Donatas Katkus: primityvumo ir popso era
Ką reiš­kia žo­dis pri­mi­ty­vu? Lie­tu­viš­kas tarp­tau­ti­nių žo­džių žo­dy­nas sa­ko: „Kas nors su­pap­ras­tin­ta, pra­stai at­lik­ta, ką nors vaiz­duo­ti ar­ba su­vok­ti pri­mi­ty­viai, pra­stin­ti.“ Kai kal­ba­me apie vi­suo­me­nę, žo­dis pri­mi­ty­vu tai­ko­mas kvai­liams, žmo­nėms, ne­su­ge­ban­tiems mąs­ty­ti ir ne­no­rin­tiems ži­no­ti.

Kuo remiasi primityvus suvokimas? Atpažinimu. Pažinti pasaulį pradedame nuo gimimo, bet iki tam tikros ribos, kurią apibrėžia praktiškumas ir interesas. Atpažinimas remiasi klišėmis. Žodis klišė atsirado iš spaustuvių veiklos. Padaromas atspaudas, kuriuo galima tiražuoti vaizdą iki begalybės, visai jo nekeičiant. Bet klišė turi gerokai platesnę prasmę. Visas pasaulis pilnas klišių – tai papročiai, įstatymai, elgesio normos ir t. t., ir t. t.

Kas yra pop? Tai, kas populiaru. Kuo daugiau parduodama, kuo didesniam vartotojų skaičiui daromas poveikis, tuo populiariau. Fundamentalūs komercijos dėsniai. Tai tikrasis visuotinai pripažįstamas ko nors vertės kriterijus. Ar jis susijęs su asmeniniais vertybiniais sprendimais ir mąstymu? Ko gero, ne. Čia daugiau lemia atpažinimų skaičius. O kad lengviau atpažintume, objektas turi būti kuo paprastesnis. Sakytume, primityvesnis. Atpažinimas remiasi pakartojimų aibe.

Kaip suvokiame pasaulį? Matomi vaizdai fiksuojami per 1/20 sekundės dalį. Tad per sekundę galima patirti daugybę dirgiklių. Tuos dirgiklius koduoja trumpalaikė atmintis. Jie nebūtinai yra įsisąmoninami. Tačiau atpažįstami, nes yra jau matyti. Kai kur nors nukišame raktus ir jų nerandame, stengiamės atgaminti atmintį, sąmonėje iškyla dalykai, kurių šiaip jau neatsimintume, jie neturėtų reikšmės. Vaizduotėje iškyla lyg ir veiksmų, poelgių išklotinė – galiausiai suvokiame, kad raktus įkišome į šaldytuvą. Tad atmintis iš dalies veikia atpažinimo būdu – atsimename tai, ką ne vieną kartą patyrėme, ką atpažįstame, nors to daikto, reiškinio suvokimas paviršutiniškas. Atpažįstame ne tik jį, bet ir sąlygas, kuriomis jis atsirado. Taip klostosi patirtis.

Psichologai pripažįsta, kad pažinimo procesas dažnai būna intuityvus, priklausomas nuo atsitiktinių sąmonės veiksnių, nuo konjunktūros, tačiau nusėdantis atmintyje ir darantis poveikį mąstymui. Vienu metu daug kalbėta apie 24 kino kadrą, kai per itin trumpą, neįsisąmoninamą mirksnį galima parodyti įvairiausius su pačiu filmu nesusijusius dalykus – reklamą, politinį lozungą, specifinę nuostatą ir t. t. Įsisąmoninti to kadro nespėjame, bet atmintis jį fiksuoja ir tai daro poveikį pažinimui. Kaip žinome, naudoti tą kadrą, t. y. skleisti nekontroliuojamą informaciją, nesusijusią su filmo turiniu, uždrausta tarptautiniu mastu. Bet pats principas, kaip žaibišku greičiu paskleisti norimą informaciją, yra kuo plačiausiai naudojamas.

Atpažinti dažniausiai padeda stipriausias pojūtis – regėjimas. Bet, aišku, visi pojūčiai susiję su patirtimi, taigi ir su atpažinimu. Evoliuciją galima pavaizduoti kaip nepaprastą ženklų atpažinimo ir kaupimo istoriją. Ženklus atpažįstanti visuomenė viską iškelia į paviršių, kad būtų lengviau gyventi, lengviau žinoti. Taigi žinojimas ir yra atpažinimas. O kartu atpažinimas tampa žinojimo riba, siena. Daugelis žmonių nė nenori eiti toliau. Dabartinė to nenoro viršūnė – kompiuteriai. Tai žinojimas, kuriam jau nebereikia mąstymo. Kartu pasaulis vis labiau tampa regimasis, lengviau suvokiamas (reklaminiai vaizdeliai, klipai, TV). Nyksta skaitymas, mąstymo patirtis.

Gyvename informacijos entropijos laikais, naujienų kiekis beprotiškai auga, ir tai susiję ne tik su žmogaus gyvenimą lemiančiais dalykais ar asmenine patirtimi. Neįtikėtinai daug žinių gamina ir skleidžia pati visuomenė. Liejasi nenutrūkstamas pasakojimų, suklastotų naujienų, įvairiausių prasimanymų, paskalų srautas, vyksta performansai, mezgamos internetinės pažintys su virtualiais draugais, gramzdina reklamos jūra ir t. t., ir t. t. Tų pranešimų laukas nepaliaujamai plečiasi. Smegenis vis agresyviau atakuoja nuolatos kartojami primityvūs ženklai, kuriems apmąstyti nebėra laiko. Atpažinimų visuomenė.

Čia susiduriame su dar vienu fundamentaliu dalyku – tai informacijos fragmentacija, jos trumpinimas ir nuolatinis kartojimas. Vaizdo fragmentacija latentiškai reiškėsi nuo seniausių laikų. Veiksmo perkėlimai, veikėjų charateristikos ir t. t. literatūroje neįmanomi be teksto fragmentacijos, suskirstymo. Tačiau ryškiausiai šis principas iškilo kine, kuris yra regimasis menas. Kinas neįsivaizduojamas be kadravimo. Tolimi ir stambūs planai – tai fragmentai, filme lengvai susiliejantys į visumą. Iš kino fragmentacija persikėlė į televiziją, kitus regimuosius menus. Kuo daugiau žinių, tuo sunkiau jas sutalpinti, taigi informacija vis labiau trumpinama. Psichologiškai suvokiamas atpažinimas sutampa su fragmento dydžiu. Šiandien normalu, kad dviejų sekundžių kadras jau laikomas ilgu vaizdu. TV žinių laidose esama ir vienos sekundės kadrų, o kartais dar trumpesnių. Itin trumpų kadrų virtinės menkina galimybę ką nors atsiminti. Čia jau ranka pasiekiamas ir garsusis 24 kadras. Toks neapmąstytas fragmentas tampa ženklu tarp į kitų ženklų ir juo be išlygų tikima. Be to, kuo įvairesnė informacija, tuo daugiau jos užmirštama, tad vis svarbiau kartoti jos fragmentus. Vis didesnė reikšmė teikiama suvokimo klišėms. Kartojimas be jokio prasmės papildymo lemia, kad toks fragmentas greičiau tampa ženklu, kuris lengvai atpažįstamas be apmąstymo pastangų.

Pasaulio vaizdas konstruojamas pagal kažkieno kito pateikiamą informaciją ir primetamas visiems be išimties. Individualus žinojimas, kurį patvirtindavo bendramintiškumas, šiandien virsta kažkuo kitu. Tai, kas buvo tik menama, – pasaulio fragmentacija, susiskaldymas į specializuotas grupes, žinojimo kodų nutolimas vienas nuo kito, standartizuotas reikšmių, laikytinų egzistencijos orientyrais, vartojimas, – tapo aštria problema. Kokių vertybių apsuptyje gyvename vis didėjančio primityvizmo laikais, internetui užvaldant mąstyseną? Kokia ši tikrovė, kurios turinys jau nebesvarbus, o forma primityvi? Kokį poveikį visa tai daro kultūrai?

Pirmiausia tai reiškia, kad perteikiant informaciją, nesvarbu, politinę ar meninę, būtina ją supaprastinti, nes karaliauja ženklai, apdorojami nesąmoningai. Atmintis pirmiausia atrenka ir fiksuoja pakartojimus, kuriais siekiama, kad viskas būtų kiek galima paprasčiau, primityviau. Tokių pranešimų, lengvai suvokiamų nemąstant, yra neįtikėtinai daug. To pagrindas – greitas fotografinis suvokimas, dar vadinamas ikoniniu. Paprastas dirgiklių atpažinimas. Operuojama kuo primityvesnėmis struktūromis. Nuo mažens auklėjama ne mąstyti, bet paskubomis atpažinti. Kalbėdamas apie atpažinimą kaip individualaus kognityvinio proceso dalį, turiu omenyje būtent šią globalios kultūros kuriamą atpažinimų aibę, skirtą absoliučiai visiems, nepriklausomai nuo tautybės, gyvenamosios vietos, istorinės ir kultūrinės patirties. Globalus vienareikšmiškas atpažinimų pasaulis keičia ir vertybinę orientaciją. Visi kognityviniai procesai yra susiję su atmintimi, taigi su koduotų vertybių atpažinimu. Tai vertybinė patirtis, kurią įprasmina intelektas ir istorinė savimonė. O vertybės, kaip žinome, lemia vidinę žmogaus motyvaciją. Taigi globaliai manipuliuoti bandoma jau ir ja.

Kurti kuo primityvesnį pasaulėvaizdį bene labiausiai stengiasi politikai. Galima užtikrintai konstatuoti, kad gyvename politinio primityvizmo laikais. XX a. Leninas ir Goebbelsas, pirmieji politinio popso klasikai, nuolat rėksmingai kartodami primityvius šūkius, sugebėjo ne tik patraukti mases, bet ir įvelti žmoniją į žudynes. Ką šiandien rodo politinė pasaulio realybė? Ogi popso triumfą. Tai populizmo triumfas. Kuo primityviau, tuo lengviau atpažįstamumas užgožia tiesą, kuriai suvokti reikia proto, laiko, ramybės ir individualaus apsisprendimo. Tačiau dauguma politikų juodai su tuo kovoja, nes be primityvaus primityvių ženklų atpažinimo valdžios nepaimsi. Demokratija yra daugumos diktatūra, o daugumai reikia lengvai suvokiamų klišių, pramogų ir nekomplikuoto gyvenimo. Politinė propaganda remiasi ne motyvacija, kai keliamos realios problemos, bet primityviais ženklais, popsiniu kalbėjimu, argumentų santraukomis ir nepaliaujamu nerealių pažadų kartojimu. Politiniame gyvenime svarbiausia yra ne politinė argumentacija, bet lyderio įvaizdis, jo ženklas. Tai tipiška primityvi popsinė savireklama, masalas nemąstančiai miniai.

Vertėtų pažvelgti ir į kitas sferas, darančias poveikį sąmonei, – pirmiausia turiu omenyje meną. Būtent čia dažnai net nepastebimai skverbiasi standartizuotas globalus mąstymas ir suvokimas. Ta kryptis taip ir vadinasi – popsas.

Iš pradžių aptarsiu man artimą muziką. Kodėl rimtoji muzika, kurioje sukaupta tūkstantmetė emocinė ir kūrybinė patirtis, įkūnyta šimtų genijų, šiandien išstumiama iš masinės vartosenos? Pirmiausia todėl, kad popso vartotojams ji atrodo pernelyg ilga. Joje per mažai pramogų arba jos per giliai paslėptos. Antra – joje per daug ženklų, be to, jie sudėtingi, kad juos suvoktume, reikia perprasti kūrinio kontekstus, jo sanklodą ir, žinoma, turėti kultūrinės patirties. Atvirumą prasmei lemia specialus nusiteikimas, sąmonės intencija, kurianti, aktyvinanti žmogaus individualybę. Tai reikalauja pastangų, kurios dažnai nelengvos. Sudėtingą meno kūrinį ar pranešimą reikia apmąstyti, kad jis iškiltų kaip prasmė būtent man, konkrečiam asmeniui, kad jo suvokimas taptų individualiu atradimu, padedančiu tapti asmenybe ir atsispirti prievartiniam masės spaudimui. Nes tai ne tingus, pramoginis, bet aktyvus asmeninis nusiteikimas pažinti ir suvokti pasaulį.

Popsas išaugo iš pramogų, iš dainų ir šokių, vadinamosios liaudies muzikos. Jis skirtas visiems, nes pramoga – būtina žmogaus gyvenimo dalis. Pramoginė muzika turi būti nesudėtinga, išoriška, visiems prieinama, t. y. populiari. Dabarties popmuzika mėgsta trumpumą (dainelės trunka ne ilgiau kaip 5 minutes), fragmentiškus ženklus, kurių pagrindas yra ritmas – tai paprastos, itin stiprios, nuolat kartojamos struktūros, ritminės klišės. Standartiniai ritmo modeliai dažnai nustelbia net būgnininkų variacijas. Trumpi melodiniai motyvai ar intervalai, mažyčiai fragmentai kartojami ištisai, beveik be pakeitimų. Pribloškiantis popso skambėjimo totalumas. Melodinės klišės tiesiog skrajoja komercinės dainų industrijos erdvėje, jas reikia tik atpažinti ir įmontuoti į „kūrybą“. Harmonijos, irgi klišinės, struktūrai būdingas ištisai kartojamas „kvadratas“. Čia jau nebereikia žmogaus pastangų – kuria kompiuteriai, disponuojantys milžiniška klišių gausa. Nekeista, kad Raminta Šerkšnytė vieną kūrinį rašo kartais keturis mėnesius, o vienas popsinis „kompozitorius“ didžiavosi „parašęs“ jau 5000 dainų. Benjaminas Gorbulskis kadaise gyrėsi, kad per savaitę sukuria 15 šlagerių, aišku, nesakė, kad naudojasi per radiją išgirstomis amerikietiškos muzikos klišėmis. Bet šiandienos požiūriu tai normalus dalykas.

Be abejo, iš šlagerių, roko muzikos gausos galiausiai iškyla originalios kompozicijos, viską lemia atlikėjo individualybė, paslaptinga, neformalizuojama jo charizma, – tai, kas labai sunkiai pakartojama. Bet ir čia su įrašų milijonais veržiasi klišės. Garsenybės be saiko mėgdžiojamos, siekiama kaip nors priglusti prie standarto. Net ir džiazas, prieš dešimtmečius buvęs toks populiarus žanras, jau nustumtas į paraštes, priklijuotas prie klasikinės muzikos. Popsui jis pernelyg sudėtingas, reikalaujantis muzikinio talento, vaizduotės ir naujumo. Popsininkai slapta, bet aršiai kovoja su visa nepopsine muzika. Tarp kovos būdų – ir totalus klasikos nutylėjimas, nepripažįstant jos reikšmės. Tai karas už populiarumą, t. y. dėl pinigų. Ta kova itin ryški Lietuvoje, kur tiek televizija, tiek apskritai visos masinio informavimo priemonės meldžiasi „popso veršiui“. Ši nuostata lemia ir visuomenės laikyseną. Iš lengvojo žanro kūrėjų nesu girdėjęs, kad jiems patinka Bachas, Mozartas ar Kutavičius. Muzika jie laiko tik šlagerius, o muzikantais tik tuos, kurie tas daineles atlieka. Savo ruožtu rimtosios muzikos kūrėjai (gal čia paradoksas) puikiai išmano populiariąją pasaulio muziką, jiems tai tiesiog kitas, lengvasis žanras, kitoks stilius, kitokia paskirtis. Jie turi mėgstamas dainas ir atlikėjus. Jiems nebūdingas siauras popsininkų požiūris.

Gal populizmas jau švenčia totaliai globalią pergalę? Gal visas pasaulis netrukus bus viena klišė, atpažįstama absoliučiai visur, ir kalbės viena (anglų) kalba? Beje, lietuviškas popsas bent jau vienu atžvilgiu vis dar išlaiko šiokį tokį savitumą – kartais dainuoja lietuvių kalba, nors ją jau nepakeliamai subanalino. Tai lyg ir suteikia lietuviškam popsui bent šiokią tokią vertę. Vis dėlto net akademiniai modernieji kompozitoriai, paklusdami primityvumo amžiaus madoms ir spaudimui, suka paprastumo, lengvo atpažįstamumo link (minimalizmas, repetityvinė technika, sonorizmas ir t. t.)

Klišės jau užvaldė ir literatūrą – klesti detektyvai, trileriai, meilės romanai... Šie populiarūs, griežtai atpažįstami žanrai turi savas siužeto taisykles, paprastų, lengvai atpažįstamų ženklų rinkinį ir vis labiau tolsta nuo realizmo. Pamenu, Marcelijus Martinaitis sakė: „Tai vienkartinis meno vartojimas... Klasika jau suvartota.

Kas dabar labiausiai vartojama? Pasakos, mitų perdirbiniai, iliuzijos. Patogu ir paprasta. Didžioji kino produkcija – akimirksniu atpažįstami, papildomų suvokimo pastangų nereikalaujantys vaizdai, nuvalkiotos emocijos ir banalios prasmės, seniai nuzulintos net siaubo (gera klišė) filmuose. Kinas ir televizija tenkina primityviausią smalsumą, kai į svetimus gyvenimus ir problemas žvelgiama pro rakto skylutę. Intymumas jau nėra vertybė. Mažai jaudina pranešimai apie kitų žmonių nelaimes, žurnalistai net mėgaujasi, teikdami tokią informaciją. Visos autoavarijos telpa į vieną klišę – jos baisios, bet su manimi nesusijusios. Egzistencinė tuštuma užpildoma kitų privačiu gyvenimu. Ši nuostata su tikru komerciniu įniršiu produkuojama pirmiausia kine, serialuose, televizijos laidose. Tai tikras štampų tvanas, nieko bendra neturintis su tikrove ir jos problemomis. Realistinis, mąstantis kinas jau tapo tikra marginalija. Jo reikia ieškoti, nors, ačiū Dievui, vis dar įmanoma rasti.

Naujoji kino technika siūlo kvapą gniaužiančius efektus, kurių prasmė yra tik pats efektas. Tai atpažįstamos klišės, būtinos popsui. Klišių vaidmenį atlieka ir superpopuliarūs aktoriai, bet kokiame filme vaidinantys pačius save. Tos „žvaigždės“, atpažįstamos ekrane ir už ekrano, – tai šiuolaikinės „ikonos“, kurių turinį sudaro privalomi „pletkai“ apie privatų gyvenimą. „Žvaigždžių“ kultas – tikras atpažįstamumo, klišių, popso triumfas.

Kai kalbame apie dailę, atrodo, čia populizmo mažiausia. Jį tarsi užgožia Sotheby aukciono riksmas bei vis dar tūkstančiai tradicinių tapytojų, skulptorių ir grafikų. Tačiau kas yra komerciškai keliama kaip XXI a. meninis stilius? Šiuolaikinė dailė, atrodo, kilo iš reklamos vaizdų. O reklama yra ženklas. Vienareikšmiai ženklai turi būti aiškūs, suprantami, lengvai reprodukuojami. Ir, žinoma, efektingi, netikėti.

Paradoksalu, tačiau toks vienareikšmis menas pats savaime nekalba – jam reikia aiškintojų, komentatorių. Net menų akademijose šiandien mokoma ne meistrystės, bet populiarių ženklų atrankos. Tą diktuoja geležinis popsas. Tad ar lietuvių šiandien kuriamas menas yra lietuviškos tapatybės pagrindas? Dar visai neseniai tokios abejonės nebūtų kilusios... Kai paklausiau ŠMC entuziasčių, kuo lietuvių dailės darbai skiriasi, pavyzdžiui, nuo suomių, sumišusios atsakė: „Niekuo.„ Kur dingo stilių ir kultūrų įvairovė, požiūrių ir pasaulio interpretacijų pliuralizmas? Yra tik vienas kažkieno nustatytas kriterijus, gaila, nežinau, kur gyvena tas popso madų diktatorius.

Taigi popsas. Tai kas populiaru. Ką reiškia populiarumas? Tai masiškumas, kuriam nesvarbi nei profesija, nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis. XVIII a. buvo vertinamas aukštasis aristokratinis menas, plebėjų menas nebuvo populiarus, nors jį vartojo didžioji visuomenės dalis. Tačiau šiandien manoma, kad visuomenė yra absoliučiai homogeniška, visi žmonės vienodi, todėl ir mąsto, ir suvokia vienodai. Nesvarbu, gabūs ar negabūs, išsilavinę ar kvaili. Čia atrankos nėra. Popso teroras sunaikina visus socialinius, etninius, lytinius ir kitokius skirtumus.

Bet ar žmogaus psichika pasikeitė? Informacinė perkova per dieną ribojasi 40 GB. Kuo daugiau žinome, tuo daugiau užmirštame. Psichologo Danielio Levitino tyrimai rodo, kad žmogaus dėmesio centre gali būti ne daugiau kaip trys objektai, be to, dėmesys visada susijęs su atranka. Informacijos perteklius sukelia neveiklumą. Kuo daugiau informacijos, tuo sunkiau ją apdoroti ir daryti išvadas. Seneka ragino knygas skaityti po kelis kartus. Ar kas nors pasikeitė? Kiek knygų žmogus gali perskaityti per gyvenimą? Kadaise buvo manoma, kad 5000, o dabar? Kiek informacijos apie kažkieno vedybas ar skyrybas, apie „žvaigždžių“ biusto padidinimus telpa žmogaus kaip statistinio vieneto galvoje?

Vis dėlto net ir popsas nesunaikina kultūros palikimo. Su popsu ir klišėmis tyliai kovoja Luvras ir Ermitažas, šv. Augustinas ir Flaubert’as, Bažnyčia ir Bachas, Chopinas, simfoniniai koncertai... Nepaisant popso gausos, vis tiek esama kūrinių, nepavaldžių primityvioms klišėms. Europos kultūra, minties istorija – tai pastangos suvokti aplinką, įžvelgti ateities horizontus, pažinti vis naujas, nežinomas sritis.

Bet čia iškart kyla natūralus, nepopsinis klausimas, kokios yra žmogaus galimybių ribos? Kiek ir ko galima sugrūsti į jo smegenis? Klausinėjau draugų, ką jie prisimena iš to, ką perskaito interneto portaluose. Atsakymai prajuokino. Atsimenama tai, kas daug sykių pakartojama, visokie primityvūs atpažįstami dalykai, bet išsyk užmirštama tai, kas fundamentalu, kas nesikartoja. Laikraščio skaitymą poetas Marcelijus Martinaitis, pamenu, vadino lūpų krutinimu...

Popsas transformuoja daugybę fundamentalių dalykų. Jau nebemadinga vadintis lietuviu, bėgama iš savo tėvynės. Veržiamasi tapti pasaulio piliečiais. Kas yra tie vadinamieji pasaulio piliečiai? Ką reiškia jų klajonės po įvairius kraštus ir valstybes? Ar jie tampa turtingesni, žioplinėdami po pasaulį? Vis tiek kiekvienas turi tik vieną tėvynę ir vieną gimtąją kalbą. Domėtis viskuo, žinoti viską, vadinasi, nežinoti nieko, – sako išmintinga patarlė.

Vienadienės paviršutiniškos informacijos gausa daro poveikį žmogaus mąstymui ir pasaulio suvokimui. Gal mąstymas XXI a. irgi tapo greitaeigis, gal jis lengvesnis, malonesnis, gilesnis ir kūrybingesnis, palyginti su XIX amžiumi, su Dostojevskio, Nietzsche’s ar Mahlerio laikais? Besiplečiančios žinios reiškia, kad pasaulio vaizdas tirštėja. Tai gal ir žmogus tampa sudėtingesnis? Kriterijus, kaip atskirti kvailą nuo protingo, jau daug tūkstantmečių tas pats – tai mąstymo gylis ir tikslumas, kultūros erdvių ir kontekstų supratimas, gebėjimas susieti žinias. Ir dar – nestandartinis, labai platus požiūris. Žinios, informacija daro poveikį gyvensenai ir vertybinei orientacijai, sutelkia žmones į bendruomenę, suburia į idėjų grupes. Bendruomeniniai ženklai, mokymosi programos, pranešimai reikalauja vis daugiau minties darbo – tokia yra visuomenės savivokos struktūra, pozityvioji socialinė praktika. Tai teikia vilčių, nes padeda atlaikyti galingą popso ir komercijos spaudimą. Pamažu pradedama suprasti, kad fragmentuotas, klišinis pasaulis yra ribotas, primityvus, galiausiai labai nuobodus. Be to, žmogui duotas tik vienas gyvenimas, kurio net popsiškai neįmanoma pakartoti...