Dovanėlės sušildė globos namų gyventojus
Prieš šv. Ka­lė­das „Lie­tu­vos ži­nių“ ko­lek­ty­vo ap­lan­ky­ti ir do­va­nė­lė­mis ap­da­ly­ti Mer­ki­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­jai džiau­gė­si to­kio­mis ne­ti­kė­to­mis šven­tė­mis, nes jų vai­kys­tė­je ne­bu­vo įpro­čio po eg­le dė­ti do­va­nas. Pa­kak­da­vo ke­lių sal­dai­nių ar ma­mos iš­kep­to ries­tai­nio.

Kaip pasakojo Merkinės globos namų direktorė Rasa Žukauskienė, iš pradžių, kai gyventojams buvo pranešta, kad juos aplankyti atvyks svečiai su dovanomis, žmonės nepatikliai šypsojosi: „Matyt, politikai prieš rinkimus. Dar vieno pliusiuko reikia.“ Tokia reakcija kilo, matyt, iš apmaudžios gyvenimo patirties. „Jiems tikrai buvo sunku patikėti, kad kažkas atvažiuoja šiaip jų aplankyti, neieškodami naudos sau, ir kad ne politikai prieš rinkimus atveža dovanėlių. Ilgai turėjome aiškinti“, – kalbėjo direktorė.

Ne tik senjorai

Merkinės globos namuose gyvena ne tik garbios senatvės sulaukę ir jau negalintys savimi pasirūpinti senjorai, bet ir jaunesni žmonės, kuriems po ligų ar traumų reikia specialios priežiūros. Pasak direktorės, anksčiau giminėms būdavo tarsi gėda šeimos narį vežti į globos namus ir palikti svetimųjų priežiūrai. „Dabar požiūris keičiasi. Senjorai ir patys kreipiasi, ypač vieniši, ir vaikai teiraujasi dėl laisvų vietų. Norinčiųjų jau net eilės, – teigė R. Žukauskienė. – Dažnas supranta, kad tėtį ar mamą palikti vieną namie, kai patys išeina į darbą, tikrai nėra geriau, nei apgyvendinti čia, kai jis nuolat prižiūrimas.“ Juk pasitaiko atvejų, kai garbingo amžiaus senjorai, vieni palikti namie, pamiršta išjungti dujas ar žiemą vien su šlepetėmis išeina ir pasiklysta. 1994 metais įkurtuose Merkinės globos namuose šiuo metu gyvena 48 žmonės. Ir nemažai laukia eilėje. Čia turi teisę įsikurti tik Varėnos rajono gyventojai.

Direktorės teigimu, patiems globos namų gyventojams būna ir pikta, ir gėda, ir skaudu, kad patys jau nesugeba savimi pasirūpinti, todėl nuotaikų pasitaiko įvairių. „Dažnai neatpažįsta ir mūsų kolektyvo darbuotojų. Kas rytą pas visus užsuku, o dažnas klausia: „Kas tu tokia būsi?“ Iš pradžių man buvo labai sunku suvokti, kad senatvė gali būti tokia, – aiškino R. Žukauskienė. – Prisistatau, pasikalbame, atrandame bendrų pažįstamų.“

Veždami dovanėles globos namų darbuotojų prašėme sudaryti sąrašą, kas ko norėtų. Socialinės darbuotojos tiesiai neklausė, kokios dovanos pageidautų, išsiklausinėjo užuolankom, o ir šiaip žinojo, kas kurį gyventoją labiausiai nudžiugintų. Todėl gavę dovanas senjorai džiaugėsi kaip vaikai, stebėjosi: „Ir kaip pataikė, ir kaip žinojo, ko aš noriu.“ Kaip pasakojo viena iš globos namų gyventojų, jos vaikystė buvo sunki, dažniausiai po egle rasdavo tai, ką mama iškepdavo.

Globos namų bibliotekėlę papildėme krūvele knygų ir dovanojome „Lietuvos žinių“ prenumeratą. Senjorai turi kampelį, kur renkasi skaityti laikraščių.

Gavę dovanas senjorai džiaugėsi kaip vaikai, stebėjosi: „Ir kaip pataikė, ir kaip žinojo, ko aš noriu.“

Senatvės neišvengsi

Direktorė pripažino, kad globos namų gyventojai pernelyg nelinkę bendrauti, labiau vienišiai. „Džiaugiuosi, kad visiems drauge pavyko valgykloje papuošti Kalėdų eglutę, o tada ir vėl kiekvienas išsiskirstė po savo kambarius“, – sakė pašnekovė.

Šiemet globos namuose apsigyvenusi buvusi lietuvių kalbos mokytoja Matilda džiaugėsi padovanotomis knygomis. Tai jai vienintelis malonumas, mat po sunkių lūžių jau negali vaikščioti. „Kaip smagu, kai atsiranda žmonių, kurie aplanko, – prisipažino direktorė. – Mažą vaiką tai kiekvienas nori apkabinti, o seną – nelabai. Senatvė yra toks dalykas, kad kiekvienas jį nori atitolinti nuo savęs.“ Ir visgi kolegė, pasidairiusi po šiltus, jaukius globos namus ištarė: „Man dabar tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Žinosiu, kad senatvėje ir manim bus pasirūpinta. Visai norėčiau čia gyventi.“