Du lenkų menininkai ir jų ryšiai su Lietuva
Iš Len­ki­jos at­vež­ta par­oda „An­ge­las ir sū­nus. Wit­kie­wic­ziai Za­ko­pa­nė­je ir Lie­tu­vo­je“, iki lap­kri­čio 18 die­nos dar veik­sian­ti Kau­ne, Na­cio­na­li­nia­me M. K. Čiur­lio­nio mu­zie­ju­je, pa­sa­ko­ja apie du gar­sius len­kų me­ni­nin­kus – Že­mai­ti­jo­je gi­mu­sį Sta­nis­la­wą Wit­kie­wic­zių (1851–1915) ir Var­šu­vo­je gi­mu­sį jo sū­nų Sta­nis­la­wą Ig­na­cą Wit­kie­wic­zių-Wit­ka­cy (1885–1939).

Parodoje eksponuojami abiejų, su Lietuva sąsajų turinčių menininkų darbai, fotografijos, laiškai, įvairūs dokumentai, nuolat sukasi specialiai parodai Lenkijoje sukurtas filmas, pasakojantis apie Witkiewiczių gyvenimą ir kūrybą. Parodos pavadinimas – „Angelas ir sūnus“ – siejamas su ilgamečiais tėvo ir sūnaus, išskirtinių dviejų artimų menininkų iš gretimų kartų, santykiais. Paroda buvo sukurta anksčiau jau rodytos Zakopanės Tatrų muziejuje ekspozicijos pagrindu, papildyta įdomiais eksponatais, parodančiais Witkiewiczių ryšius su Lietuva, kur iki šių dienų gyvena menininkų giminės. Witkacy praleisdavo čia atostogas, o tėvas projektavo Lietuvoje geležinkelio stočių pastatus Zakopanės stiliumi, Palangoje tapė peizažus.

„Labai pavydžiu tiems, kurie mato mūsų lietuviškas pievas, nubarstytas pavasario žiedais, labai ilgiuosi mūsų liaudies ir kartu su Mickevičiumi galiu pasakyti: Lietuva, kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko.“

Ilgėjosi Lietuvos

Žemaitijoje, Šiaulių paviete, Pašiaušės kaime, prabėgo Stanislawo vaikystė. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime šeima buvo ištremta, prarado dvarą ir žemes. Grįžęs iš tremties vienas iš devynių Witkiewiczių vaikų – Stanislawas – tapybą studijavo Miunchene. Rašydamas šeimai laiškus, ilgėjosi Lietuvos: „Labai pavydžiu tiems, kurie mato mūsų lietuviškas pievas, nubarstytas pavasario žiedais, labai ilgiuosi mūsų liaudies ir kartu su Mickevičiumi galiu pasakyti: Lietuva, kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko.“.

Vėliau visą gyvenimą į jo laiškus grįždavo prisiminimai iš Pašiaušės dvaro. „Žydi narcizai ir alyvos – primena Pašiaušę. „Jausmų jaunystės kvapas“, – kaip sako Slowackis“, – yra rašęs Stanislawas viename laiškų.

Po studijų menininkas gyveno Varšuvoje ir vertėsi iš tapybos kritikos. Vėliau dėl plaučių ligos persikėlė į Zakopanę.

S. Witkiewiczius laikomas vienu žymiausių lenkų kultūros asmenybių XIX ir XX amžiaus sandūroje, vienu didžiausių to meto autoritetų. Visapusiškai gabus menininkas ir mąstytojas – literatūros ir meno kritikas, meno teoretikas, rašytojas, tapytojas – iš pradžių Palangoje susižavėjęs Baltija, tapė jūrą, gamtos peizažus, kuriuose, pasak kritikų, slypi intuityviai suvokiama tikrovės gelmė. Parodoje eksponuojamuose paveiksluose – ir liūdesys dėl prarastos tėvynės, ir 1863 metų sukilimo scenos.

Kaune iki šios savaitės pabaigos dar galima apžiūrėti parodą, kurioje - dviejų garsių Lenkijos menininkų Witkiewiczių darbai.

Zakopanės stilius

Vėliau Stanislawas, susižavėjęs Tatrų gamta, Zakopanės kalniečių menu, sukūrė ir populiarino Zakopanės stilių. Net buvo prigijęs pavadinimas – Witkiewicziaus stilius, taip jis projektavo pastatus ir Zakopanės vilų interjerus, baldus, kasdienės reikmės daiktus. 1900-aisiais Saldutiškyje, kur gyveno jo sesuo Anelė, Stanislawas Zakopanės stiliumi suprojektavo puošnią medinę geležinkelio stotį. Deja, stotis neišlikusi, ji vėliau sudegė. Net Feliksas Tiškevičius ir Mykolas Oginskis jam pavedė Zakopanės stiliumi sukurti Palangos gydyklos „Kęstutis“ projektą.

Medinė Zakopanės architektūra, pasak parodos kuratoriaus Stefano Okołowicziaus, Stanislawui buvo artima gal ir dėl to, kad jo vaikystė prabėgo Žemaitijoje, kur gausu medinių pastatų: ir dvarai, ir paprastos kaimiečių trobos buvo medinės, sodybos puoštos koplytėlėmis, drožinėtais kryžiais, tėvų dvaras taip pat buvo medinis. Tad neatsitiktinai ir ant Stanislawo kapo Zakopanėje, pildant jo norą, pastatytas žemaitiškas kryžius, kuris, pasak jo sesers Marijos, „keistai dera su kalnų peizažu“.

Artimos sielos

Stanislawo žmona Marija Pietžkievičiūtė buvo talentinga pianistė, žemaitė, kilusi iš Tryškių. Jų sūnus, tapęs menininku, kad jo nesupainiotų su tėvu, pasirašinėjo Witkacy. Juodu buvo labai artimi, tai atspindi ir jų laiškai vieno kitam.

Stanislawo Ignaco Witkiewicziaus-Witkacy darbai.

Kaip pasakojama filme apie šias asmenybes, už tai, kad vidutinių gabumų Stanislawas Ignacas tapo geru menininku, daugiausia turi būti dėkingas tėvui. Suprasdamas, kad genijumi niekas negimsta, jis sūnų mokė ir auklėjo pats. Pasak parodos kuratoriaus S. Okołowicziaus, iš šeimos dokumentų ir laiškų matyti, kad tėvas kūrė meistrišką būsimojo Witkacio genijaus konstrukciją, mokydamas jį suvokti iškilusias užduotis ir atsakomybę, ugdydamas nuoseklumą ir darbštumą.

Stanislawo Witkiewicziaus "Sutema" (kairėje) ir kiti paveikslai.

Kai pablogėjus sveikatai tėvas išvyko gydytis į Lovraną prie Adrijos jūros, su sūnumi ne tik susirašinėjo, bet ir beveik kasdien vienas kitam siuntė atvirlaiškius. Sūnus siųsdavo tėvui savo naujausių tapybos darbų nuotraukas, prašydavo pastabų, be to, dažnai aplankydavo tėvą.

Parodoje Kaune eksponuojama Witkacio tapyba ir fotografija gimė iš jo jaunystės kelionių ir ilgų apsilankymų ten, iš kur kilę Witkiewicziai (Šemiotos – jo senelės giminė, o Pietžkievičiai – jo motinos giminė). Parodoje pirmą kartą pristatomos lietuviškos Witkacio fotografijos, padarytos plenere 1900–1903 metais. Vėliau jo nuotraukos nukeliavo į prestižiškiausius JAV muziejus, Europos galerijų sales.

Sūnus, kaip ir tėvas, taip pat buvo talentingas menininkas ir filosofas – tapytojas, dramaturgas, rašytojas, meno kritikas Grynosios formos mene ir teatre teorijos autorius. Per penkerius metus (1919–1924) parašė apie 30 pjesių, 4 romanus. Jis kritikavo masinę kultūrą, pasiduodančią vis stiprėjančiam gyvenimo mechanizavimui, dviejuose romanuose pavaizdavo katastrofišką ateitį, kuri laukia Vakarų civilizacijos.

Nujaučiant ateinantį karą, jo kūryboje ėmė skambėti savižudybės motyvas. Savo bičiuliui rašė: „Taip dažnai mąstau apie savižudybę – kad dėl garbės reikės tą ankstesnį galą sau pasidaryti, kol dar visiškai nenukvakėjau.“ Witkacis nusižudė 1939 metų rugsėjo 18 dieną. Tokio sprendimo priežastis – Antrojo pasaulinio karo pradžia (rugsėjo 1 dieną Vokietija užpuolė Lenkiją, o 17 dieną į Lenkiją įžengė Raudonoji armija.

Parodą parengė Tatrų dr. Tyto Chałubińskio muziejus Zakopanėje, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, bendradarbiaujant su Adomo Mickevičiaus institutu (Varšuva) bei Lenkijos institutu Vilniuje. Projektas yra dalis A. Mickevičiaus instituto koordinuojamos tarptautinės kultūrinės programos „Polska 100“, įgyvendinamos pagal daugiametę 2017–2021 m. programą „Niepodlegla“.