Dvidešimt sezonų svetur artino prie Lietuvos operos scenos
Dvi­de­šim­tą se­zo­ną Vo­kie­ti­jos Sarb­riu­ke­no mies­te esan­čia­me Sa­ro kraš­to vals­ty­bi­nia­me tea­tre ne­tru­kus pra­dė­sian­tis te­no­ras Al­gir­das Dre­vins­kas su 10 me­tų du­kra Kla­ra ir 6-erių sū­nu­mi Ju­liu­mi at­os­to­gau­ja tė­viš­kė­je Bir­žų ra­jo­ne.

Ateinantį sezoną solistas po 25 metų pertraukos vėl turės galimybę pasirodyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT): čia jo laukia Alfredo vaidmuo Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“ ir Idomenėjo partija to paties pavadinimo Wolfgango Amadeuso Mozarto operoje.

– Prisiminkite pirmuosius žingsnius operos scenoje: kokiuose LNOBT spektakliuose jaunystėje teko dainuoti? – teiravomės Algirdo Drevinsko.

Jei etatinis solistas pageidauja praleisti spektaklį dėl pasirodymų kitose scenose, atlygį pavaduojančiam atlikėjui privalo sumokėti iš savo kišenės.

– Muzikos studijas pradėjau Klaipėdoje – ten porą metų konservatorijoje mokiausi choro dirigavimo ir tik tuomet atvykau į Vilnių studijuoti operos vokalo. Akademijos dėstytojai stengdavosi, kad studentai turėtų galimybę atlikti mažus vaidmenis operos spektakliuose. Tad režisierė profesorė Vlada Mikštaitė kaip Don Kurcijų mane įtraukė į tuometį W. A. Mozarto „Figaro vedybų“ pastatymą, o režisierius Nerijus Petrokas – kaip Karininką į Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėją“. Bet didžiausias man parodytas pasitikėjimas buvo antro kurso studentui skirta Gastono partija 1992 metais pastatytoje „Traviatoje“, kurioje Violetą dainavo teatro primadona Irena Milkevičiūtė. Visgi jau 1993 metais, Violetos Urmanos paragintas, išvykau studijuoti į Austriją, į Graco muzikos ir vaizduojamųjų menu universitetą pas profesorių Josephą Loiblį. Tuo mano karjera LNOBT ir baigėsi, nes turėjau kvietimą po studijų dirbti Sarbriukene.

Vasarą dainuoti nesiveržia

– Saro krašto valstybinio teatro trupėje dirbate beveik du dešimtmečius. Labai ilgas laikas užsieniečiui, kai taip sparčiai viskas kinta Vakarų šalių teatruose…

– Pokyčių ir mūsų teatre netrūksta – šįmet kadenciją pradėsiantis naujasis teatro muzikos direktorius per mano karjeros metus bus jau šeštasis. Bet viliuosi Sarbriukene ir baigti savo sceninę karjerą, mat 15 ir daugiau metų be pertraukos tame pačiame Vokietijos teatre praleidusius atlikėjus iš trupės be itin reikšmingos priežasties atleisti draudžiama. Man pasisekė šią lemtingą ribą peržengti. Deja, nedaugeliui atvykėlių solistų tai pavyksta: po trylikto sezono dainininkai dažniausiai sužino, kad trupei taps nebereikalingi.

Taip nutiko ir mano žmonai amerikietei Elisabeth Wiles: po trylikos Saro krašto valstybiniame teatre praleistų metų ją pasikvietė ir pasakė, kad sopranas gražus ir dainuoja ji be priekaištų, tačiau yra kaip yra – ilgiau laikyti jos trupėje nebegali. Tad jau porą metų žmona – laisva menininkė, kaip kviestinė solistė dainuojanti įvairiuose teatruose, koncertuose ir festivaliuose. Ji ir šiuo metu užimta – dalyvauja Carlo Zellerio operetės „Paukščių pardavėjas“ pastatyme Šionebeke prie Elbės. Užtat mes su vaikais ramiai atostogaujame lietuviškame kaime. Pasiūlymų dainuoti vasarą net nesidairau – ir pailsėti po sezono norisi, ir vaikus prižiūrėti tenka.

– Su žmona susipažinote kartu dainuodami teatre?

– Taip. Ji, užaugusi Hiustono mieste Teksaso valstijoje, 2003 metais atvyko dainuoti į Saro krašto valstybinį teatrą. Kai pirmąkart išgirdau Elisabeth dainuojančią – jau po pirmųjų taktų supratau, kad tokiu nuostabiu balsu gamta galėjo apdovanoti tik labai gerą žmogų. Ir dabar drąsiai galiu sakyti: nuojauta manęs neapgavo.

Norėčiau surengti mūsų su žmona bendrą koncertą Lietuvoje – Hiustone tokį jau surengėme. Sarbriukeno scenoje meilės duetus mums kartu teko dainuoti ne vienoje operoje. Iš tų laikų mano mobiliajame telefone išlikę keliolika ateinančių auklių telefono numerių, kurie kartkartėmis vis dar praverčia...

Otavijus Wolfgango Amadeuso Mozarto operoje "Don Žuanas". Anos partiją atliko Algirdo Drevinsko žmona Elisabeth Wiles.

Teko plėsti repertuarą

– O kas padėjo jums taip ilgai išsilaikyti vienoje trupėje?

– Trupės Vokietijos miestų teatruose nėra didelės, todėl dainininkams tenka būti daugiaplaniams: negali apsiriboti vien lyrinio ar vien dramatinio tenoro repertuaru. Nė vienam teatrui neapsimoka laikyti etatinio solisto, kuris per sezoną dainuoja viename ar dviejuose pastatymuose.

Iš pradžių ir aš toks buvau – laikiausi įsikibęs lyrinio, „mocartinio“ tenoro amplua, visų kitų vaidmenų, tausodamas balsą, atsisakydavau. Bet ėmiau suprasti, kad šitaip elgdamasis teatre ilgai neišliksiu. Ryžausi plėsti savo repertuarą, ėmiausi draminių ar vaidybinių partijų. Žinoma, atidžiai jas rinkausi, stebėdamas savo balsą ir atsakingai spręsdamas, ko galėčiau atlikti, o kada verčiau nerizikuoti. Kryptingai dirbdamas, savo galimybių diapazoną išplėčiau ir dabar kasmet dainuoju 4–5 teatro pastatymuose. Mano repertuare – jau 90 operinių partijų.

– Kokios premjeros Sarbriukene jūsų lauks kitą sezoną?

– Kartu su žmona meilės duetus dainuosime Imre Kalmano operetėje „Čardašo karalienė“. Taip pat būsiu Grafas Albertas Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“, Valcakis – Richardo Strausso operoje „Rožės kavalierius“, Senasis Faustas – Charles'o Gounod operoje „Faustas“, kurią režisuos Lietuvoje gerai žinomas režisierius Vasilijus Barkchatovas. Taip pat dainuosiu Abdalą iš praėjusio sezono perkeltame pastatyme – G. Verdi operoje „Nabukas“.

Su vaikais aplankė Kryžių kalną.

Ištrūkti nebuvo lengva

– Kai tiek darbo, ar lengva ištrūkti į spektaklius Vilniuje?

– Tiesą pasakius, aš labai ir nesiveržiau. Tačiau mane įkalbėjo studijų laikų draugas Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt). Kalbėdamas apie būsimas Vilniaus premjeras, jis paminėjo ir „Idomenėją“. O aš jau atlikęs aštuonis pagrindinius vaidmenis W. A. Mozarto operų pastatymuose. Galima sakyti, šio kompozitoriaus operas repertuare „kolekcionuoju“, ir būtent „Idomenėjo“ toje kolekcijoje labai trūko (Sarbriukene šią operą numatoma statyti tik 2019–2020 metų sezone). Pats Idomenėjo personažas – brandus, tinkamas mano amžiui: naivių princų vaidmenys, kurių teatruose neišvengia nė vienas tenoras, sulaukus penkiasdešimties darosi nebeįdomūs… Taigi iš Vaido išgirsta žinia mane „užkabino“. Ryžausi važiuoti į Vilnių, į režisieriaus Grahamo Vicko repeticijas.

Biržų aviacijos šventėje.

O ištrūkti iš savojo teatro tikrai nėra lengva. Kad pavasarį atvykčiau į „Idomenėjo“ repeticijas Vilniuje, teko pačiam savo lėšomis samdyti kito teatro tenorą, kuris vietoj manęs Sarbriukene repetuotų ir dainuotų Abdalą „Nabuko“ premjeroje, nes iš mūsų trupės manęs pakeisti neatsirado kam. Gerai, kad mano vaidmuo toje operoje nedidelis, tai išsisukau palyginti nebrangiai. Panaši tvarka jau galioja daugelyje Vokietijos teatrų: jei etatinis solistas pageidauja praleisti spektaklį dėl pasirodymų kitose scenose, atlygį pavaduojančiam atlikėjui privalo sumokėti iš savo kišenės.

Su vaikais lankėsi Smiltynėje.

Vaikams rodo lietuvišką vasarą

– Kur ketinate leisti likusią vasarą?

– Liepos pabaigoje, kai žmona baigs savo pasirodymus, greičiausiai visa šeima vyksime pailsėti į Vokietijos pajūrį – Riugeno salą ar kur nors kitur. Lietuvos pajūrį Smiltynėje su vaikais jau aplankėme. Mat duktė Klara, kuri neblogai kalba lietuviškai (už tai dėkingas jos prižiūrėti Vokietijon atvykdavusiai mano mamai), yra didelė Selo gerbėja ir nė už ką nenorėjo praleisti šio atlikėjo koncerto Klaipėdoje. Taip pat pamatėme ir Dino parką, ir apverstą namą Radailiuose.

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną visi kartu dalyvavome Biržuose vykusioje aviacijos šventėje, nes mano brolis Gintaras yra Lietuvos sklandymo čempionas ir turi sukaupęs pilną dėžę įvairių varžybų medalių. Leidau vaikams pasirinkti, ko jie labiau norėtų: stebėti savo skraidantį dėdę ar vykti į Dainų šventę Vilniuje. Abu vieningai pasirinko lėktuvus. Bet svarbiausia, kad vaikams pagaliau parodžiau lietuvišką vasarą, nes iki šiol jas visas praleisdavome žmonos tėviškėje JAV.