Dovas Zaunius: užsienio politikos ilgaamžis
Šian­dien pri­si­min­ki­me ge­ro­kai pri­mirš­tą tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos dip­lo­ma­tą, už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trą Do­vą Zau­nių, ku­riam te­ko su­si­dur­ti su svar­biau­siais mū­sų ša­lies už­sie­nio po­li­ti­kos iš­šū­kiais.

Jis buvo vienas pirmųjų ką tik įkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministerijos valdininkų. Ilgiausiai – 4 metus 7 mėnesius – pareigas ėjęs užsienio reikalų ministras. Vienintelis iš Mažosios Lietuvos kilęs Vyriausybės narys. Politikas, kuriam einant ministro pareigas tarptautiniuose teismuose teko ginti svarbiausias mūsų valstybei Klaipėdos ir Vilniaus bylas ir iškovoti Lietuvai palankių sprendimų. Užsienio partnerių vadintas tiek vienu žymiausių Europos diplomatų, tiek pavojingu žmogumi Europoje. Tai tik dalis to, ką galima pasakyti apie D. Zaunių. Visoms jo 15 metų trukusioms tarnybos peripetijoms prireiktų labai ilgo pasakojimo, todėl šįkart peržvelkime tik keletą ryškesnių epizodų.

Faktas, kad Dovui Zauniui pavyko išvengti Lietuvos pasmerkimo Tautų Sąjungoje, daug reiškė ir visai Europai, nes bent jau tam kartui atėmė vokiečiams norą kvestionuoti visą Versalio sutartį.

Teisėjo mantijos atsisakė

D. Zauniaus kelias į tarptautinę politiką buvo gana tiesus, nors tokį pasirinkimą galėjo lemti ir atsitiktinumas. Mat būsimas diplomatas 1892 metais gimė Rokaičiuose, Prūsijai priklausiusiame Tilžės krašte, kuris tiek tarpukariu, tiek ir šiais laikais liko už nepriklausomos Lietuvos ribų.

Kitaip nei nemaža dalis Prūsijoje gyvenusių lietuvių, Zaunių šeima nepasidavė suvokietėjimui – Dovo motina Elzė vokiškai net nemokėjo, o tėvas (taip pat Dovas) buvo vienas iš mažlietuvių politinės veiklos pradininkų, net kandidatavęs į Vokietijos Reichstagą. D. Zauniaus sesuo Morta aktyviai užsiėmė lietuviška veikla. Taigi, nors ir patekęs į aplinką, kur net pradžios mokykloje visų dalykų buvo mokoma vien vokiškai, jauniausiasis Zaunių sūnus užaugęs tapo sąmoningu apsišvietusiu lietuviu.

1911-aisiais baigęs Tilžės gimnaziją, D. Zaunius pasirinko teisės studijas ir mokėsi Miuncheno, Halės, Berlyno bei Karaliaučiaus universitetuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniams karui, 1914-aisiais įstojo į Vokietijos kariuomenę, o po metų, gavęs atostogų, Karaliaučiuje išlaikė referendaro egzaminus. Referendarais kaizerinėje Vokietijoje buvo vadinami valstybinius egzaminus išlaikę teisininkai, atliekantys privalomąją trejų metų stažuotę teismuose, prokuratūroje ar advokatų kontorose. Tik po to, išlaikę antruosius egzaminus, referendarai galėjo būti skiriami teisėjais, prokurorais arba advokatais.

Tačiau teisininko duonos D. Zauniui taip ir neteko ragauti. 1916 metais vokiečių paskirtas į okupuotą Lietuvą, jis pradėjo dirbti vokiečių leidžiamo dienraščio „Dabartis“ atsakinguoju redaktoriumi ir rašė disertaciją, o ją apgynęs 1917 metų liepos 26-ąją gavo teisės daktaro laipsnį.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, D. Zaunius kurį laiką dar dirbo kaizerinėje administracijoje, bet pasibaigus karui nusprendė įsitraukti į jaunos valstybės kūrimą. Matyt, kurį laiką būsimas diplomatas dar mąstė apie teisininko kelią, net buvo paskirtas Kauno miesto bei apskrities teisėju, bet šio darbo net nepradėjo dirbti. 1919 metų liepos 1 dieną „Laikinosios Vyriausybės žiniose“ pasirodė toks teisingumo ministro Liudo Noreikos įsakymas: „Kauno miesto ir apskrities Taikos Teisėją Dovą Zaunių, iki šiol nepradėjusį eiti jam pavestų pareigų, pašalinti iš tos vietos.“

Pradėti eiti teisėjo pareigų D. Zaunius niekaip negalėjo, nes 1919 metų sausio 15-ąją jis jau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Jo tarnybos šioje žinyboje pradžią Vasario 16-osios akto signataras diplomatas Petras Klimas vėliau prisiminė taip: „Bene pirmas pasišovė į Užsienių reikalų ministerijos tarnautojus D. Zaunius. (...) Z. buvo priimtas ne visai aiškioms pareigoms – ar politikos departamento direktoriaus, ar reikalų vedėjo.“ Ar tikrai D. Zauniui priklauso pirmojo Užsienio reikalų ministerijos tarnautojo laurai, sunku tiksliai pasakyti, mat penkiomis dienomis anksčiau, sausio 10-ąją, į diplomatinę tarnybą buvo paskirtas Jurgis Savickis. Tačiau nei tomis dienomis, nei kiek vėliau J. Savickio Lietuvoje nebuvo, tad, pasak diplomato Alberto Geručio, būtent D. Zaunius „buvo tas asmuo, kuris kūrė pačią ministeriją“.

Ministerijos kūrėjas

Iš tiesų 1919-ųjų balandį paskirtam laikinuoju ministerijos valdytoju D. Zauniui teko vienam formuoti šią žinybą, nes ir ministras Augustinas Voldemaras, ir minėtas P. Klimas tuo metu gynė Lietuvos reikalus Paryžiaus taikos konferencijoje. Tuo pat metu būsimam ministrui buvo patikimos ir specialiosios misijos. 1920-ųjų vasarą jis paskirtas komisijos sienai su Latvija nustatyti nariu, dalyvavo pirmuosiuose susitikimuose su bolševikinės Rusijos atstovais, tardamasis dėl ten laikomų lietuvių politinių kalinių grąžinimo į Tėvynę, atstovavo Lietuvos Vyriausybei sprendžiant sutriuškintų bermontininkų likimą. Tuo metu D. Zaunius jau buvo pradėjęs ne tik ministerijos valdininko, bet ir diplomato karjerą: 1920 metų vasario 8-ąją jis buvo paskirtas reikalų patikėtiniu Latvijoje, o po pusantrų metų šios šalies prezidentui įteikė ministro rezidento skiriamuosius raštus.

Kitaip nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, darbas brolių latvių žemėje nebuvo lengvas. Jį komplikavo Rygoje 1922-ųjų vasarį sušaukta geležinkelių susisiekimo konferencija, į kurią, be trijų Baltijos valstybių, Čekoslovakijos ir Lenkijos delegatų, latviai pakvietė ir generolo Lucjano Želigovskio užgrobtame Vilniaus krašte įkurtos Vidurinės Lietuvos atstovus. O juk konferencijoje buvo tartasi dėl traukinių susisiekimo per okupuotą Lietuvos sostinę. Tai, žinoma, gerokai aptemdė Lietuvos ir Latvijos santykius bei apsunkino darbą mūsų pasiuntiniui. Dar labiau viską komplikavo tai, kad tais pačiais metais Latvija drauge su Estija ir Suomija pasirašė sutartį su Lenkija. Ja deklaruota, kad teritorinis Varšuvos ir Kauno ginčas yra išspręstas. Po tokio susitarimo Lietuva pasijuto izoliuota nuo kitų Baltijos valstybių, o bendras entuziazmas dėl šių šalių vienybės atslūgo ilgiems metams.

Tiesa, D. Zauniui vėliau pavyko pasiekti svarbių diplomatinių pergalių tarptautinėse bylose. Tai nutiko jam jau einant užsienio reikalų ministro pareigas. Tačiau kol kas būsimo ministro laukė kiti darbai – palyginti rami pasiuntinio ir įgaliotojo ministro tarnyba Čekoslovakijoje, po jos D. Zaunius, nepalikdamas senų pareigų, 1925-ųjų kovą išvyko į Ženevą kaip nepaprastasis pasiuntinys Šveicarijoje ir nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje.

Į Lietuvą D. Zaunius grįžo po 1926-ųjų perversmo. Po poros metų tautininkų premjeras ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras paskyrė jį ministerijos generaliniu sekretoriumi. Ambicingas politikas nė nenujautė, kad nepraėjus nė metams būtent D. Zaunius perims iš jo ministro portfelį.

1929-aisiais maždaug porą metų trukę buvusių neišskiriamų draugų – A. Voldemaro ir prezidento Antano Smetonos – nesutarimai pasiekė apogėjų. Tuo metu premjeras ir užsienio reikalų ministras jau buvo galutinai įtikėjęs jam ištikimos sukarintos organizacijos „Geležinis Vilkas“ galia – A. Voldemaras visiškai prarado atsargumą. Remdamasis „vilkais“, A. Voldemaras vis drąsiau priiminėjo vienasmenius sprendimus, nebesitardamas su A. Smetona. Egzistuoja net legenda, jog kartą, prezidentui leidus suprasti, kad pagal 1928 metų Konstituciją ministras pirmininkas turi laikytis subordinacijos valstybės vadovui, A. Voldemaras atkirto: „Esi prezidentas, tai ir prezidentauk, o aš – Vyriausybės galva ir man priklauso valdžia.“ To jau buvo per daug: 1929-ųjų rugsėjo pabaigoje A. Voldemaras buvo atleistas iš visų einamų pareigų, o formuoti naująją Vyriausybę prezidentas pavedė savo svainiui – iki šiol finansų ministro pareigas ėjusiam Juozui Tūbeliui.

Portfelį priėmė nenoriai

Daugelio ministrų portfelių dalybos naujojoje Vyriausybėje vyko sklandžiai ir greitai, tačiau užsienio reikalų ministro kabinetas dar gerą mėnesį buvo tuščias. Kodėl naujojo diplomatijos vadovo paskyrimas užtruko tiek laiko ir kodėl šioms pareigoms buvo pasirinktas ministerijos generalinis sekretorius D. Zaunius?

Pirma, užsienio reikalų ministro portfelis iš pradžių buvo siūlomas tam pačiam A. Voldemarui. Tačiau ambicingajam politikui vien užsienio politikos vandenys pasirodė per seklūs, tad pasiūlymo jis atsisakė. Nežinia, kiek rimtai buvo svarstomos kitos kandidatūros, tačiau tų dienų spaudoje mirgėjo pasiuntinio Berlyne Vaclovo Sidzikausko, Lietuvos atstovo Prancūzijoje Petro Klimo, diplomato Broniaus Kazio Balučio, tautininkų veikėjo Izidoriaus Tamošaičio pavardės. Sustota ties D. Zauniaus kandidatūra – jis tuo metu buvo vienas iš nedaugelio profesionalų, turinčių itin didelę darbo diplomatinėse atstovybėse ir pačioje ministerijoje patirtį.

Antra, į naująjį postą nesiveržė ir pats D. Zaunius – iš pradžių jis atsisakė ministro portfelio. Nenoro dirbti J. Tūbelio Vyriausybėje motyvai aiškėja iš laiškų, kuriuos kandidatas į premjerus tomis dienomis rašė Lietuvos pasiuntiniams užsienyje. „Pats faktas, kad aš nesutikau prisiimti formalios atsakomybės už užsienio politiką, gali Jums parodyti, kad aš ateities užsienio politikos neįkainoju taip, kad būčiau visai įsitikinęs, kad ir vidutiniškos vertės kolektyvo pakaks visiems sunkumams nugalėti“, – rašė jis tuometiniam Lietuvos pasiuntiniui JAV B. K. Balučiui. O ir kituose laiškuose diplomatams D. Zaunius naująją Vyriausybę be užuolankų vadino „vidutiniškų galvų kabinetu“ arba „vidutinio grūdo žmonėmis“.

Iš visko matyti, kad D. Zaunius ne itin tikėjo ir paties premjero galimybėmis sėkmingai vadovauti naujajam ministrų kabinetui. Ir tai buvo ne vien jo nuomonė. Buvęs finansų ministras menkai domėjosi užsienio politika, labiau susitelkė į ūkio reikalus. Ne veltui iš J. Tūbelio buvo šaipomasi: šis esą geriausiai tiktų ne vadovauti Vyriausybei, o pardavinėti cukrų kooperatyvo krautuvėlėje.

Kita vertus, D. Zaunius turėjo dar vieną priežastį kratytis ministro portfelio. Pasak istoriko Vytauto Žalio, tuo metu jis buvo pradėjęs skyrybų bylą su Didžiosios Britanijos piliete Dorote Rosalynn Law ir ruošėsi vesti Valstybės operos solistę Vincę Jonuškaitę. Kadangi civilinė santuoka Lietuvoje nebuvo pripažįstama, skyryboms reikėjo gauti Bažnyčios sutikimą, o tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas. „Tenka manyti, kad jo atsisakymą įeiti į Ministrų kabineto sudėtį iš dalies galėjo lemti ir nenoras kompromituoti Vyriausybę, nepageidavimas, kad jo šeimyninės problemos taptų plačių svarstymų krašto ir užsienio spaudoje tema“, – rašo V. Žalys.

Sutvarkyti šį komplikuotą reikalą apsiėmė V. Sidzikauskas. Lapkričio pradžioje jis suderino skyrybų klausimą su Lietuvos protestantų bažnyčia. Iš karto po to D. Zaunius vedė V. Jonušaitę, tad nebeliko formalių kliūčių eiti ministro pareigas. Pats pretendentas, patyręs nemažą prezidento ir premjero spaudimą, irgi nebesispyriojo, tad 1929 metų lapkričio 8 dieną A. Smetona pasirašė dekretą dėl buvusio ministerijos generalinio sekretoriaus skyrimo Lietuvos diplomatijos vadovu.

Reikia manyti, kad ministro portfelį D. Zaunius priėmė netrykšdamas optimizmu dėl savo darbo perspektyvų. Tapdamas, jo paties nuomone, „vidutiniškų galvų kabineto“ nariu, naujasis diplomatijos šefas neslėpė manąs, kad užsienio politikoje Lietuva yra priėjusi liepto galą. „Rugsėjo pabaiga nelabai man šypsojosi net ir su Ministru Pirmininku Voldemaru kaip su šefu, nes tuo laiku vis tik reikėjo vykdyti senesnius pažadus, o skolų mokėjimas niekur nėra populiarus... Tai liečia pirmiausia Klaipėdos krašto reikalus (...) ir santykius su Vokietija, taip pat su Prancūzija – reikėjo tęsėti pažadus“, – taip apie susiklosčiusią padėtį D. Zaunius rašė laiške pasiuntiniui Maskvoje Jurgiui Baltrušaičiui.

Tarptautinėje arenoje Dovas Zaunius pasirodydavo tik geriausiai, o vidaus biurokratiniuose koridoriuose ministras kartais ir pasiklysdavo.

„Germanofilas“ prieš Berlyno užmačias

Naujas ministras niekuomet neslėpė, kad labai vertina A. Voldemaro gebėjimus ir galimybes. Tad netrukus po paskyrimo surengtoje spaudos konferencijoje jis sakė tęsiąs savo pirmtako liniją. Vadinasi, svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos prioritetu liks Vilniaus atgavimas, taip pat santykiai su Lenkija, Vokietija ir Baltijos valstybėmis. Kitaip sakant, D. Zauniaus programa nepateikė nieko naujo, tad nenuostabu, kad ji nesulaukė ne tik užsienio žiniasklaidos bet ir ypatingo Lietuvoje reziduojančių diplomatų dėmesio.

Tiesa, Lenkijos spaudoje nepasitenkinimą sukėlė jau pats D. Zauniaus paskyrimas. Tomis dienomis Varšuvos dienraštis „Gazeta Polska“ rašė: „Zauniaus paskyrimas rodo, kokia stipri vokiečių įtaka Kaune. Zaunius, buvęs prūsų kariuomenės karininkas, yra griežtas germanofilas. (...) Tad konstatuojame tiktai, kad p. Zauniaus paskyrimas yra naujas laimėjimas tų, kurie nori Lietuvą aklinai uždaryti vokiškai sovietinių įtakų gaubte.“

Tačiau būtent Berlynas „germanofilui“ D. Zauniui kėlė bene didžiausią galvos skausmą: jam pradėjus eiti ministro pareigas, įtampa su Vokietija dėl Klaipėdos dar labiau išaugo ir virto atviru diplomatiniu susirėmimu Tautų Sąjungoje.

Apie 1930 metus Klaipėdą ėmė pasiekti vis garsiau Vokietijoje skambančių nacistinių maršų atgarsiai. Tuo metu krašte įsikūrė slaptas Nacionalsocialistų partijos (NSDAP) padalinys, kuris iš karto ėmė verbuoti vietos vokiečius ir apmokyti juos pagal Vokietijos nacistų pavyzdį. Tokias ir panašias organizacijas atvirai rėmė ir net finansavo tiek Vokietijos konsulatas Klaipėdoje, tiek autonominė vykdomoji valdžia, kuriai vadovavo Direktorijos pirmininkas Otto Boettcheris. Šis veikėjas be Klaipėdos gubernatoriaus Antano Merkio žinios nuvyko į Berlyną, kur vyko slaptos derybos su įvairiomis Vokietijos valdžios įstaigomis.

Provokiškos Direktorijos veikla neliko nepastebėta Lietuvoje: mūsų pasiuntinys Berlyne Jurgis Šaulys įteikė Reicho kancleriui protesto notą, ją vokiečiai atmetė kaip nepagrįstą. Kaip ir reikėjo tikėtis, toks diplomatinis žaidimas rezultatų nedavė: vokiečiai atkakliai tvirtino, kad Direktorijos vadovas ir grupė kitų Klaipėdos vokiečių veikėjų Berlyne lankėsi tik kaip privatūs asmenys.

Nuleisti negirdomis Berlyno atsirašinėjimus būtų buvę pražūtinga. Reikėjo imtis griežtesnių priemonių, ir jų imtasi – 1931 metų vasario 11 dieną O. Boettcheris buvo atstatydintas. Tuomet Vokietija pareikalavo sušaukti skubų Tautų Sąjungos posėdį, kuriame ketino įrodyti, kad Lietuva pažeidžia Klaipėdos statutą ir ignoruoja krašto autonomiją.

Mūsų šalies poziciją turėjęs ginti D. Zaunius, nelaimei, tuo metu buvo apsirgęs. Vokiečiai išnaudojo ir šią aplinkybę: pasak jų, tai tebuvo „diplomatinė liga“, kuria norėta Tautų Sąjungos posėdį nukelti į kiek galima vėlesnį laiką. Viskas baigėsi tuo, kad ministrui teko vykti į Ženevą dar nepasveikusiam. D. Zauniaus laukė nelengvi debatai. Juose teko įrodinėti, kad ne Lietuvos Vyriausybė, o pats Klaipėdos direktorijos vadovas, savavališkai pradėjęs derybas su vokiečių valdžios įstaigomis, pažeidė Klaipėdos statutą.

Tautų Sąjungos posėdis baigėsi geriau, nei buvo galima tikėtis, ypač turint galvoje, kad didžiosios valstybės buvo linkusios labiau skaitytis su revanšizmo vėliavą keliančia Vokietija nei su Lietuvos interesais. Byla, sukėlusi didžiulį susidomėjimą Europoje, baigėsi D. Zauniaus pergale. Tai, beje, pripažino ir pačios Vokietijos spauda. Tarkime, nacistinės ideologijos persmelktas Berlyno dienraštis „Lokalanzeiger“ rašė, kad Lietuvos užsienio reikalų ministro triumfas reiškia rimtą materialinį ir moralinį Vokietijos pralaimėjimą. Kita vertus, tokia bylos baigtis ir lenkams nebeleido tvirtinti, kad Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos ir yra tik Vokietijos manipuliacijų objektas.

Iš tiesų faktas, kad D. Zauniui pavyko išvengti Lietuvos pasmerkimo Tautų Sąjungoje, daug reiškė ir visai Europai, nes bent jau tam kartui atėmė vokiečiams norą kvestionuoti visą Versalio sutartį. Taigi, matyt, ne šiaip sau sugrįžusį į Kauną ministrą vasario 23-iąją geležinkelio stotyje ovacijomis pasitiko didžiulė žmonių minia, ir, matyt, ne šiaip sau Tautų Sąjungos pirmininkas ir Norvegijos parlamento vadovas Carlas Joachimas Hambro vadino D. Zaunių vienu žymiausių pokario Europos diplomatų.

Karjeros saulėlydis

Žinoma, ne visur ir ne visada D. Zauniui sekėsi taip gerai kaip Tautų Sąjungos tribūnoje. Tarptautinėje arenoje jis pasirodydavo tik geriausiai, o vidaus biurokratiniuose koridoriuose ministras kartais ir pasiklysdavo. Kaip viena tokių nesėkmių minimas jo sprendimas ministerijos Teisių ir politikos departamento vadovu skirti tolimą A. Smetonos giminaitį Joną Aukštuolį, kuris nesugebėjo susikurti gero vardo tarp Lietuvoje akredituotų diplomatų. Kone visas diplomatinis korpusas kaip susitaręs J. Aukštuolį laikė nepakankamai kvalifikuotu, pasipūtusiu, išpuikusiu, o Didžiosios Britanijos laikinasis reikalų patikėtinis Thomas Hildebrandas Prestonas slaptame pranešime Latvijoje reziduojančiam kolegai J. Aukštuolį net pavadino „nepotizmo produktu“.

Ar tikrai D. Zauniaus vadovavimo laikais Užsienio reikalų ministerijoje būta nepotizmo? Kai kurie amžininkai tvirtina, kad tokių tendencijų būta. Tarkime, P. Klimo atsiminimuose rasime teiginį, kad tapęs ministru D. Zaunius, negalėdamas atsispirti prezidento žmonos Sofijos Smetonienės norams, į savo žinybą „prisigrūdo daugybę neolituanų, jaunalietuvių ir net saugumo departamento tarnautojų“.

Tai, kad S. Smetonienė buvo linkusi kištis į kai kuriuos jos statusui netinkamus sprendimus, sunku paneigti. Pagaliau net ir užsienio diplomatai savo pranešimuose minėdavo energingosios prezidentienės „ypatingą vaidmenį“ valstybėje. Tačiau kiek ji turėjo realios įtakos D. Zauniui ir jo vadovaujamai Užsienio reikalų ministerijai? Prezidento adjutantas Vaclovas Šliogeris savo prisiminimuose pripažįsta, kad S. Smetonienė „proteguodavo tik „mažus“ žmones, dažniausiai jai nepažįstamus, pavyzdžiui iš provincijos atvykusius studentus, neturinčius pragyvenimo šaltinio“. Vis dėlto diplomatijos istorijos ekspertas V. Žalys tvirtina, kad Užsienio reikalų ministerijos žinynuose tarp to meto šios sistemos darbuotojų taip ir neaptiko nė vieno pagal protekciją priimto neolituano, jaunalietuvio ar saugumiečio.

Čia būtų galima paminėti daugiau ir kur kas ryškesnių D. Zauniaus kontroversijų, tačiau nė viena jų nesukliudė jam tapti ilgiausiai – 4 metus 7 mėnesius – dirbusiu tarpukario užsienio reikalų ministru. Pasitraukti iš šio posto jam teko 1934-ųjų vasarą po nepavykusio A. Voldemaro šalininkų pučo. Kaip žinoma, perversmas baigėsi pučistų ir paties A. Voldemaro įkalinimu bei tremtimi. Jei ne ryžtingas A. Smetonos atkirtis, jo paties žodžiais tariant, „politiniam banditui“ A. Voldemarui, ir ne jo besąlygiška parama J. Tūbeliui, premjeras savo posto tikrai nebūtų išsaugojęs. Dabar gi jam tiesiog buvo pavesta formuoti naują kabinetą, kuriame iš buvusiųjų Vyriausybės narių liko vienintelis žemės ūkio ministras Jonas Aleksa.

D. Zauniui ministro portfelis net nebuvo siūlomas. Viena svarbiausių tokio sprendimo priežasčių greičiausiai buvo nenoras komplikuoti santykių su nacių Vokietija – jos veikėjai tikrai nepamiršo šio išeivio iš Mažosios Lietuvos pergalės prieš Berlyną Tautų Sąjungoje.

Kitaip nei įprasta, D. Zaunius nebuvo paskirtas ir pasiuntiniu kurioje nors užsienio valstybėje. Beveik porą metų jis dirbo Valstybės taryboje, o 1936-aisiais paskirtas Valiutų komisijos pirmininku. Šias pareigas jis ėjo iki pat savo netikėtos mirties. Pirmasis pavojaus signalas nuskambėjo 1939-ųjų kovą, kai buvusį ministrą ištiko infarktas. Tris mėnesius gydęsis D. Zaunius sugrįžo į darbą, tačiau jo sveikata, matyt, nebebuvo tokia kaip anksčiau. Kitaip, regis, ne toks jau pavojingas nutikimas nebūtų nuvaręs D. Zauniaus į kapus.

Nelaimė įvyko 1940 metų vasario 11-ąją, D. Zauniui darbo reikalais einant pas finansų ministrą. Pakeliui paslydęs ir parkritęs, D. Zaunius susilaužė klubo sąnarį. Sužeidimas buvo sunkus, bet nemirtinas. Deja, po ligoninėje praleistų vienuolikos dienų D. Zaunių ištiko smegenų embolija, nuo to jis staiga ir mirė vasario 22 dieną, eidamas vos 48-uosius.

Ankstyva mirtis išgelbėjo Lietuvos diplomatą ir politiką nuo akistatos su sovietine okupacija ir garantuotos tremties ar lagerių, iš kur vargu ar būtų sugrįžęs. O kad taip būtų nutikę, liudija, pavyzdžiui, ir jau minėto J. Aukštuolio likimas – šis diplomatas, nesulaukęs, kol bus peržiūrėtas jam paskelbtas mirties nuosprendis, mirė Mordovijos lageryje nuo tuberkuliozės ir išsekimo. Sovietinė represijų mašina sutraiškė ir daugelio kitų Lietuvoje pasilikusių diplomatų gyvenimą. D. Zauniaus atveju mirtis buvo gailestingesnė nei raudonieji okupantai.