinktos citatos, svarbių žinių kupini išnašų komentarai“, – teigė jis.

Literatūrologas įsitikinęs, jog E. Baliutytės knygos skaitytojai, ypač tie, kurių sąmonėje E. Mieželaitis įžymus sovietinis poetas, Lenino premijos laureatas, oficiozinių prezidiumų iškamša, turės pasidaryti išvadą, kad jis buvo įdomi, nestandartinė, mįslinga, savaip tragiška asmenybė.

Mieželaitis pagal Kusturicą

Jei serbų režisierius Emiras Kusturica savo slystančių kontrastų stiliumi sukurtų kinematografinį E. Mieželaičio atvaizdą, V. Sventicko įsivaizdavimu, būtų dėl ko pasigraudenti, pasijuokti ir susimąstyti. Vardijo galimas filmo scenas: kairuoliškų pažiūrų rašinėjantis gimnazistas Kaune vadovauja Vinco Kudirkos lavinimosi kuopelei. Po karo, kai jau buvo komjaunimo vadas, sugalvojo tuo pačiu vardu kuopelę atgaivinti. Vieną gražią naktį jį pasisodino ant kietos kėdės Antanas Sniečkus, Kazys Preikšas, Michailo Suslovo pasiuntinys ir kt.

Kita scena: jaunas poetas karo metais Maskvoje, frontuose prie propagandinių mikrofonų. Salomėja Neris (nė nepaskambinusi autoriui mobiliuoju telefonu) gautą rankraštį atiduoda spaudai, ir taip išeina knyga „Lyrika“ 1943-iaisiais. Aktyvus komjaunimo veikėjas išleidęs knygą „Tėviškės vėjas“, 1946-aisiais, K. Preikšo žiauriai triuškinamas: „nacionalistinė bala“, „bohemščina“, „latravimas“, „žus, kaip kūrybinė jėga“. E. Mieželaitis mano būsiąs ištremtas. Tuo dorojimosi metu salės prieigose jo laukia mylimoji Stasė, kuri sako: „į tremtį keliausim kartu“. Kūrybos pauzė, grįžimas į sovietinę literatūrą su Stalino pagarbinimais ir broliška poema. Reikšmingų postų grandinė, asmeninės dvylipumo depresijos, su įspūdingomis girtuokliavimo scenomis, meilės istorijomis… „Neblogas kinas būtų“, – konstatavo V. Sventickas.

Įpratę kaltinti

Leidėjas G. Vaškelis pasidžiaugė, kad knyga apie E. Mieželaitį išėjo. „Galime kaltinti vieną žmogų, galima visus, – įprasta kaltinti. Reikia žvelgti giliau, analizuoti priežastis, kodėl kilo pretekstas pasinaudoti. Nesakau, kad tie žmonės buvo didvyriai, bet mūsų ne tiek daug, kad švaistytumės. Suprantu tuos, kurie sovietmečiu kentėjo ir buvo persekioti. Nemanau, kad visi pulsime skaityti E. Mieželaitį, bet, mano galva, perskaitę monografiją suprasime, ar verta jį skaityti“, – kalbėjo jis.

G. Vaškelio manymu, jei poetas būtų gimęs kitu metu, viskas būtų kitaip. „Turime tragiškąją, šakotą 1920-ųjų kartą. Nėra vienareikšmių atsakymų, viskas susigulės, svarbu išgirsti vienam kitą. Elena pateikia komplikuoto žmogaus vaizdą. Jei 1946-aisiais nupjaunamas kamienas, kas gali užaugti? Šaknys yra. Ta karta tuo ir tragiška, – sulaužyti likimai. Čia kalbame apie tragediją, ne apie kūrėjo laisvę. Ar verta apie tai kalbėti? Tikrai verta“, – įsitikinęs G. Vaškelis.


Tekstinis blokas: 1

. . .

Eduardas Mieželaitis gimė 1919 metų spalio 3 dieną Kareiviškyje (Joniškio apskritis), mirė 1997 metų birželio 6 dieną Vilniuje. Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, vienas prieštaringiausiai vertinamų sovietmečio rašytojų ir politinių veikėjų. Po pirmųjų eilėraščių rinkinių „Lyrika“ (1943), „Tėviškės vėjas“ (1946) E. Mieželaitis išmestas iš komjaunimo, apribota jo literatūrinė kūryba, taigi kurį laiką poetas užsiėmė vertimais ir rašė knygeles vaikams. 1962 metais pasirodęs jo eilėraščių rinkinys „Žmogus“ buvo įvertintas anuomet reikšmingiausia Lenino premija, ir E. Mieželaitis tapo ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos poetu, reprezentuojančiu sovietinę poeziją užsienyje, jo kūryba versta į daugybę kalbų. Būsimas poetas 1939–1940 metais Vytauto Didžiojo universitete ir 1940–1941 metais Vilniaus universitete studijavo teisę. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Penzos sritį (Rusija) ir dirbo stiklo fabrike. 1941–1944 metais buvo 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karo korespondentas. 1946 metais – žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktorius, vėliau dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje. Nuo 1951 metų atsidėjo vien literatūriniam darbui. 1954–1959 metais LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1959–1970 metais – pirmininkas. Poetinės publicistikos knygose „Saulė gintare“, „Duona ir žodis“, „Čia Lietuva“ pateikta apmąstymų Lietuvos kultūros, literatūros ir ryškiausių jos asmenybių tema. Paskutinė knyga – autobiografija „Nereikalingas žmogus“ (2003 metais išleista po mirties).