Dramaturgo žūtis: klaustukų tik daugėja
Ra­šy­to­jui, dra­ma­tur­gui Rai­mun­dui Sa­mu­le­vi­čiui (1937–1981), ku­rio pje­ses sta­tė gar­su­sis Juo­zo Mil­ti­nio va­do­vau­ja­mas Pa­ne­vė­žio dra­mos tea­tras, šių me­tų ru­de­nį bū­tų su­ėję 80 me­tų. Jo tra­giš­ka žū­tis 1981-ųjų va­sa­rio 2 die­ną pa­čia­me Vil­niaus cen­tre, so­vie­ti­nio sau­gu­mie­čio bu­te, iki šiol ke­lia daug ver­si­jų, spė­lio­nių, ku­ria, o kar­tais ir sklei­džia ne­įti­ki­mų gan­dų. Apž­velg­si­me fak­tus ir de­ta­les, ku­rios ver­čia įvai­riai in­terp­re­tuo­ti įvy­kį.

Ta­da nie­kam ne­bu­vo pa­slap­tis, kad tra­ge­di­ja nu­ti­ko įta­kin­go sau­gu­mie­čio Hen­ri­ko Vai­gaus­ko bro­lio bu­te. O pats būs­to Ge­di­mi­no pros­pek­te, virš Cen­tri­nio kny­gy­no, sa­vi­nin­kas Ri­čar­das Vai­gaus­kas, kaip tuo­met kal­bė­ta, bu­vo So­vie­tų Są­jun­gos am­ba­sa­do­rius kaž­ku­rio­je Azi­jos ša­ly­je. Vė­liau ta­po aiš­ku, kad jis taip pat pri­klau­sė KGB struk­tū­roms. Teis­mas nu­spren­dė, jog ra­šy­to­ją ne­ty­čia nu­šo­vė jį į Vil­nių iš Kau­no at­ve­žęs kai­my­nas Au­re­li­jus Ba­ce­vi­čius, mi­nė­to R. Vai­gaus­ko žen­tas, kai abu už­su­ko į uoš­vio bu­tą par­si­ga­ben­ti ne­va ka­žin ko­kio ki­li­mo. Po ran­ka esą kaip tik pa­si­tai­kė ma­to­mo­je vie­to­je pa­dė­tas už­tai­sy­tas re­vol­ve­ris. A. Ba­ce­vi­čius pa­lai­kė gink­lą žais­li­niu, su­ma­nęs „pa­gąs­din­ti“ R. Sa­mu­le­vi­čių nu­si­tai­kė tie­siai šiam į akį ir spus­te­lė­jo.

Ir gink­las, ir kul­ka bu­vo ti­kri...

Nau­jas mitas

Po tra­ge­di­jos, ku­ri su­krė­tė to me­to kul­tū­ros žmo­nes, pra­ėjo dau­giau kaip 30 me­tų. Ta­čiau iki šiol li­ko daug ne­at­sa­ky­tų klau­si­mų, įvy­kiui pa­aiš­kin­ti trūks­ta lo­gi­kos. Dar keis­čiau, kad pa­tei­kiant jį kaip „šiuo­lai­ki­nį“ de­tek­ty­vą ku­ria­mi nau­ji mi­tai. Per vie­ną ke­lio­nę į Sa­mu­le­vi­čių me­mo­ria­li­nę so­dy­bą Jo­na­vos ra­jo­ne iš gi­dės te­ko iš­girs­ti, jog tra­ge­di­ja nu­ti­ko „Rin­ki­mų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko Vai­gaus­ko svai­nio bu­te“. Ne­si­gi­li­nant į fak­tus tuo ga­li­ma ir pa­ti­kė­ti. Ta­čiau trum­po­je R. Sa­mu­le­vi­čiaus biog­ra­fi­jo­je, pa­tei­kia­mo­je in­ter­ne­te, par­ašy­ta: „Nu­šau­tas sau­gu­mie­čio Ri­čar­do Vai­gaus­ko bu­te.“ Aki­vaiz­du, kad svai­nio pa­var­dė ne­ga­lė­tų bū­ti to­kia pa­ti. Bet žvel­giant į tra­ge­di­ją pa­vir­šu­ti­niš­kai ku­ria­mas nau­jas mi­tas.

Tai­gi kas tas R. Vai­gaus­kas ir kaip jis su­si­jęs su nu­žu­dy­tu pro­zi­nin­ku R. Sa­mu­le­vi­čiu­mi? Ar dra­ma­tur­gas ga­lė­jo kuo nors užk­liū­ti KGB? Ar KGB ga­lė­jo elg­tis taip įžū­liai, kad žmog­žu­dys­tę įvyk­dy­tų sau­gu­mie­čio bu­te?

„Sa­mu­le­vi­čių na­mai bu­vo lais­vos min­ties, šil­to bend­ra­vi­mo ir žmo­giš­ko pa­si­bu­vi­mo na­mai.“

Laiš­kas grasintojui

Per mi­nė­tą eks­kur­si­ją į Sa­mu­le­vi­čių me­mo­ria­li­nę so­dy­bą gi­dė iš­ta­rė fra­zę, ku­ri bū­tų ga­lė­ju­si su­do­min­ti teis­mą: „So­dy­bo­je sau­go­me R. Sa­mu­le­vi­čiaus laiš­ką sa­vo gra­sin­to­jui. Ra­šy­to­jas ne kar­tą yra su­lau­kęs gra­si­ni­mų su­si­do­ro­ji­mu.“ Pa­klau­sus, už ką, gi­dė ėmė svars­ty­ti, kad „jis bu­vo lais­vos sie­los, ne vi­sa­da ra­šė taip, kaip ta­da rei­kė­jo“. Ta­čiau iš ti­krų­jų ne­ži­no­ma, nei už ką, nei kas dra­ma­tur­gui gra­si­no.

Ga­li­ma spė­lio­ti ir prie­žas­čių ieš­ko­ti kū­ry­bo­je. R. Sa­mu­le­vi­čius yra par­ašęs is­to­ri­nę pje­sę apie Bar­bo­rą Rad­vi­lai­tę „Ka­rū­na ir smė­lis“. Bū­tent tą pa­tį 8-ąjį de­šimt­me­tį dėl kū­ry­bi­nės lais­vės var­žy­mo sta­tant spek­tak­lį „Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė“ re­ži­sie­rius Jo­nas Ju­ra­šas bu­vo pri­vers­tas emig­ruo­ti. Gal­būt cen­zo­riams užk­liu­vo Rai­mun­do dra­ma apie Bar­bo­rą? Ta­da su­pran­ta­ma, ko­dėl laiš­kas gra­sin­to­jui ne­at­si­dū­rė by­lo­je.

Ta­čiau ra­šy­to­ją pa­ži­no­jęs ir 1981 me­tais jo pje­sę „Erš­kė­tro­žės ru­de­nį“ Pa­ne­vė­žio dra­mos tea­tre sta­tęs re­ži­sie­rius Rai­mon­das Po­lis ne­ma­no, kad sis­te­mai bū­tų la­bai truk­džiu­si me­ni­nin­ko kū­ry­ba. „Rai­mun­das ne­bu­vo di­si­den­tas ar mė­gė­jas aš­triai po­li­ti­kuo­ti. Jo kū­ry­ba la­biau im­pre­sio­nis­ti­nė, – kal­bė­jo R. Po­lis. – Na, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės is­to­ri­ja Rai­mun­das do­mė­jo­si, rin­ko me­džia­gą Var­šu­vos ar­chy­vuo­se.“

Iki šiol li­ko daug ne­at­sa­ky­tų klau­si­mų, įvy­kiui pa­aiš­kin­ti trūks­ta lo­gi­kos.

Sa­mu­le­vi­čių sodyba

R. Sa­mu­le­vi­čių nuo vai­kys­tės su­po daug ži­no­mų to me­to kul­tū­ros žmo­nių, pra­de­dant mo­ti­na – dai­li­nin­ke ani­ma­lis­te Sta­se Sa­mu­le­vi­čie­ne (1906–1988), ku­rios kur­ti kai­li­niai dir­bi­niai Par­yžiaus pa­sau­li­nė­je par­odo­je 1935 me­tais bu­vo įver­tin­ti auk­so me­da­liu. Tuo me­tu gar­bin­gą ap­do­va­no­ji­mą jau­nai me­ni­nin­kei įtei­kė ir pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na, pats at­vy­kęs į Sa­mu­le­vi­čių na­mus Ža­lia­kal­ny­je, Vai­sių gat­vė­je.

Prieš An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą S. Sa­mu­le­vi­čie­nė su vy­ru Vac­lo­vu įsi­gi­jo so­dy­bą ne­to­li Kau­no – Jo­na­vos ra­jo­ne, Pra­uliuo­se. Jo­je bu­vo pa­sta­ty­ta at­ski­ra klė­te­lė vy­ro bro­liui dai­li­nin­kui An­ta­nui (Sa­mu­le­vi­čiui) Sa­muo­liui (1899–1942). Čia žy­mus lie­tu­vių eksp­re­sio­nis­tas nu­ta­pė ne vie­ną pa­veiks­lą. De­ja, tuo me­tu pats Sa­muo­lis bu­vo ne­sup­ras­tas ir ne­įver­tin­tas. Da­bar jo dar­bai sau­go­mi Na­cio­na­li­nia­me Kons­tan­ti­no Mi­ka­lo­jaus Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je. Įdo­mu, kad gar­sia­jam pa­veiks­lui „Gel­to­na mo­te­ris“ po­za­vo S. Sa­mu­le­vi­čie­nė.

Klė­te­lė ne­se­niai at­sta­ty­ta. Prieš me­tus at­nau­jin­ta vi­sa me­mo­ria­li­nės Sa­mu­le­vi­čių so­dy­bos eks­po­zi­ci­ja. Me­ni­nin­kų vien­kie­mis da­bar pri­klau­so Jo­na­vos kraš­to mu­zie­jui.

Tu­ber­ku­lio­ze sir­gęs dai­li­nin­kas prieš An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iš­vy­ko gy­dy­tis į Švei­ca­ri­ją, Lei­si­no ku­ror­tą. Pra­si­dė­jus ka­rui ir nu­trū­kus ry­šiams su Lie­tu­va na­mo grįž­ti ne­be­ga­lė­jo. Mi­rė 1942 me­tų va­sa­rio 9 die­ną. De­ja, jo ka­pas Lei­si­ne su­ny­ko. Kau­no Pe­tra­šiū­nų ka­pi­nė­se, Sa­mu­le­vi­čių šei­mos ka­pa­vie­tė­je, jam pa­sta­ty­tas ke­no­ta­fas.

Ra­šy­to­jo žū­tis – vie­na di­džiau­sių ne­įmin­tų mįs­lių.

Ke­lio­nės į užsienį

Su­pran­ta­ma, kad į li­te­ra­tū­rą lin­kęs Rai­mun­das, nors ir ne­spė­jęs pa­žin­ti dė­dės, ėmė­si ra­šy­ti mo­nog­ra­fi­ją apie jį, o 1976 me­tais lan­kė­si Švei­ca­ri­jo­je, ti­kė­da­ma­sis ras­ti tė­vo bro­lio ka­pą. Daug kam skai­tant R. Sa­mu­le­vi­čiaus biog­ra­fi­ją užk­liū­va ši de­ta­lė. Įdo­mu, kaip jį iš­lei­do į už­sie­nį? Be­je, bū­ta ir dau­giau Rai­mun­do iš­vy­kų sve­tur – į Len­ki­ją, Če­kos­lo­va­ki­ją, nors tuo me­tu lei­di­mus ke­liau­ti gau­da­vo ti­krai ne­daug kas. Ne vie­nas gar­sus žmo­gus, tuo lai­ko­tar­piu vy­kęs į už­sie­nį, da­bar su­lau­kia klau­si­mo, ar ne­bend­ra­dar­bia­vo su KGB?

Žvilg­te­lė­jus į A. Sa­muo­lio pa­veiks­lus ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad jų dar­bi­nin­kiš­ka te­ma­ti­ka ga­lė­jo pa­leng­vin­ti sū­nė­no ko­man­di­ruo­tės tvar­ky­mo do­ku­men­tus. Ga­na var­gin­gai gy­ve­nęs dai­li­nin­kas daž­niau­siai ta­py­da­vo sa­vo ap­lin­ką, šei­mos skur­dą, na­tiur­mor­tus ir Ža­lia­kal­nio žmo­nes. Anot me­no­ty­ri­nin­kų, vaiz­duo­da­vo ne­nu­dai­lin­tą Kau­no dar­bi­nin­kų gy­ve­ni­mą.

1973 me­tais R. Sa­mu­le­vi­čius jau bu­vo bai­gęs Mask­vos Mak­si­mo Gor­kio li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­tą. Į Švei­ca­ri­ją jis vy­ko ne šiaip, o kaip į ko­man­di­ruo­tę, bū­da­mas jau­nas ra­šy­to­jas, stu­di­ja­vęs Mask­vo­je. Ga­li­ma tik nu­ma­ny­ti, kiek pa­žįs­ta­mų R. Sa­mu­le­vi­čius tu­rė­jo So­vie­tų Są­jun­gos sos­ti­nė­je. O pa­žin­tys tuo me­tu lem­da­vo daug ką. Stu­di­juo­ti jį įkal­bė­jo ru­sų ra­šy­to­jas, tea­tro­lo­gas Vla­di­mi­ras Pi­me­no­vas, su ku­riuo su­si­pa­ži­no Lat­vi­jo­je vy­ku­sia­me dra­ma­tur­gų se­mi­na­re.

Pir­mą­ją apy­sa­ką, kai Rai­mun­dui te­bu­vo 17 me­tų, iš­spaus­di­no Jo­na­vos ra­jo­no lai­kraš­tis. Nors jis gi­mė Kau­ne, vai­kys­tę pra­lei­do Jo­na­vos ra­jo­ne, Pra­uliuo­se, pas se­ne­lę, ma­mos ma­mą. Jo­na­vo­je bai­gė ir vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. 1997 me­tais vie­nai mies­to pro­gim­na­zi­jų su­teik­tas R. Sa­mu­le­vi­čiaus var­das.

Apie li­ki­mo spąstus

Sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se R. Sa­mu­le­vi­čius yra ra­šęs, kad jo dra­mų Lie­tu­vos re­ži­sie­riai kra­tė­si, ne­sup­ra­to, iš­sky­rus vie­ną ki­tą, pa­sta­ty­tą Pa­ne­vė­žio dra­mos tea­tre, ku­riam tuo­met va­do­va­vo J. Mil­ti­nis. „Ne­sup­ra­to ir kri­ti­kai. Be­veik kiek­vie­na pje­sė bu­vo įnir­tin­gai puo­la­ma ir nie­ki­na­ma“, – guo­dė­si ra­šy­to­jas. Ta­čiau jo dra­mas sta­tė Ru­si­jos, Suo­mi­jos, Ar­mė­ni­jos, Ukrai­nos, Len­ki­jos tea­trai.

„Rai­mun­das la­bai mė­go bend­rau­ti, bu­vo leng­vai pa­žin­tis mez­gan­tis žmo­gus. Kai dir­bau Jo­na­vos ra­jo­no lai­kraš­ty­je, daž­nai pas mus užei­da­vo, at­si­neš­da­vo sa­vo kū­ri­nių, – pa­sa­ko­jo R. Sa­mu­le­vi­čių pa­ži­no­jęs ir kny­gą apie jį („Li­ki­mas, pa­spen­dęs spąs­tus“, 2008) iš­lei­dęs Juo­zas Kund­ro­tas. – Rai­mun­do pa­žin­čių ra­tas bu­vo la­bai pla­tus. Jis bend­ra­vo su dau­ge­liu dai­li­nin­kų, ra­šy­to­jų.“

Pri­si­min­da­mas tra­ge­di­ją J. Kund­ro­tas sa­kė, kad tuo­met daug kas ne­ti­kė­jo, jog Rai­mun­do mir­tis bu­vo at­si­tik­ti­nė. „Gal R. Sa­mu­le­vi­čius, tu­rė­jęs gau­sy­bę pa­žįs­ta­mų ir bend­ra­vęs su dau­ge­liu to me­to kul­tū­ros žmo­nių, do­mi­no sau­gu­mo struk­tū­ras? Žur­na­lis­tas Bro­nius Jur­šė, da­bar jau mi­ręs, at­kak­liai ban­dė kaps­ty­tis, aiš­kin­tis, kaip tai ga­lė­jo nu­tik­ti. Ta­čiau vis­kas nu­ėjo į ne­bū­tį“, – ap­gai­les­ta­vo jis.

Lais­vos min­ties namai

Dar dau­giau pa­žin­čių tu­rė­jo vi­so­je So­vie­tų Są­jun­go­je ir už jos ri­bų spė­ju­si pa­gar­sė­ti ra­šy­to­jo mo­ti­na. S. Sa­mu­le­vi­čie­nės pa­sa­kų vai­kams kny­ge­lės ilius­truo­tos pa­čios me­ni­nin­kės kur­tais žais­lais. „Pa­dau­žiu­kai“, „Bro­liai nykš­tu­kai“ ir ki­tos bu­vo lei­džia­mos dau­ge­ly­je ša­lių, o pū­kuo­tu­kų par­odos ren­gia­mos Par­yžiu­je, Bu­da­peš­te, Lon­do­ne, Poz­na­nė­je, Mask­vo­je ir ki­tur. Žais­lų ir kny­ge­lių kū­rė­ja 1977 me­tais Var­šu­vo­je ap­do­va­no­ta „Šyp­se­nos“ or­di­nu už nuo­pel­nus vai­kams.

Prie kny­ge­lių lei­dy­bos pri­si­dė­da­vo ir sū­nus – fo­tog­ra­fuo­da­vo joms ilius­tra­ci­jas. Nuo pat pir­mų pa­žin­ties su Rai­mun­du die­nų R. Po­lis pa­ju­to stip­rų mo­ti­nos ir sa­vo šei­mos ne­su­kū­ru­sio sū­naus ry­šį. „Jie bu­vo la­bai vie­nas ki­tam at­si­da­vę“, – sa­kė re­ži­sie­rius.

„Sa­mu­le­vi­čių na­mai bu­vo lais­vos min­ties, šil­to bend­ra­vi­mo ir žmo­giš­ko pa­si­bu­vi­mo na­mai. Pas dai­li­nin­kę ani­ma­lis­tę Kau­ne lan­kė­si ir gar­su­sis lė­lių tea­tro Mask­vo­je įkū­rė­jas Ser­ge­jus Ob­raz­co­vas. Tai šis lė­li­nin­kas pa­dė­jo S. Sa­mu­le­vi­čie­nei su­reng­ti jos kur­tų kai­li­nių šla­mu­čių par­odą Mask­vo­je“, – at­sklei­dė me­ni­nin­kus pa­ži­no­ju­si Vil­niaus uni­ver­si­te­to Žur­na­lis­ti­kos ins­ti­tu­to do­cen­tė dr. Jo­lan­ta Ma­žy­lė (Va­rap­nic­kai­tė). Pa­sak jos, Sa­mu­le­vi­čių na­muo­se Kau­no Ža­lia­kal­ny­je rink­da­vo­si ne tik žy­mūs Lie­tu­vos, bet ir Ru­si­jos in­te­li­gen­tai. Šei­ma bi­čiu­lia­vo­si su gar­saus ru­sų ra­šy­to­jo ir vai­kų poe­to Ser­ge­jaus Mi­chal­ko­vo ar­ti­mai­siais. Ža­lia­kal­ny­je dar prieš emig­ruo­da­mas į JAV yra vie­šė­jęs ir gar­sus ru­sų tea­tro bei ki­no re­ži­sie­rius And­re­jus Kon­čia­lovs­kis (ki­to gar­saus re­ži­sie­riaus ir ak­to­riaus Ni­ki­tos Mi­chal­ko­vo bro­lis). Sa­mu­le­vi­čiai pui­kiai pa­ži­no­jo ir Mask­vos lei­di­nio „Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“ re­dak­to­rių.

„Šei­mos pa­žįs­ta­mus ru­sų in­te­li­gen­tus bu­vo ga­li­ma api­bū­din­ti kaip šiek tiek di­si­den­tuo­jan­čius, – sa­kė R. Po­lis. – S. Sa­mu­le­vi­čie­nės, la­bai stip­rios, va­lin­gos as­me­ny­bės, ku­ri vie­nin­te­lė drįs­da­vo pa­kri­ti­kuo­ti ir ga­na aš­triai pa­kal­bė­ti, pri­veng­da­vo net J. Mil­ti­nis.“

Dau­ge­lio ma­ny­mu, Rai­mun­do iš­vy­kas į už­sie­nį ga­lė­jo lem­ti tie­siog ge­ros pa­žin­tys su įta­kin­gais kul­tū­ros ir me­no vei­kė­jais Mask­vo­je. Pri­si­min­ki­me, kad ir Or­vi­dų so­dy­bą nuo su­nai­ki­ni­mo iš­gel­bė­jo ru­sų me­no­ty­ri­nin­ko pa­stan­gos bei ry­šiai Mask­vo­je.

Sis­te­mos filtrai

Vis dėl­to smal­su, ko­kia bu­vo vyks­tan­čių­jų į už­sie­nį pa­ti­kra. Tei­ra­vo­mės is­to­ri­ko, Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to na­rio Ar­vy­do Anu­šaus­ko. „Sup­ran­ta­ma, no­rin­tis iš­vyk­ti as­muo tu­rė­da­vo pe­rei­ti ke­lis fil­trus. Pats že­miau­sias iš jų – dar­bo­vie­tė ar de­le­guo­da­vu­si or­ga­ni­za­ci­ja, pa­skui – sau­gu­mas. Tre­čias fil­tras – iš­vy­kų į už­sie­nį ko­mi­si­ja, eg­zis­ta­vu­si prie Ko­mu­nis­tų par­ti­jos Cen­tro ko­mi­te­to. Ji dar kar­tą per­žiū­rė­da­vo ir at­si­jo­da­vo „ne­pa­ti­ki­mus“ kan­di­da­tus, – aiš­ki­no A. Anu­šaus­kas. – Šiek tiek ki­to­kia tvar­ka ga­lio­jo tiems, ku­rie į už­sie­nį bū­da­vo ko­man­di­ruo­ja­mi moks­lo rei­ka­lais. Jiems tek­da­vo pe­rei­ti vie­ną pa­grin­di­nių – sau­gu­mo – fil­trų. Va­di­na­mų­jų ne­pa­ti­ki­mų žmo­nių ir tu­rin­čių gi­mi­nys­tės ry­šių su trem­ti­niais, po­li­ti­niais ka­li­niais steng­ta­si aps­kri­tai ne­iš­leis­ti.“

Pa­klaus­tas, ar as­muo, no­rin­tis vyk­ti į už­sie­nį, pri­va­lė­da­vo bend­ra­dar­biau­ti su KGB, A. Anu­šaus­kas at­sa­kė, kad ab­so­liu­taus rei­ka­la­vi­mo ne­bu­vo. „Ta­čiau iki ko­kių 1975 me­tų to­kio bend­ra­dar­bia­vi­mo su­nkiai pa­vyk­da­vo iš­veng­ti, – tei­gė jis. – Vė­liau, nuo 1975-ųjų iki maž­daug 1980 me­tų, į pa­vie­nes ko­man­di­ruo­tes jau leng­viau iš­vyk­da­vo ir ne­bend­ra­dar­biau­jan­tie­ji su KGB.“ Po 1980 me­tų, pa­sak A. Anu­šaus­ko, ke­liau­ti į už­sie­nį ta­po dar leng­viau ir ne­tu­rin­tiems „in­ty­mių“ ry­šių su sau­gu­mu.

Ra­fi­nuo­ta gynyba

„Rai­mun­do mir­tis su­krė­tė ne tik šei­mą, bet ir bi­čiu­lius, ku­rie vi­suo­met ras­da­vo ke­lią į sve­tin­gus na­mus Kau­ne, Vai­sių gat­vė­je, – pa­sa­ko­jo J. Ma­žy­lė (Va­rap­nic­kai­tė). – Po tra­ge­di­jos ten, at­ro­dė, dar la­biau plū­do lan­ky­to­jai. Vi­si no­rė­jo už­jaus­ti vie­ni­šą, ne­tek­ties pri­slėg­tą mo­ti­ną. Per su­si­ti­ki­mus ne­iš­veng­da­vo­me kal­bų apie ne­lai­mę. Pa­me­nu to­kią de­ta­lę: pa­si­bai­gus teis­mui S. Sa­mu­le­vi­čie­nė bai­sė­jo­si ra­fi­nuo­ta žu­di­ko gy­ny­ba. Tuo me­tu net ne­si­do­mė­jau, kas gy­nė tą as­me­nį, ku­ris pa­spau­dė Rai­mun­dui į akį nu­tai­ky­to pis­to­le­to gai­du­ką. Dar pri­si­me­nu, kaip ma­ma Sta­sė pa­sa­ko­jo, kad ją ap­lan­kė šei­ma, ku­rios bu­te įvy­ko ne­lai­mė. Ma­ne, tuo me­tu stu­den­tę, la­bai nu­ste­bi­no ne­tek­tį iš­gy­ve­nan­čios mo­ti­nos be­ga­li­nis žmo­giš­ku­mas, ge­bė­ji­mas įsi­jaus­ti į ki­to žmo­gaus bū­se­ną ir ne­lai­mę. Jo­kių blo­gų jaus­mų šei­mai, ku­rios bu­te už­ge­so jos vien­tur­čio sū­naus gy­ve­ni­mas, mo­te­ris ne­jau­tė.“

Pa­sak A. Anu­šaus­ko, tais lai­kais ne­ma­žai žmo­nių žū­da­vo ne­aiš­kio­mis ar įtar­ti­no­mis ap­lin­ky­bė­mis. „Mi­ni­mu at­ve­ju ap­lin­ky­bės aiš­kios, ta­čiau nie­kas ne­ga­li pa­neig­ti, jog tai ga­lė­jo bū­ti tik tam ti­kra prie­dan­ga“, – svars­tė jis.

Po sū­naus žū­ties S. Sa­mu­le­vi­čie­nės pra­šy­mu ke­le­tą mė­ne­sių pas ją gy­ve­nęs R. Po­lis pri­si­mi­nė tuo me­tu mo­ti­nos iš­kel­tą ver­si­ją: esą Rai­mun­das ne­ty­čia nu­gir­do po­kal­bį te­le­fo­nu apie ka­žin kie­no ko­rup­ci­nius rei­ka­lus, ir dėl to jo rei­kė­jo at­si­kra­ty­ti.

Trūks­ta logikos

„Ta žū­tis – vie­na di­džiau­sių ne­įmin­tų mįs­lių“, – pa­brė­žė J. Ma­žy­lė (Va­rap­nic­kai­tė). Į da­bar daž­nai ke­lia­mą klau­si­mą, ar tai ne KGB dar­bas, jos ma­ny­mu, at­sa­ky­ti la­bai su­nku, nes is­to­ri­jo­je nė­ra jo­kių lo­gi­kos jung­čių.

„Po tra­ge­di­jos bu­vo vi­so­kių spė­lio­nių ir kal­bų, – pri­si­mi­nė do­cen­tė. – Ta­čiau jei sau­gu­mie­čiai bū­tų no­rė­ję at­si­kra­ty­ti Rai­mun­do, bū­tų su­ge­bė­ję tai pa­da­ry­ti ne­utra­lio­je ap­lin­ko­je. Pa­na­šiai kaip nu­žu­dė ku­ni­gus Juo­zą Zdebs­kį, Bro­nių Lau­ri­na­vi­čių. To­kiam nu­si­kal­ti­mui, ma­nau, ti­krai ne­bū­tų rin­kę­si aukš­to ran­go sau­gu­mie­čio bu­to pa­čia­me Vil­niaus cen­tre. Šiaip, ži­no­ma, pa­sjan­sas ga­na įdo­mus žvel­giant iš lai­ko pers­pek­ty­vos. Esa­ma dra­ma­tur­gi­jos žmo­nių vaiz­duo­tei. Juk da­bar vi­siems ži­no­ma, kad abu bro­liai Hen­ri­kas ir Ri­čar­das Vai­gaus­kai bu­vo KGB vei­kė­jai, kad žu­di­ką gy­nė ad­vo­ka­tas Ka­zi­mie­ras Mo­tie­ka, o by­lą ty­rė tar­dy­to­jo kar­je­rą pra­de­dan­tis Egi­di­jus Bič­kaus­kas. Pa­sta­rie­ji – Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai...“

Abie­jų bro­lių Vai­gaus­kų biog­ra­fi­jas ga­li­ma ras­ti pus­la­py­je kgbveik­la.lt. Šian­dien jau ži­no­ma, kad vie­nu me­tu R. Vai­gaus­kui te­ko sau­go­ti rep­re­si­nio re­ži­mo au­kų ka­pa­vie­tę Tus­ku­lė­nuo­se.

Ty­rė­jo są­ži­nė rami

R. Sa­mu­le­vi­čiaus nu­žu­dy­mo by­lą ty­ręs E. Bič­kaus­kas „Lie­tu­vos ži­nioms“ tvir­ti­no: „Tuo me­tu dir­bau pro­ku­ra­tū­ro­je, bu­vau ypač svar­bių by­lų tar­dy­to­jas. Ty­riau ti­krai la­bai ati­džiai, įvai­riais as­pek­tais. Jo­kio spau­di­mo nie­kas man ne­da­rė. Ga­liu at­sa­kin­gai par­eikš­ti, kad tai bu­vo ne­ty­či­nis nu­žu­dy­mas. Ma­no są­ži­nė ra­mi. R. Sa­mu­le­vi­čius bu­vo nu­šau­tas iš ma­žo ka­lib­ro re­vol­ve­rio, net mar­kę at­si­me­nu – „Ge­ca­do“. Iš pa­žiū­ros gink­las at­ro­dė tar­si žais­li­nis, bliz­gan­čio bal­to ni­ke­lio būg­ne­liu. Tar­si gra­žus su­ve­ny­ras.“

Nors vi­si liu­di­ji­mai, kaip tei­gė E. Bič­kaus­kas, ro­dė ne­ty­či­nį nu­žu­dy­mą, ti­riant by­lą vi­siems bu­vo keis­ta, kad ar­mi­jo­je tar­na­vęs A. Ba­ce­vi­čius ne­sup­ra­to, jog ran­ko­je lai­ko ti­krą gink­lą. „Iš pa­žiū­ros jis gal ir pa­na­šus į žais­li­nį, su­ve­ny­ri­nį, ta­čiau iš svo­rio ga­li­ma su­pras­ti, kad re­vol­ve­ris ti­kras, – kal­bė­jo E. Bič­kaus­kas. – Vis dėl­to ap­lin­ky­bių, ku­rios leis­tų įtar­ti ty­či­nį ar po­li­ti­nį nu­žu­dy­mą, kaip kam nors ga­li at­ro­dy­ti, ne­bu­vo. Sau­gu­mo pėd­sa­kų ti­krai ne­ra­dau.“

Kad tai bu­vo tie­siog ne­lai­min­gas at­si­ti­ki­mas, E. Bič­kaus­ką įti­ki­no ir ki­tas liu­dy­to­jas – li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas Jo­nas Lan­ku­tis, su ku­riuo žū­ties aki­mir­ką Rai­mun­das kal­bė­jo te­le­fo­nu. „J. Lan­ku­tis pa­sa­ko­jo gir­dė­jęs, kaip su R. Sa­mu­le­vi­čiu­mi kar­tu bu­vęs jo drau­gas pri­ėjo ir pa­sa­kė: „Pa­žiū­rėk, ką ra­dau.“ Pa­skui iš­gir­do šū­vį ir po­kal­bis nu­trū­ko“, – aiš­ki­no jis. Su Vy­riau­sio­sios rin­ki­mų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ku Ze­no­nu Vai­gaus­ku, kaip pa­ti­ki­no E. Bič­kaus­kas, ši is­to­ri­ja ne­tu­ri nie­ko bend­ra, gi­mi­nys­tės ry­šių nė­ra.

Pri­si­pa­ži­nęs, kad vi­sų de­ta­lių ga­li tiks­liai ne­at­si­min­ti, E. Bič­kaus­kas tei­gė, jog R. Sa­mu­le­vi­čius ir jį į Vil­nių at­ve­žęs A. Ba­ce­vi­čius bu­vo ge­ri drau­gai, be­veik vien­me­čiai. Tai tar­si tu­rė­tų įro­dy­ti, kad vy­rai ne­konf­lik­ta­vo. „Man ir šo­kė­jai Nor­vai­šos yra pa­liu­di­ję, kad jie bi­čiu­lia­vo­si“, – pri­dū­rė E. Bič­kaus­kas.

Me­ni­nin­kų šei­mą pa­ži­no­ju­si J. Ma­žy­lė (Va­rap­nic­kai­tė) pa­tiks­li­no: R. Sa­mu­le­vi­čius ir A. Ba­ce­vi­čius ti­krai ne­bu­vo vien­me­čiai, o juo la­biau – bi­čiu­liai. „A. Ba­ce­vi­čius bu­vo gal 20 me­tų jau­nes­nis, ne­se­niai grį­žęs iš ar­mi­jos. To­dėl man keis­ta, kad taip ne­at­sa­kin­gai el­gė­si su gink­lu, – pa­brė­žė ji. – Be to, kai toks am­žiaus skir­tu­mas, bi­čiu­liais ga­li­ma bū­ti tik tu­rint tų pa­čių po­mė­gių, in­te­re­sų. O jų po­mė­giai sky­rė­si. A. Ba­ce­vi­čius bu­vo kai­my­nas, ku­rio pa­slau­gų me­ni­nin­kų šei­ma daž­nai pra­šy­da­vo.“ Sa­mu­le­vi­čiai tu­rė­jo au­to­mo­bi­lį, ta­čiau nė vie­nas jų ne­vai­ra­vo. Tą die­ną A. Ba­ce­vi­čius ve­žė ra­šy­to­ją į te­le­vi­zi­ją pa­si­ra­šy­ti kaž­ko­kios su­tar­ties.

Po bal­tą­ja obelimi

Rai­mun­do, kaip ir dai­li­nin­ko A. Sa­muo­lio, gim­tie­ji na­mai – Kau­ne, Ža­lia­kal­ny­je, Vai­sių gat­vė­je. Sa­vo kie­mo obe­lį dai­li­nin­kas yra įam­ži­nęs pa­veiks­le „Bal­to­ji obe­lis“. Taip vė­liau sū­nė­nas pa­va­di­no ir kny­gą apie dė­dę dai­li­nin­ką. Pa­veiks­lo rep­ro­duk­ci­ja – jos vir­še­ly­je. Ra­šy­to­jui žu­vus kny­gą bai­gė jo mo­ti­na.

„Aps­kri­tai S. Sa­mu­le­vi­čie­nė bu­vo tar­si ge­le­ži­nė le­di, la­bai stip­ri mo­te­ris. Per sū­naus lai­do­tu­ves ji į ka­pus ne­va­žia­vo. Kai vė­liau pa­klau­siau, ko­dėl, at­sa­kė: „Ne­no­rė­jau, kad ki­ti ma­ty­tų ma­no aša­ras“, – pri­si­mi­nė R. Po­lis. Pa­sak jo, Sa­mu­le­vi­čių na­mo Ža­lia­kal­ny­je kie­me te­beau­ga obe­lis – ta pa­ti, ku­rią prieš­ka­riu nu­ta­pė A. Sa­muo­lis.

„Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­vy­ko su­si­siek­ti su A. Ba­ce­vi­čiaus žmo­na Ni­jo­le. Pa­si­tei­ra­vus, koks jos su­tuok­ti­nio li­ki­mas, mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo: „Vy­ras mi­ręs. Teis­mas jam bu­vo sky­ręs 4 me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­mę Kai ap­lan­kiau jį įka­li­ni­mo vie­to­je Si­bi­re, jau bu­vo la­bai silp­nos svei­ka­tos. Grį­žęs pa­ty­rė dvi­gu­bą in­fark­tą ir mi­rė.“

Pa­pra­šius pri­si­min­ti, kaip A. Ba­ce­vi­čius ga­lė­jo ti­krą re­vol­ve­rį pa­lai­ky­ti žais­li­niu, mo­te­ris kal­bė­jo apie vi­sai ki­to­kį gink­lą, nei mi­nė­jo by­los ty­rė­jas E. Bič­kaus­kas. Dar vie­nas mi­tas?

„Tai bu­vo net ne gink­las, o star­ti­nis pis­to­le­tas, – tvir­ti­no Ni­jo­lė. – Pa­tai­ky­ti iš jo į žmo­gų be­veik ne­įma­no­ma, nes kul­kos tra­jek­to­ri­ja ne­prog­no­zuo­ja­ma. Toks pis­to­le­tas tuo me­tu bu­vo vi­siš­ka nau­jo­vė. Net 30 me­tų pa­tir­tį tu­rin­tis snai­pe­ris iš to­kio gink­lo ne­su­ge­bė­tų pa­tai­ky­ti į žmo­gų. Be to, žiū­rint į star­ti­nį pis­to­le­tą, kul­kos liz­de ne­ma­ty­ti. Ba­lis­tai pa­tei­kė iš­va­das, bet jo­mis nie­kas ne­no­rė­jo ti­kė­ti. Žmo­gaus žū­tis bu­vo vi­siš­kas at­si­tik­ti­nu­mas, tra­ge­di­ja, už ku­rią ma­no vy­ras ir at­sė­dė­jo.“