Dovas Lietuvninkas: „Su kiekvienu pasirody­mu stipriai artėju prie savo šaknų“
Šie­me­ti­nia­me Lie­tu­vių Fon­do (LF) po­­ky­ly­je me­ni­nę prog­ra­mą at­liks du jau­ni mu­zi­kan­tai – tri­mi­ti­nin­kas Do­­vas Lie­tuv­nin­kas ir akor­deo­nis­tas Ta­das Mo­tie­čius.

Šiandieną – arti­mesnė pažintis su Dovu Lietuvnin­ku.

– Muzika Tave supa nuo ma­žens. O kas paskatino rimtai ja už­siimti – tai tėvų ar Tavo noras?

– Nors mama gan muzikali (ji iš muzikalios Polikaičių šeimos), ir t­ė­vai nuo mažens pirma mane, vėliau sesę pradėjo vesti į pianino pamokas, profesionalaus muziko kelią pasirin­kau pats, be jokio „stūmimo“. Anksti supratau, kad muzika bus mano gy­venimas. Esu be galo dėkingas savo tėvams už jų paramą ir pagalbą man einant tuo keliu. Be jų tikrai nebūčiau tiek pasiekęs. Ne visi gali džiaug­tis tokiais nuostabiais tėvais.

Manau, kad mano kartai būtų naudinga, labiau pažinti lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, daugiau tarpusavyje bendrauti.

– Dovai, kad Tavo gyvenimo kelias susijęs su muzika, turbūt daugelio, kurie Tave pažįsta, ne­ste­bina. Tačiau, kodėl pasirinkai būtent trimitą?

– Mano istorija su trimitu nei la­bai ypatinga, nei įdomi. Besimokant penktoje klasėje prasidėjo pučiamų­jų ir mušamųjų instrumentų programa. Reikėjo rinktis instrumentą – pa­teiktame sąraše eiliškumo tvarka pažymėti, kokiu instrumentu noriu mokytis groti. Pabandžiau pūsti trimitą. Man gana neblogai pavyko, be to, patiko jo skaidrus garsas. Tad šį instrumentą įrašiau pirmuoju duotame sąraše. Antroje vietoje įrašiau perkusinius – matyt, jau buvo pa­bodę pianinas ir smuikas. Norėjau kažkuo labai garsiai groti!

2016 metais baigei East­man School of Music, University of Rochester, tačiau, trumpai pa­dir­bęs pedagoginį darbą, nutarei prašyti paramos tolimes­niems moks­­lams. Laimėta J. Wil­liam Fulbright stipendija Tau at­vėrė duris stažuotei Lietuvoje. Ko­dėl pasirinkai būtent Lietuvą?

Pradėjęs savo pedagoginę praktiką 2016 metų rudenį, užpildžiau prašymą Fulbright stipendijai gauti, ku­rios dėka galėjau keliauti į Lietu­vą. Kai 2017 m. kovą sužinojau, kad gavau stipendiją, nepaprastai apsi­džiau­giau ir pradėjau ruoštis kelio­nėn. O pasirinkau Lietuvą dėl gana paprastos priežasties – tai mano se­nelių gimtinė, mano tikroji tėvynė, ku­rios muzikinė kultūra yra neat­skir­tina dalis jos istorijos ir žmonių.

Atskridau į Lietuvą, kad susipažinčiau su instrumento raida Lie­tuvoje – pradedant grojimu mediniais ragais, baigiant muzikoje trimito vaidmeniu šiandienos Lietuvoje. Ta mintis man nedavė ramybės nuo to laiko, kai 2014 m. grįžau namo po paskutinės kelio­nės į Lietuvą. Vis ieškojau progos grįž­ti, ir Fulbright stipendija buvo pats puikiausias būdas.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Lauryno La­pės klasėje toliau gilinaisi į grojimo trimitu paslaptis. Kuo skiriasi amerikietiška ir lietuviška mokymo sistema? Ko naujo išmokai Lie­tuvoje?

– Su Laurynu susipažinau kelio­nės į Vilnių 2014 m. metu. Ir kai teko rinktis pas ką studijuoti, pasi­rin­kimas man buvo aiškus. Esu labai dėkingas, kad Laurynas sutiko su manim dirbti, nes iš jo tikrai daug ko galėjau pasisemti. Iš tikrųjų, Laury­no išsilavinimas ir mokymo būdas yra labiau modernus ir vakarietiš­kas, nei kitų mokytojų Lietuvoje. Stu­dijavęs Švedijoje ir pasimokęs pas daugelį Vakarų žymiausių trimitininkų, jis skiriasi nuo kitų, labiau sovietiniu būdu dėstančių pedagogų. Pats įsigilinęs į gausią trimitininkų įvairovę ir išstudijavęs įvairių pedagogų metodikas, Laurynas man buvo puikus šaltinis, leidžiantis man pra­plėsti savo išsilavinimą.

– Šalia trimito, gilinaisi į tradi­cinės lietuvių liaudies muziką, ta­ve domina lietuvių liaudies instrumentai. Gal klystu, tačiau, manau, kad čia Tau nemažai padėjo pažintis su Sauliumi Petreikiu. Kur Jus suvedė keliai ir ką nulėmė judvie­jų pažintis?

– Nors šiais metais neteko tiek daug gilintis į liaudies muziką kiek norėjau, vis tik šiek tiek prie jos pri­siliečiau. Saulius man labai pa­dė­jo. Jis paskolino įvairių liaudies pučia­mųjų instrumentų taip pat ir kankles, Sekmi­nių ragelį, lumzdelį, birbynę), kuriuos galėjau parsinešti namo ir juos pastudijuoti. Be to, Saulius maloniai mane įtraukė į vieną savo pasirodymus.

Jį sutikau 2015 m. Dainų šventėje Čikagoje, kai, grodami ragais sutarti­nę, atidarėme antrąją koncerto da­lį. Užkulisiuose lengvai radome bendrą kalbą tiek apie trimitą, tiek apie lietuvių liaudies muzikos instrumentus ir susidraugavome. Kai, tapęs Fulbright stipendininku, paprašiau jo pagalbos, jis labai mielai sutiko tap­ti mano mokytoju.

– Kuo Tave sužavėjo muzikinė kultūra Lietuvoje?

– Mane sužavėjo bendroji kultū­ra – Lietuvoje visi dainuoja, čia visi ži­no Čiurlionį, vertina muziką. Kul­tū­ra yra labai svarbi mūsų tautos da­lis. Vilniuje yra tiek daug mu­zikos ir meninių renginių, kad tiesiog nesuspėju į visus. Paprasti žmo­nės lanko įvairiausius koncertus, valdžia remia muziką ir kitus menus. Džiugu matyti, kokia svarbi muzika lietuvių gyvenime.

Būdamas LMTA laisvasis klau­sytojas dar spėji groti akade­mijos simfoniniame ir pučiamųjų orkestruose, varinių pučiamųjų kvintete „Brasspalvos“, LMTA „Brass“ ansamblyje, taip pat „Sun­day Brass Band“? Kaip visur suspėji? Ar „neišbarstysi“ save?

Kaip visur spėjau ir dar turiu laiko savo užsiėmimams (o kartais dar ir su draugais reikia pasimatyti!) tiksliai negaliu net pasakyti… bet groti įvairiuose ansambliuose vienu metu yra dalis muzikanto-profesionalo gyvenimas. Kai muzika yra tavo gyvenimas, turėti tiek daug progų groti įvairią muziką yra ne tik smagu ir įdomu, tai labai padeda lavinant meistriškumą, priverčia vis kitaip galvoti ir groti.

20-tus metus gyvuojantys „Su­grįžimai“ nutiesė kelią į Lietu­vą ne vienai ryškiai muzikos as­me­nybei. Šių metų „Sugrįžimuo­se“ dalyvavai ir Tu. Kas Tave pa­kvietė į šį festivalį? Koks jausmas koncertuoti lietuviams Lietuvoje?

Mane pakvietė Liucija Stulgie­nė, Lietuvių muzikos rėmimo fondo direktorė. Man buvo labai didelė gar­bė dalyvauti šiam festivalyje, ypač kai teko pasirodyti su nuostabiu Čiur­lionio kvartetu ir su dvylikos tarp­tautinių konkursų laureatu, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choru „Dagilėlis“. Atlikti gražią programą žiūrovais užpildytoje auditorijoje, ku­rioje tarp klausytojų sėdėjo ir LR mi­nistras pirmininkas Saulius Skver­nelis, buvo nepakartojama.

Man visada buvo ir yra labai sma­gu dalintis savo muzikiniais sugebėjimais su kitais lietuviais, ypač Lietuvoje. Jaučiu, kad su kiekvienu pasirodymu stipriai artėju prie savo šaknų.

Be muzikos Lietuvoje užsiimi įvairiausia veikla. Štai š. m. ko­vo 27 d. Prezidento Valdo Adam­kaus bibliotekoje-muziejuje dalyvavai Pasaulio lietuvių universiteto surengtoje diskusijoje: ar gerai suprantame išeivijos bangų skirtumus ir kas lemia susikalbėji­mą? Kas paskatino dalyvauti šioje diskusijoje? Ką manai apie lietuvių, gyvenančių abiejose Atlanto pusėse, susikalbėjimą?

Į šią diskusiją mane pakvietė Ingrida Celešiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto Pasaulio lietuvių universiteto koordinatorė. Pats jaučiausi nelabai kvalifikuotas diskutuoti su profesoriais ir profesionalais, tačiau, manau, kad kaip antros kartos Ame­rikos lietuvis, gyvenantis Lietuvoje, turėjau kuo pasidalinti…

Amerikoje esu pastebėjęs susi­kal­bėjimo skirtumų tarp skirtingų kar­tų lietuvių. Nenoriu apibendrinti, bet dažnai jaučiu skirtumą tarp JAV LB narių – mano senelių kartos ir jų palikuonių bei naujosios bangos emigrantų (atvykusių į JAV po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje). Nors vi­si kartu dalyvauja bendruo­menės veikloje, kartas nuo karto pa­matai, kad vertybės šiek tiek skiriasi.

Manau, kad mano kartai būtų naudinga, labiau pažinti lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, daugiau tarpusavyje bendrauti. Dabar – nors mes visi mylime Lietuvą ir didžiuojamės savo lietuvybe – dažnai mažai žinome apie dabartinę situaciją Lietuvoje ir kaip geriausiai galime padėti lietuviams, kad Lietuva drąsiai keliautų pirmyn.

– Lietuviai gyvenantys Lietu­voje, sako, kad ten neįdomu, nėra veiklos, maža šalis. Ką jiems galėtum pasakyti?

– Nesiginčysiu, kad šalis maža – vien Čikagoje gyvena daugiau žmo­nių nei visoje Lietuvoje. Man tas ma­žumas patinka. Viskas yra taip koncentruota, ir jei veiklos negali rasti, tai čia tavo asmeninė problema. Mūsų mažoje šalyje yra ir pajūris, ir miš­kai, ir upės, ir net visus metus vei­kian­tis slidinėjimo takas, o Druski­ninkai iš viso yra pasaulinio lygio ku­rortas.

Vasaros metu yra daugybė mu­zikos festivalių, skirtų įvairiam mu­zikiniam skoniui. Ištisus metus vyksta festivaliai, koncertai, renginiai, spektakliai, parodos – ir ne tik Vil­niuje, bet ir kituose Lietuvos miestuo­se. Tokią turtingą kultūrą tokiame mažame plote būtų labai sunku rasti Amerikoje.

Ir dar man, amerikiečiui, atstumai Lietuvoje – visai nedideli: vos ne per visą kraštą gali nuvažiuoti per ke­turias valandas. Tad man Vilnius ir Palanga atrodo visai šalia.

– Kiek ilgai žadi užsibūti Lie­tu­voje? Kokie ateities planai?

– Šiais metais planai truputį pa­sikeitė. Galvojau, pabūsiu metus ir grį­šiu namo, tačiau taip lengvai pa­sprukti iš Lietuvos neišėjo. Esu labai laimingas, kad būnant Lietuvo­je, ne­tikėtai atsilaisvino vieta Lietu­vos na­cionaliniame simfoniniame orkestre. Laimėjau skelbtą šiai vietai užimti konkursą ir jau š. m. rugpjūtį pradedu dirbti orkestre. Tai bus pirmoji mano gastrolinė kelionė su or­kestru į Šveicariją.

Esu nepaprastai dėkingas liki­mui už tokią progą likti Lietuvoje, ku­rioje galėsiu toliau puoselėti savo lietuvybę, gyventi šalia savo gero draugo Lauryno.

Taip pat netrukus turėčiau įsigy­ti dvigubą pilietybę, tada jau neliks kliūčių čia pasilikti dar ilgesniam laikui.

– Šį kartą esi pakviestas koncertuoti su Tadu Motiečiumi LF pokylyje. Du vaikinai lietuvaičiai – vienas iš Lietuvos, ki­tas iš JAV – koncertuos vienoje scenoje Pasau­lio lietuvių centre. Ar kažkada ga­lėjai apie tai pagal­voti? Kokie jaus­mai apima, kai pa­galvoji, kad vėl koncertuosi tiems, kas Tave pažįsta jau seniai?

– Tikrai niekada nebuvau pagal­vojęs, kad aš būsiu tas, kuris koncertuos LF pokylyje. Aš lab­ai vertinu šią progą – grįžti į namus ir dalintis savo muzikiniais pasiekimais su šeima ir draugais, kurie ma­ne palaikė visą gyvenimą. Esu be ga­lo dėkingas LF ir visai bendruomenei (ir ypač savo tėvams ir seneliams), kad padėjo man išlai­kyti tapatybę ir kultūrą, kuri yra mums tokia brangi.

Šio koncerto metu aš ir Tadas tu­rime puikią progą atstovauti moder­nią Lietuvą. Manau, kad mums abiem bus ir smagu, ir vertinga kartu pakoncertuoti. Labai laukiu šitos šventės, ir tikiuosi, kad muzikos pa­galba galėsiu atsidėkoti visiems, ku­rie kažkada padėjo man.