Edita Lansbergienė: „Gyvenu su Binkiu. Jo malkinėje“
Ma­ža­me Pa­pi­lio mies­te­ly­je ne­to­li Bir­žų at­vė­ru­si na­mo, ku­ria­me mo­ky­to­ja­vo poe­tas Ka­zys Bin­kis (1893–1942), du­ris li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Edi­ta Lans­ber­gie­nė apie sa­vo li­te­ra­tū­ri­nį „su­gy­ven­ti­nį“ pa­sa­ko­jo kaip apie se­ną ge­rą pa­žįs­ta­mą, su ku­riuo tar­si įsi­kū­ru­si jo mal­ki­nė­je. Šia­me na­me eks­po­nuo­ja­mas poe­to nuo­trau­kas pa­pil­dan­tys Edi­tos pa­sa­ko­ji­mai, re­gis, ne­lei­džia iš­blės­ti K. Bin­kio dva­siai.

„Man dabar tenka laimė gyventi name, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metais jis su mamute buvo įsikūrę. Pirmame namo aukšte mokytojavo, čia turėjo ir savo darbo kambarį. Po laiptais buvo maža virtuvėlė, krosnis, ant kurios žiemą, kai keliai būdavo užpustyti, apnakvindindavo savo mokinius, – pasakojo E. Lansbergienė. – O palėpėj laikė malkas. Dabar aš ten ir gyvenu, kaip juokais daug kas sako – Binkio malkinėj. Jau 25 metus tenka priiminėti visus jo svečius, atvykstančius į Papilį, ištverti visas jo, regis, iš aukštybių krečiamas šunybes.“

Šiemet poetui, lietuvių avangardinės poezijos pradininkui, keturvėjininkų sąjūdžio įkvėpėjui, iššūkius ir eksperimentus mėgusiam vienam originaliausių pomaironinės kartos kūrėjų būtų sukakę 125 metai. Kai E. Lansbergienė kartu su vyru Gintaru atsikėlė į šį namą ir Papilyje pradėjo mokytojauti, K. Binkio, nuo kurio rengiamų literatūrinių vakarų kadaise skambėdavo visas miestelis, jau seniai nebuvo nė pėdsako. Šeima tik paveldėjo pirmame namo aukšte jo 80-mečio proga įrengtą nedidelę memorialinę ekspoziciją. Ją puoselėja ir plečia toliau.“

„Bus ir pas mus Eldorado“

Apsilankymas šiame name maloniai nustebino. Biržų viešosios bibliotekos darbuotojų ir Biržų turizmo informacijos centro parengtas maršrutas po literatūrines rajono vietas netikėtai nukėlė į tolimus vėjavaikiu praminto K. Binkio laikus. Papilio mokytojos, gidės, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotojos E. Lansbergienės kūrybišką požiūrį į darbą išdavė ir jos dėvimi marškinėliai su K. Binkio portretu bei eilutėmis iš jo poezijos: „Bus ir pas mus Eldorado.“

Pravėrusi daugiau nei šimto metų senumo pastato duris Edita pakvietė į svečius pas K. Binkį. Jau priemenėje neryški pavakario šviesa gaubė senus rakandus, džiovintų žolynų glėbius, atrodytų, paties poeto čia suneštus ir paliktus. Ant spintos dulkėjo senas radijo aparatas.

Tikrų autentiškų poeto eksponatų nedaug, tačiau E. Lansbergienė ir jos vyras Gintaras čia gyvendami stengėsi namo nemordernizuoti, sukūrė tokią aplinką, kad įžengęs jauti K. Binkio laikus. Su mokiniais suremontavę patalpas buvusiose klasėse įrengė krašto etnografinę ekspoziciją. Žmonės suvežė daugybę buityje jau nenaudojamų daiktų, galima sakyti, iš to meto. Žinoma, labiausiai imponuoja jo poezijos gerbėjos Editos pasakojamos istorijos.

Poeto rašomasis stalas, atkeliavęs iš K. Binklio buto Kaune (padovanojo jo sūnus Gerardas – aut.), tarsi ir dabar naudojamas – nudėliotas originaliomis poeto knygelėmis, rankraščiais, į arbatinuką įmerkta žydinti šakelė. „Jei medžiai būtų nesužaliavę, per langą matytumėte jo gimtuosius Gudelius, kur jis užaugo ir ėmęs krėsti šunybes buvo pramintas vėjavaikiu, – aiškino E. Lansbergienė. – O krėtė ne iš blogos valios. Pradėjęs lankyti mokyklą tėvo jau buvo išmokytas skaityti ir rašyti, tad klasėje nelabai turėjo ką veikti. Kaip pats yra rašęs prisiminimuose: „Jei kurią dieną mokykloje man neteko ant žirnių paklūpėti, tai diena kaip ir perniek nuėjusi.“

Tačiau kai pats mokytojavo, jam šis darbas atrodė šventas. Jis daug kam yra sakęs, kad kiekvienam bent kiek gyvenime reikia padirbėti mokytoju. Kaip pasakojo Edita, Papilyje, vaikus surinkęs iš visų apylinkių, patikrinęs, kas kiek ko moka, paskirstė į keturis skyrius, susodino dviejuose kambariuose ir su visais vienas dirbo. Gabiausius ruošė stojamiesiems egzaminams į gimnaziją. Gretimuose kaimuose dirbdavo ir su suaugusiaisiais, vaidinimus su jais rengė.

Nuskintoji gėlė

„Energijos nestokojantis poetas Papilyje organizuodavo kultūros vakarus, kuriems mokyklos patalpos buvo per mažos. Tad dažnai prašydavosi į Parovėjos dvarą pas grafienę Balbiną Žurauskienę. Ten kartą iš klebonijos maždaug kilometrą laukais net fortepijoną buvo nusigabenę. K. Binkis grojo armonika, smuiku, klarnetu“, – teigė Edita. Čia skleidėsi ir jo meilės istorija su Pranute Adamonyte. Ji buvo kilusi iš Vabalninko ir netoliese Čypėnų kaime mokytojavo.

„Jų meilės kelias buvo vingiuotas, nes Pranutės artimieji labai priešinosi, visiems atrodė, kad nepastovaus būdo, vėjavaikis, nuolat naujomis idėjomis užsidegantis K. Binkis bus nekoks šeimos žmogus“, – sakė gidė. Visiems buvo žinomas jo negebėjimas ūkininkauti: kai mirė kelis hektarus palikęs jo tėvelis, Kazys arklu ant lauko parašė: „Kazys daugiau nears.“ Savo namus išnuomojo ir su motina atsikraustė į Papilio mokyklą. Kai namai sudegė, Kazys turėjo tik mokytojo algą. Ūkininkų dukrai toks jaunikis, tėvų požiūriu, buvo netinkamas.

„Papily parašytos pačios gražiausios Pranutei skirtos K. Binkio meilės eilės, pavyzdžiui: surinksiu aliai vieno/ visus pievų žiedelius/ iš nupjauto rytą šieno/ ir svirnelio kampelius/ jų galvutėms išdabinsiu, – deklamavo Edita. Pasak jos, netrūko jų draugystėje ir sielvarto. Kaip pasakojama Papilyje, per vieną Kazio organizuotą kūrybos vakarą Pranutė atvažiavo su savo kraštiečiais broliais Sruogomis. Kaziukas po vakaro paprašė, kad Pranutė pasiliktų Papily, nes ir kitą dieną dar turėjo būti renginių, bet mergina nuskynė gėlės žiedą, įteikė K. Binkiui, o pati, nieko nesakiusi, sėdo į vežimą su Baliu Sruoga ir išvažiavo. Tada K. Binkis parašė vieną dramatiškiausių savo eilėraščių „Nuskintoji gėlė“ (dar vadinamą „Persiskyrimo daina“), kuris baigiasi žodžiais: Kas man dangūs,/ kas man žemė,/ kas man viskas be tavęs.

Vingiuoti meilės keliai

Iš vabalninkiečių Edita yra girdėjusi ir kitą istoriją, kuri įskaudino K. Binkį. Kūrybos vakare Vabalninke K. Binkis ir B. Sruoga paeiliui skaitė savo eiles, tarsi varžydamiesi, kieno geresnės. „Sėdėjo Pranutė su gėlių puokšte. Įvertinusi poeziją, ją padavė Kaziui, o tam kažkoks šyšas užėjo, švystelėjo gėles į kampą. Ir vėl abu susipyko, – stebėjosi Edita. – Vieną panašių išsiskyrimų K. Binkis skaudžiai išgyveno. Tai buvo antras kartas, kai jis rimtai galvojo apie savižudybę.“

Kaip pasakojo E. Lansbergienė, pirmą kartą K. Binkis žudytis norėjo dar būdamas vaikas. Vėliau visą gyvenimą jautė kaltę dėl mirusios sesutės. „Kai jam tėvai ją paliko prižiūrėti, jis išpuošė gražiausia suknele, išsivedė į lauką ir pasodino kaip karalaitę paliepęs niekur nejudėti. Kol jis su vaikais dūko, sesutė sėdėjo ir tirtėjo kaip lapelis. Grįžę tėvai užsodino Kazį ant arklio ir liepė joti į Papilį daktaro. Jau tada suvokęs, kad gali įvykti kas nors blogo, sustojęs ant tilto norėjo šokti į Rovėjos upę. Vis dėlto apsigalvojo, pakvietė daktarą, tačiau sesutės išgelbėti nepavyko, mirė nuo plaučių uždegimo. Ši istorija jį slėgė visą gyvenimą, daug kam apie tai yra pasakojęs“, – teigė pašnekovė.

Antrą K. Binkio bandymą žudytis matė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo Jadvyga. Kartą pas ją Kaune atėjo visas persimainęs K. Binkis. Jadvyga supratusi, kad reikia jį kur nors išsivesti, prablaškyti. Prie jų dar prisidėjo B. Sruoga ir Vanda Daugirdaitė. Bet Kazys Ąžuolyno parke dingo. Laimei, Jadvyga pamatė K. Binkį stovintį su įremtu sau į kaktą pistoletu. Ji atsargiai priėjo, atitraukė, o jis tada prisipažino: „Šiandien turėjo būti mano vestuvės.“

Energijos nestokojantis poetas Kazys Binkis Papilyje organizuodavo kultūros vakarus, kuriems mokyklos patalpos buvo per mažos.

Pasirodo, tada, 1919 metais, giminių spaudžiama Pranutė buvo atsisakiusi už jo tekėti. Tais metais K. Binkis paliko Papilį. Gyveno Vilniuje, Kaune, lankėsi Berlyne, bet Pranutės vis nepamiršo. 1920 metų spalį jai rašė: „Bet tik viena žinok, Pranute, kad turėsi žmogų, kuris Tave giliai ir sąmoningai myli, kuriam Tu esi už viską pasauly brangesnė ir kuris dėl tos meilės visa įstengs padaryti, kad ir Tu jaustumei nors dalį tos laimės, kurią jis su Tavimi jaučia.“

Po kelių mėnesių, jau 1921 metų sausį parašė dar tiesiau: „Pagalios pasakysiu, Pranyt, kad man ši komedija per daug nusibodo. Penkti jau metai ji tęsias ir vis tas pats – žingsnis pirmyn, žingsnis atgal. O vesti polemiką su Tavo ciocėmis man lyg ir nepritiktų – yra man daug kilnesnio darbo... Be to, Tavo vergiškas nusilenkimas prieš tą brutalingą jungą, kuriame Tave laiko Tavo namiškiai, nei kiek Tavęs neaukština. (...) Jei Tu būtumei liuosa ir šiek tiek valios turėtumei, tai jau seniai drauge gyventume ir juoktumės iš buvusių abejonių ir „kentėjimų“.“

Šie ir kiti laiškai, kaip priminė E. Lansbergienė, publikuojami Laimono Inio apie K. Binkį parašytoje biografinėje apybraižoje „Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas“.

Sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas

Vis dėlto Pranutė apsisprendė, vestuvės įvyko. „Gal tam jos apsisprendimui įtakos turėjo ir tai, kad Pranutės sesuo buvo ištekėjusi už seno nemylimo ūkininko. Matydama nelaimingą sesers gyvenimą, sutiko tekėti už mylimo žmogaus, – kalbėjo E. Lansbergienė. – Labai gražias vestuves 1921 metų birželį, per Jonines, iškėlė jaunosios brolis Jonas Adamonis, netoli Palėvenio, Noriūnų kaime turėjęs ūkį. K. Binkis su savo draugais rašytojais į Palėvenės bažnyčią atlėkė automobiliu.“ Sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. 1922 metais Binkiai susilaukė dukros Eleonoros, dar po metų – sūnaus Gerardo.

„Tačiau nors ir smagios buvo vestuvės, nelabai smagus buvo jų gyvenimas, – teigė Edita. – Rodės, K. Binkis Pranutei viską atiduoti norėjo, tačiau neramus vėjavaikiškas būdas dėliojo kitaip. Dar prieš vestuves pagyvenęs Kaune, pabuvęs Berlyne, pasiklausęs filosofijos, literatūros paskaitų, K. Binkis buvo persismelkęs avangardo idėjomis. Po obelų žiedų, rugiagėlių poezijos jis prabilo visai kitu stiliumi: Berlynas aukštyn kojom drybso,/ O mėnuo, senas idiotas,/ Elektros viela pažabotas/ Vypso.

Kaip pasakojo gidė, išsivežė K. Binkis ir Pranutę parodyti Berlyno, bet jai viso to nereikėjo, tas naujasis pasaulis buvo svetimas.

Poetas labai stengėsi, kad Pranutė būtų laiminga. Tarsi norėdamas pasišaipyti iš jos giminių, kurie priešinosi jų vestuvėms, išsimokėtinai, gavęs kelis šimtus litų už operos libreto vertimą, nupirko Kalnaberžės dvarą netoli Kėdainių. Ir ne bet kokį, o priklausiusį carinės Rusijos imperijos ministrų tarybos pirmininkui Piotrui Stolypinui. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę buvo išsimokėtinai pardavinėjami carinių valdininkų dvarai. „Kiek žinau, vienas paskutinių šio dvaro savininkų Viktoras Uspaskichas dvarą labai apleido. Dabar Kultūros paveldo departamentas dvarą iš jo atsiėmė, ruošiasi atgaivinti“, – pasakojo E. Lansbergienė.

Pažintis su Sofija

Pasak gidės, Kalnaberžėje virė literatūrinis gyvenimas, lankėsi rašytojai, o visas ūkis – ant Pranutės pečių. „Be to, K. Binkiui nerimą ėmė kelti pradėjusi reikštis Pranutės liga (jos dėdė mirė sirgdamas šizofrenija). Mylėjo jis Pranutę, tačiau nuolat degdamas naujomis idėjomis, polėkiu pradėjo lankyti vieną gražią gyvanašlę Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, turinčią nedidelį dvarelį Balsiuose, netoli Pakruojo. Ten vyko bohemiški literatūros vakarai. Kilusi iš dvarininkų, išsilavinusi Sofija traukė K. Binkį,“ – teigė Edita.

Taip jis blaškėsi tarp tų dviejų moterų. Kartą ankstyvą pavasarį atlapojusi dvaro langus Pranutė juos valė, peršalo, susirgo ir 1927 metais, sulaukusi vos 29-erių, mirė nuo plaučių uždegimo. „Pasakojama, kad sirgdama Pranutė buvo pas savo tėvus, o K. Binkis su vaikais – Kaune. Kartą naktį penkerių metukų Eleonora šoko iš lovos ir pradėjo šaukti mamą. Būtent tą naktį Pranutė ir iškeliavo, – pasakojo Edita. – K. Binkis laidotuvėse raudojo balsu, o visa giminė jį smerkė, kaltino dėl Pranutės mirties.“

Apie pamotę

1929 metais K. Binkis vedė Sofiją, įsidukrino ir jos dvi dukras iš pirmosios santuokos – Irutę ir Lilę. Gyveno šešiese. Pasak Editos, yra toks posakis, kaip anekdotas, kai jie vienas kitam sako: „Tavo ir mano vaikai muša mūsų vaikus.“

„Eleonora niekada nepripažino pamotės, bėgdavo iš namų pas senelius. Užaugusi šeimos nesukūrė. Dirbo mokytoja. Gyvenimą baigė senelių namuose“, – sakė E. Lansbergienė. Gerardas vienintelis tęsė Binkių giminę. Jo sūnus, K. Binkio anūkas, Viktoras – žinomas dailininkas, architektas.

„Kai Gerardas paskutinį kartą lankėsi Papilyje, pasakojo ir apie savo pamotę. Prieš mirtį ji jam atidavė tėvo žiedą ir pasakė: „Atsiprašau, kad niekaip negalėjau jūsų pamilti. Tačiau, kad jūsų tai neskaudintų, aš ir savo dukterų nemylėjau.“ Atrodytų, tarsi ji būtų buvusi šalta ir beširdė moteris. Bet juk taip nebuvo – karo metais Binkių butas buvo vadinamas žydų viešbučiu, – teigė E. Lansbergienė. – Sofija ir jos žentas organizuodavo žydų vaikų išvadavimą iš geto, laikinai juos priglausdavo, tada ieškodavo šeimų, galinčių globoti toliau. K. Binkis tuo metu jau sirgo. Sofija bandė jį saugoti nuo nemalonių išgyvenimų, neleido vaikams vaikščioti į jo kambarį. Neseniai televizijos laidoje girdėjau kalbant vieną Sofijos išgelbėtų mergaičių, išdrįsusią dirstelėti į draudžiamą kambarį. Pasak jos, lovoje gulėjo žmogus ir ilgai į ją žiūrėjo liūdnomis akimis.“ Sofija, kaip ir K. Binkis, turi Pasaulio tautų teisuolio vardą. Jiems Teisuolių alėjoje Izraelyje pasodinti medžiai.

Edita Lansbergienė: „Jau 25 metus tenka priiminėti visus Kazio Binkio svečius, atvykstančius į Papilį.“

Išvengė poemos apie Staliną

Memorialinėje ekspozicijoje Papilyje saugoma originali pirmojo, 1937 metais pasirodžiusio K. Binkio poemos vaikams „Kiškių sukilimas“ leidimo knygelė. Ji Kalėdų proga dedikuota „panelėms Dauguvietytėms“.

„Borisas Dauguvietis buvo geras K. Binkio bičiulis. Poetas net pakrikštijo Boriso dukrą Galiną Dauguvietytę“, – sakė Edita. Jos teigimu, labai įdomi poemos sukūrimo istorija. K. Binkis vieną geriausių savo draugų Kiprą Petrauską, su kuriuo rengė koncertus besikuriančios Lietuvos kariuomenės daliniuose, padarė poemos herojumi. K. Binkis labai mėgo žvejoti, o Kipras – medžioti. Ypač jam buvo įdomios kiškių medžioklės, o Kaziui tai atrodė baisu ir nesuvokiama. Tad poetas parašė poemą, kurioje visus žvėriukus sušaukė į kiškių vadovaujamą sukilimą, atžygiavo į Kauną ir privertė tuo metu „Traviatoje“ dainavusį K. Petrauską prisiekti, kad jis niekada nemedžios, tik dainuos ir žvejos.

„O ar žinote, kaip sovietams okupavus Lietuvą K. Binkis išvengė užsakymo parašyti poemą apie Staliną? – klausė E. Lansbergienė. – Šią istoriją pasakojo moteris, kuri ją girdėjo iš Kazio Borutos. K. Burota taip pat buvo patekęs į šį nelemtąjį sąrašą. Kai enkavėdistai atvažiavo pas K. Binkį ir liepė ruoštis vykti į NKVD būstinę, nujausdamas, kad čia niekuo geru nekvepia, jis pasiprašė į tualetą. O ten turėjo pasislėpęs degtinės. Visą ir susivertė. Nuvežė į NKVD būstinę, o jis smuko kaip maišas. Suprantama, tokį menininką liepė mesti lauk. Enkavėdistai išdėstė užduotį – per 24 val. parašyti poemą tautų vadui. K. Boruta atsipirko įtikinėjimais, kad jis seniai nerašo poezijos, o tik prozą, tad poemos niekaip neparašytų. Na, ir liko Salomėja Nėris. Ji apsiverkė, sako, niekaip per 24 val. neparašys. Enkavėdistai jai davė 48 valandas.“

E. Lansbergienė pasidžiaugė, kad į jos puoselėjamą namą buvo atvykę ir japonų turistai. „Pasirodo, yra tokių japonų, kurie keliauja Jono Meko keliais. O J. Mekas šioje mokykloje kelerius metus mokėsi. Aplankė Papilį ir jo vaikai – lietuviškai nemokantis Sebastianas bei lietuvišką įrašą svečių knygoje palikusi dukra Ona“, – džiaugėsi gidė.