Detektyvas Kaune: Tillmannsų daiktai atpažinti tik po 79 metų
Kau­ne nuo 1941 me­tų mu­zie­ji­nin­kai sau­go­jo dau­gy­bę ne­iden­ti­fi­kuo­tų eks­po­na­tų. Ir tik vi­sai ne­se­niai Na­cio­na­li­nio M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus fon­duo­se dai­lės is­to­ri­kei, mu­zie­jaus dar­buo­to­jai dr. Al­do­nai Snit­ku­vie­nei pa­vy­ko at­pa­žin­ti, kad tai gar­sių Kau­no vo­kie­čių – pra­mo­ni­nin­kų Till­mann­sų – pa­veiks­lai, gra­fi­kos dar­bai, gar­sių por­ce­lia­no įmo­nių dir­bi­niai, 1941 me­tais so­vie­tų ne­leis­ti iš­si­vež­ti į Vo­kie­ti­ją.

Identifikuoti eksponatai šiuo metu eksponuojami Kaune, Mykolo Žilinsko galerijoje iki kovo 3 dienos veiksiančioje parodoje „Atminties kodas“. Pavykus įminti mįslę, kieno tie maždaug 500 vienetų daiktų, dailės istorikė susidomėjo ir savininkais Tillmannsais, jų veikla Kaune. A. Snitkuvienės neseniai išleista knyga „Tilmansai ir jų palikimas Kaune“ pristatyta ir šių metų Knygų mugėje.

"Tik po 79 metų paaiškėjo, kas buvo šių vertingų porceliano dirbinių savininkai", - džiaugėsi mįslę įmynusi parodos rengėja dr. Aldona Snitkuvienė. / Ramūno Guigos nuotrauka

„Manęs žmonės dažnai klausdavo, kas tie Tillmannsai. Kauniečiai jau jų beveik nežinojo. Jie buvo visiškai nuėję užmarštin. O kadaise labai prisidėjo prie miesto pramonės, kultūrinio gyvenimo, rėmė kultūrą, įvairiems renginiams jų nusipirktas pastatas visų buvo vadinamas Tilmansų teatru“, – pasakojo A. Snitkuvienė, kruopščiu kelerių metų darbu grąžinusi istorinę atmintį apie ryškų pėdsaką kadaise Kauno gyvenime įmynusius Tillmannsus.

„Tilkos“ šokoladas konkuravo ir pasaulinėje rinkoje, sulaukdavo užsakymų iš užsienio.

Nuo metalo – prie šokolado

Kaip pasakojo dailės istorikė, Tillmannsai buvo sėkmingi pramonininkai, finansininkai, prisidėjo prie švietimo, kultūros klestėjimo, buvo dosnūs mecenatai. Pirmasis iš giminės į Kauną 1878 metais atsikėlė inžinierius Richardas Abraomas Tillmannsas.

Greit jis įsitvirtino Jakobo Glaserio metalo apdirbimo fabrike „Vulkano“, tapo bendraturčiu, o vėliau, iš Vokietijos atvykus kitiems broliams (šeimoje jų buvo septyni), 1893 metais fabriką perpirko.

Vienas iš parodos eksponatų - japonų porceliano vaza, 1860-1880 metai. / Ramūno Guigos nuotrauka

Šis fabrikas gamino telegrafo vietą, prietaisus ir dalis telegrafui, nesudėtingas pramonės mašinas, vinis, sraigtus. Kaune apsigyvenę Tillmannsai priklausė vokiečių tautinei mažumai, turėjo carinės Rusijos pilietybę, o vėliau – ir Lietuvos. Carinės Rusijos laikais prekiavo visoje imperijos teritorijoje. Kaip iš įvairių skelbimų spaudoje išsiaiškino A. Snitkuvienė, brolių Tillmannsų prekybos bendrovė prekiavo bronziniais bei plieniniais varpais bažnyčioms, skarda, langų stiklais, cementu.

Tarp daugybės eksponatų - ir Tillmannsų namuose naudotas kilimas. Iranas, apie 1920 metai. Kilimo dydis - 7,5 X 4,4 m. / Ramūno Guigos nuotrauka

Tillmannsai plėtė fabriko statybas. Per XIX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį brolių Tillmannsų bendrovės fabrikas smarkiai išaugo ir tapo viena stambiausių šios srities įmonių Rusijoje. 1900 metais jų įmonėje dirbo 957 darbininkai. Metalo apdirbimo gamykla buvo gerai mechanizuota. Joje 1898 metais net pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje pramoninė elektrinė. Vėliau elektra pradėta tiekti ir miesto sodui apšviesti. Tillmannsai, kaip sėkmingai veikiantys verslininkai, pelnę Kauno savininkų ir pirklių bendruomenės pasitikėjimą, būdavo renkami visų Kauno fabrikų atstovais.

Spektaklio "Batuotas katinas" Tillmannso teatre afiša, 1936 metai. / Nuotrauka iš knygos "Tilmansai ir jų palikimas kaune"

„Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Tilmannsų gaminių rinka susiaurėjo, bet sumanūs verslininkai rado išeitį – susikooperavo su broliais Kaganais, Šiauliuose turėjusiais šokolado fabriką, ir Kaune 1921 metais įkūrė konditerijos fabriką „Tilka“. Jau sekančiais metais fabrike įdarbinta 180 žmonių. Pavadinimas sudarytas iš abiejų steigėjų pirmųjų skiemenų. Pasak A. Snitkuvienės, šis fabrikas tapo gerai žinomas, produkcija pelnė daugybę apdovanojimų. Gamino ne tik saldainius, bet ir kakavą, kakavos sviestą. „Tilka“ gamino iki 36 rūšių šokolado (po 20 tūkst. kg per mėnesį), taip pat apie 12 tūkst. kg per mėnesį pastilių ir karamelių.

Kaunas nuo Aleksoto pusės. Rūksta Tillmannsų fabrikų kaminai. XIX a. pab.-XX a.pr. / Nuotrauka iš knygos „Tilmansai ir jų palikimas Kaune“

„Tarpukario Kaune būta trijų didelių saldainių ir šokolado dirbtuvių – „Abrikos“, „Aškinazi“ ir „Tilka“, tačiau tik „Tilka“ galėjo konkuruoti su Šiauliuose veikusiais ir prekybinius padalinius Kaune turęėjusiais saldainių ir šokolado fabrikais „Birutė“ ir „Rūta“, – teigė A. Snitkuvienė. – „Tilkos“ šokoladas konkuravo ir pasaulinėje rinkoje, sulaukdavo užsakymų iš užsienio.“

Parodoje elsponuojamas Tillmannsų namus puošęs XVIII amžiaus keramikinis sietynas. Meiseno Karališkoji Saksonijos porceliano manufaktūra. / Ramūno Guigos nuotrauka

Kaip pasakojo A. Snitkuvienė, 1941 metais „Tilką“ nacionalizavę sovietai pervadino į „Gegužės pirmosios“, paskui – „Ramunės“, galiausiai – Karolio Požėlos konditerijos fabriką. Atkūros Lietuvos nepriklausomybę, įmonė tapo Kauno valstybiniu akciniu konditerijos fabriku, 1993 metais privatizuotas. Jį įsigijo vienas didžiausių pasaulyje amerikiečių maisto pramonės koncernų „Kraft Foods Inc“. Buvusį senąjį „Tilkos“ fabriką šiandien mena siauriausia Kaune Tilkos gatvė, esanti Žemuosiuose Šančiuose.

"Tilkos" fabriko saldainių vyniojimo skyrius. 1932 metai. / M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka

Sovietai daug ko neleido išsivežti

1939 metais Adolfas Hitleris visus vokiečius kvietė sugrįžti į Vokietiją. Lietuvos vokiečių bendruomenė ėmė rengtis išvykimui. Kaip pasakojo A. Snitkuvienė, kadangi Vokietija už paliekamą turtą žadėjo mokėti kompensacijas, reikėjo jį tiksliai įvertinti, aprašyti. Turtą registruoti ėmėsi Etninių vokiečių aprūpinimo tarnyba. Daugelis vokiečių tuo metu repatrijavo. Kas išvyko iki Antrojo pasaulinio karo, daug ką galėjo ir išsivežti.

Židininis laikrodis. Vokietija, XIX a. pb.-XX a. pr / Ramūno Guigos nuotrauka

„Vienas iš Tillmannnsų, Herbertas, dėl man nežinomos priežasties Lietuvoje liko iki 1941 metų sausio, – teigė pašnekovė. – Tik tada kreipėsi dėl galimybės išvykti. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai jau buvo išleistas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, draudžiantis be Kultūros paminklų apsaugos įstaigos (KPAĮ) leidimo išvežti meno kūrinius. KPAĮ atstovai atvyko pas jį surašyti turto. Yra išlikęs 49 lapų sąrašas, kuriame suregistruoti 508 vienetai. Tik dalį turėto turto savininkui leido išsivežti, kitą dalį, Hermanas padovanojo muziejui.“ Kaip spėja A. Snitkuvienė, gali būti, kad muziejui jis daug ką dovanojo mainais už galimybę išsivežti 20 paveikslų, dvi bronzines statulėles, 8 kilimus ir 18 dėžių, į kurias susikrovė įvairius buities rakandus.

Kaunas nuo Aleksoto pusės, miesto maudyklė. Prie Nemuno matyti Tillmannsų fabrikai. XX a. 3-4 dešimtmetis. / Nuotrauka iš Anatolio Alexanderio Losseffo rinkinio

Taip neleisti išvežti daiktai atsidūrė tuometiniame Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. „Daugybę metų Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus saugyklose mačiau neidentifikuotus daiktus. Jokių sąrašų muziejus neturėjo. Dingo per karą, – pasakojo A. Snitkuvienė. Tada tokie laikai buvo... Pavyzdžiui, 1941 metų gruodį, prieš pat Naujuosius metus, vokiečių karininkai, atvykę į muziejaus saugyklas, pareikalavo sofos ir gražių kėdžių. Parodė ranka, kurių nori, ir išvyko, liepę atvežti į karininkų namus. O kas galėjo pasipriešint? Būtent Tillmannnsų sofą ir 8 kėdes ir išsirinko. Sąraše jie yra, bet taip ir dingo, į muziejų nesugrįžo.“

Herbertas Tillmannsas. Apie 1940 metai. / Nuotrauka iš Bergo istorijos draugijos rinkinio, Vokietija.

Ne kolekcininkai. Tiesiog taip gyveno

Kai archyvuose (Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos dokumentų skyriuje) dirbusi dailės istorikė rado KPAĮ sudarytą Herberto Tilmannso turto nusavinimo sąrašą, jai viskas paaiškėjo. „Jau skaitydama atpažinau, kad tai tie daiktai, kurie saugomi mūsų saugyklose. Tik jie buvo išskirstyti po atskirus skyrius, – sakė A. Snitkuvienė. – Tačiau aš jau galėjau juos identifikuoti – skaityti sąrašą ir mūsų muziejaus saugyklose ieškoti aprašyto daikto. Atpažinimas tęsėsi kelerius metus. Tų daiktų gana daug – apie 500 (pavyzdžiui, servizą sudaro keliasdešimt vienetų). Pavyko beveik viską rasti. Tai ilgas detektyvas. Bet man šis darbas labai įdomus.“

Tillmannsų vilos valgomasis Smėlio gatvėje, apie 1917 metus. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotrauka

Tillmannsai, pasak A. Snitkuvienės, nebuvo kolekcininkai. Jie tiesiog taip gyveno. Dažnai važinėjo į Vokietiją ir savo buičiai papuošti parsiveždavo paveikslų, dekoratyvių vazų, žvakidžių, porceliano indų. Tokių prabangių indų turėjimas bylojo apie jų statusą – pas juos rinkdavosi to meto aukštuomenė, diplomatai. Du iš Tillmannsų buvo Olandijos garbės konsulai. Manoma, kad daugumą atpažintų eksponatų savininkai atsigabeno iš Vokietijos. Tarp jų esama vertingų porceliano dirbinių, gamintų garsiose Meiseno, Berlyno porceliano manufaktūrose, Dresdeno, Plaue, Rudolštato bei kitų šalių porceliano fabrikuose. Rinkinyje yra retų kinų bei japonų porceliano dirbinių.

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, parodoje "Atminties kodas" eksponuojama daugybė garsių porceliano įmonių gaminių. / Ramūno Guigos nuotrauka

Įdomūs parodos eksponatai – Kurto Tillmannso žmonos Marijos sporto prizai. „Ji nuo vaikystės mylėjo žirgus. Tai buvo ir jos tėvo, kaizerio dvarui auginusio veislinius žirgus, aistra, – teigė parodos rengėja. – Marija dalyvaudavo Vokietijoje įvairiuose žirgų konkūruose ir iš ten yra parsivežusi savo prizus. Manau, kad tai būtų įdomus atradimas ir vokiečiams – juk tai pasakoja apie jų sporto draugijas, jų veiklą.“

Tillmannsai Kaune apie 1903 metus. Pirmasis į Kauną iš Tillmannsų atvykęs Richardas Abraomas - stovi pirmas iš dešinės. / Nuotrauka iš knygos „Tilmansai ir jų palikimas Kaune“

Tyrinėdama Tillmannsų istoriją A. Snitkuvienė Vokietijoje surado jų palikuonis, du iš jų buvo atvykę į parodos atidarymą. Knyga susidomėję vokiečiai nori ją išversti ir išleisti Vokietijoje.

"Tilkos" fabriko reklaminiai plakatai. Vokietija, nežinomas dailininkas. / M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka

Kultūros židinys

Kaip išsiaiškino A. Snitkuvienė, šie verslininkai priešais Karmelitų bažnyčią buvo nusipirkę pastatą, kurį paskyrė savo fabriko darbininkams – susitikti, pabendrauti, padainuoti, įvairiems renginiams rengti. Kitoms draugijos nuomojo – savininkai iš to turėjo ir naudos. Tame pastate vykdavo ir įvairūs vaidinimai, žmonės jį ėmė vadinti Tilmansų teatru. Taip susiformavo savotiškas kultūros židinys.

Vienas iš "Tilkos" saldainių popierėlių. / Nuotrauka iš Bergo istorijos draugijos rinkinio

„Tillmannsų teatro pastatu aktyviai naudojosi 1906 metais susikūrusi lietuvių Šv. Juozapo katalikų darbininkų draugija, ji rengė įvairius spektaklius, jų metu rinko lėšas bedarbiams remti, – pasakojo A. Snitkuvienė. – Užbaigus pastato rekonstrukciją, 1909 metais iškilmingai atidarytas „Brolių Tilmansų ir Ko“ akcinės bendrovės teatras. Į atidarymą buvo pakviestas ir Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas su žmona Sofija.“

Buvusį senąjį „Tilkos“ fabriką šiandien mena siauriausia Kaune Tilkos gatvė, esanti Žemuosiuose Šančiuose.

Kaip pasakojo parodos rengėja, Tillmannsai Kaune išgyveno kelis valdžios pasikeitimus. Tyrėjai nepavyko rasti dokumentų, atspindinčių tikrąsias šios šeimos narių politines pažiūras.

Židininis laikrodis su Atėnės ir moirų statulėlėmis. Prancūzija, 1870-1880 metai. / Ramūno Guigos nuotrauka

„Akivaizdu tik, kad jie politiniu aktyvumu nepasižymėjo, – teigė A. Snitkuvienė. – Jie, kaip verslininkai, tiesiog stengėsi pritapti prie bet kurios valdžios. Galima teigti, jog vokiečių ir Vokietijos įvaizdis bent pirmą nepriklausomybės dešimtmetį, iki 1933 metų, lietuvių sąmonėje buvo pozityvus. Vokiečių ir lietuvių tarpusavo santykiai klostėsi nekonfliktiškai. Vokiečiai buvo linkę besąlygiškai sutikti su savo statusu ir integruotis į kaimo ar miesto socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Todėl lietuviai į juos žvelgė palankiai.“