Dešimtmečius sujungė Teisučio Makačino disko muzika
Spa­lio 30-ąją Vil­niaus ro­tu­šė­je vyks kū­ry­bi­nės veik­los 60-me­tį mi­nė­sian­čio kom­po­zi­to­riaus Tei­su­čio Ma­ka­či­no (g. 1938) au­to­ri­nis kon­cer­tas „Ats­pin­dys“. Pa­sau­li­nį pri­pa­ži­ni­mą pel­niu­sios vi­ni­lo plokš­te­lės „Dis­ko mu­zi­ka“ kū­ri­nių au­to­rius kvies pri­si­min­ti ne tik klau­sy­to­jų pa­mėg­tas dai­nas, bet ir iš­girs­ti įvai­rių žan­rų mu­zi­ką, api­man­čią skir­tin­gus jo kū­ry­bos lai­ko­tar­pius.

Kompozitorius dažniausiai atpažįstamas iš tokių populiarių dainų kaip „Kur tas kelelis“, „Berniukai“, „Vėjas man pasakė“, „Pašauki mane“ arba „Prie apleisto seno namo“ ir kt.

Prakalbus apie T. Makačino elektroninės muzikos albumą „Disko muzika“, kurį jis išleido kartu su Laimiu Vilkončiumi daugiau kaip prieš 30 metų, negalima nepabrėžti, kad šio albumo kūriniai nutolę per šviesmečius nuo pamėgtų šlagerių „Pašauki mane“ ar „Vėjas man pasakė“. Su „Disko muzika“ kompozitorius nusprendė žengti į šokių aikštelę. Nors „Disko muzikoje“ unikaliai derėjo primityvūs sintezatoriai ir gyvas, didingas kvarteto dainavimas, tuomet klausytojų nepavyko išjudinti. Didžiausio įvertinimo T. Makačinas sulaukė šiandien: kūrinius įvertino nauja, jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusių klausytojų karta. Naujai išleistos „Disko muzikos“ staiga prireikė visiems, – plokštelė tarsi įgavo antrąjį kvėpavimą.

„Vieni dviejų ketvirtinių sekose mato dykumą, o kiti – begalę varijavimo galimybių. Aš iš tų, kurie mato...“

Galima drąsiai teigti, kad T. Makačinui pavyko parašyti vieną pirmųjų, autentišką lietuviškos elektroninės muzikos albumų, net ir šiomis dienomis skambantį aktualiai.

Tačiau šalia T. Makačino kuriamos populiariosios muzikos visada buvo ir akademinė kūryba. Jis yra parašęs kūrinių orkestrui – simfoniją styginiams, simfoniječių, koncertų trimitui, klarnetui, dideliam pučiamųjų orkestrui, kantatų, tarp jų – „Pirčiupio pelenai“ (1960), „Vilniui“ (1973), „Saulės poema“ (1975), taip pat dainų, chorų, dramos, spektaklių, kino filmų muzikos. Instrumentavo Miko Petrausko operą „Birutė“ (1978), Juozo Gruodžio, Josepho-Maurice'o Ravelio kūrinių ir daugelį kitų.

Jubiliejiniame koncerte skambės ir pati pirmoji T. Makačino estradinė daina, ir pirmasis akademinės kūrybos opusas. Laukia kūrinio akordeonui ir styginių orkestrui premjera bei naujos, niekur negirdėtos populiarių estradinių dainų aranžuotės.

Pirmąja banga kėlėsi į sostinę

Elektroninės muzikos raidai įtaką dariusio kūrėjo muzikinė karjera prasidėjo dar septintajame dešimtmetyje. T. Makačinas 1961-aisiais baigė Lietuvos konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA) Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę.

Būsimas muzikas gimė Kaune, bet čia tepraleido dvejus savo gyvenimo metus. Gyveno Laisvės alėjoje – visai šalia žymiosios Konrado kavinės. „Dabar kauniečiai šią vietą taip barbariškai sunaikino, batų parduotuvę įkišo... Tuo metu mūsų kaimynystėje gyveno spalvinga ir padori asmenybė – muzikologas Julius Špigelglazas. Beje, vėliau jis man dėstė muzikos istoriją“, – sutapimais stebėjosi kompozitorius.

Kai Vilnius grįžo Lietuvai 1939-aisiais, Makačinų šeima pirmąja banga kėlėsi į sostinę. Nuo to laiko Vilniuje, neįskaitant tų ketverių metų, kuriuos teko praleisti Panevėžyje. T. Makačino tėvelis Antanas – choro ir orkestro dirigentas, pedagogas – baigiantis karui buvo patekęs į Vokietiją, o grįžus dėl to KGB kelerius metus jam neleido gyventi sostinėje. „Tačiau nepaprastai aktyvus žmogus, puikus organizatorius veiklos rado ir Panevėžyje“, – šiltai prisiminė savo tėtį Teisutis.

Vienu metu šeima su senais pažįstamais iš Panevėžio teatro trupės ir Juozu Miltiniu, kol gavo butą, glaudėsi name šalia Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnytėlės.

T. Makačino tėvas nuo 1936-ųjų dirbo Darbo rūmuose. Tai, pasak pašnekovo, buvo tuometinės tautiškos, besiveržiančios į kultūrą valstybės sukurtas darinys – darbininkų švietimui. Panevėžyje A. Makačinas subūrė chorą ir teatro trupę, taip ir susidarė Panevėžio teatro branduolys.

Pirmieji T. Makačino atsiminimai apie Vilnių siekia 1943 metus. „Prisimenu, kaip žydai (prie drabužių prisiūtomis geltonomis Dovydo žvaigždėmis) žygiuodavo į savo barakus po darbo Subačiaus gatvės grindiniu, kaip kaukšėjo patrulių batai. Užupio gatvėje po vokiškos mašinos ratais pateko mano draugas... Viskas išlikę iki dabar, – prisiminus nukrečia šiurpas“, – dalijosi sunkaus laikotarpio išgyvenimais muzikas.

Atmintyje – fronto perėjimas, kurį teko išgyventi pas tėvelio gimines Bagaslaviškyje (Širvintų r.), palikus savo namus. „Virš galvų šaudė, slėpėmės griovyje. Mažam atrodė, kad ten gilus griovys. O iš tikrųjų – tik poros metrų loma“, – pasakojo T. Makačinas.

Sugrįžę į namus ten rado įsikūrusį karinį dalinį, aplink zujo ryšininkai. Laimė, butą grąžino. Tačiau dėl skurdo ir nepritekliaus vėliau jį teko padalyti į kelias dalis. „Tėvai buvo plačios širdies ir gailestingi, priėmė visus, kam reikėjo pagalbos“, – sakė kompozitorius.

Muzikalus iš prigimties

Klausimų, kur stoti studijuoti T. Makačinui niekada nekilo – tik į Lietuvos konservatoriją (dabar LMTA).

Jau vaikystėje tėvas pastebėjo, kad sūnus turi „gerą ausytę“, todėl muzikos pradėjo mokyti dar jiems gyvenant Panevėžyje. Čia berniukas mokėsi ir fortepijonu skambinti, ir smuiku griežti. „Na, smuikuoti nelabai gerai sekėsi. Tiesiog, matyt, pritrūko kantrybės ir man, ir mokytojui. O fortepijono pamokos pas mokytoją Sofiją Petkūnienę – tokią kruopščią, profesionalią specialistę, nepamainomos. Reikalai pajudėjo“, – pačią karjeros pradžią prisiminė kompozitorius.

Vėliau išleido mokytis į vidurinę muzikos mokyklą – Vilniaus konservatoriją (dabar Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija). Muzikos teoriją ir kompoziciją dėstė šviesaus atminimo kompozitorius Jurgis Gaižauskas, kuris labai kantriai mokė ir vedė tikslo link.

T. Makačino tėvelis mirė sulaukęs lygiai penkiasdešimties metų, prieš pat sūnui baigiant mokyklą. Gerai, kad buvo rūpestingų draugų, globėjų, kurie stebėjo jauno vaikino karjerą, tesėjo tėvui duotą žodį.

„Nuo antro kurso man paskirta vardinė Juozo Gruodžio stipendija. „O toj mieloj Kelpšoj... Juk berniukas, paauglys – ir duobių būdavo, ir dvejetų... Bet tuo metu dvejetas buvo psichologiškai paveikus: kai uodegą priverdavo, greit padarydavau tai, ką reikia. Išmoktas pamokas prisimenu iki šios dienos“, – šypsojosi pašnekovas prisimindamas vaikystės išdaigas.

Baigęs studijas T. Makačinas sugrįžo į savo mokyklą – iš pradžių kaip koncertmeisteris, paskui dirbo dėstytoju, muzikos teorijos ir kompozicijos skyriaus vedėju.

Vėliau buvo pakviestas dėstyti į LMTA, nuo 1996-ųjų – profesorius. „Sakyčiau, ten ir įvyko toks intelektinis lūžis muzikos meno pažinimo srityje. Būti tarp tokių kolegų, kaip muzikologai Algirdas Jonas Ambrazas, Ona Narbutienė, kompozitoriai Vytautas Kairiūkštis, Vytautas Jurgutis, įpareigoja“, – pabrėžė pašnekovas.

Muzikos pedagogikos srityje T. Makačinas išdirbo 56 metus, susitelkdamas į kūrybines disciplinas, kompoziciją, polifoniją ir kūrinių analizę.

Anot kompozitoriaus, jo kūryba gana įvairiaplanė: yra ir struktūralizmo, ir logotipinių, ir džiazuojančių kūrinių. Taip buvę visada.

Sieja ritmo pradas

Kaip daugeliui kitų kūrėjų, taip ir T. Makačinui, pati pradžia tik baigus studijas buvo psichologiškai sunkus metas. Juk už nugaros nebestovi joks pedagogas: kaip nori, taip daryk. „Tačiau man pavyko laikytis vidinės disciplinos. Įdomiausia, kad pačiais pirmaisiais karjeros metais sukurti kūriniai skamba net ir po šešiasdešimties metų. Jie grojami, yra gyvi. Viską sujungia ritmo pradas“, – kalbėjo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos prezidentas.

Vieni, pasak T. Makačino, dviejų ketvirtinių sekose mato dykumą, o kiti – begalę varijavimo galimybių. „Aš iš tų, kurie mato... Ritminė muzika buvo užvaldžiusi ilgai, vos ne dvidešimtmetį. Bet vieną gražią dieną visa tai baigėsi, sulig paskutine daina „Eisim šienpjovėliai“ (ją tvarkydamas užrašiau prierašą – išseko dainų šaltinėlis). Kiek vėliau grįžau prie to, bet tai jau buvo chorinė muzika, kūryba vaikams, kiti dalykai“, – dėstė kompozitorius.

Likimas taip sužaidė, kad Lietuvos radijo orkestrų programos perklausose T. Makačinas pabendravęs su būsimu „Disko muzikos“ aranžuotoju Laimiu Vilkončiumi nusprendė sukurti ką nors nauja. Regis, jiems pavyko „peršokti“ laikmetį. Akstinu tapo latvių muzikos grupė „Zodiaks“ ir jiems būdingos transkripcijos elektroniniams instrumentams. „Laimutis aranžuodamas sumąstė visiškai naują pasaulį – ištisinę simfonizuotą plėtotę, kuri netelpa į standartinius rėmus. Bendras skambesys asketiškas, tačiau toks plėtojimo modelis tuomet buvo sutiktas gana rezervuotai. Ir šiandien tie gabalai nėra tokie „transportabilūs“ – trunka septynias, aštuonias minutes. Reikia entuziasto, kad išklausytų iki galo. Bet tokių žmonių, matyt, yra“, – juokėsi kompozitorius.

Kai albumas atsidūrė internete, pasklido pirmos žinios: prieš trisdešimt metų sukurta kažkas keisto ir gaivaus, naujo ir adekvataus šiuolaikiniam mąstymui. Visą užklupusį populiarumą vainikavo didžiulis T. Makačino interviu prancūzų dienraščiui „Le Monde“. Kompozitorių kalbinęs žurnalistas pabrėžė, kad Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje – studentai mokosi iš tų diskų kompozicinio dėsningumo, kitokio erdvės suvokimo. „Yra tiesos, akustiškai atitinka visa tai, kas šiandien skamba per „Power Hit Radio“. Važiuodamas pasiklausau, kartais pasitaiko simpatiškų, išradingų kompozicijų. Asmeniškai man tas asketizmas nėra prie širdies – mėgstu, kad būtų daugiau informacijos, akustinio skambesio, ir t. t.“, – prisipažino maestro.

„Pačiais pirmaisiais karjeros metais sukurti kūriniai skamba net ir po šešiasdešimties metų. Jie grojami, yra gyvi. Viską sujungia ritmo pradas.“

Pasak kompozitoriaus, yra gabių lietuvių autorių, kurie reiškiasi elektroninės muzikos srityje, stengiasi ieškoti atramos folklorinėje kūryboje. „Galima pasididžiuoti Justino Jaručio kūryba. Deja, reti atvejai, kai transliuojant kūrinį nuskamba autoriaus pavardė, tarsi įslaptinta... Ir neturime tokią muziką gerai grojančio simfoninio orkestro“, – kėlė probleminius klausimus pašnekovas.

Paklaustas, ar tikrai dabartinė lietuviška muzika bloga ir žlunganti, kompozitorius suskubo prieštarauti. „Žlunganti? Tokio žodžio apskritai negali būti – žmonės kuria, ieško... Viskas nuo Dievo duoto talento priklauso. Progresas didžiulis. Naujos kartos mato kitaip. Jei matydami kitaip pamato ir universalias vertybes – rezultatas bus priimtinas visoms kartoms. Svarbu ir klausant žaisti pagal tas pačias taisykles, nematuoti kitais matais“, – sakė jis.

Suvedė prancūzų kalba

Su būsima žmona Virgilija jie susipažino dar būdami moksleiviais. Posakis šios poros atveju, kad prancūzų kalba – meilės kalba, kuo puikiausiai apibūdina jų pažinties istoriją. Teisutis dar Panevėžyje pradėjo mokytis prancūzų, o persikrausčius į Vilnių paaiškėjo, kad tik vienoje sostinės mokykloje ji dėstoma. Taip atsidūrė Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus Žirmūnų gimnazija). Vėliau į tą pačią mokyklą mokytis atėjo ir Virgilija. Ne dėl prancūzų kalbos, bet... „Žinoma, vaikai kaip vaikai, pernelyg vienas į kitą nekreipėme dėmesio... Po mokyklos baigimo prireikė trejų metų, kad susitiktume Katedros aikštėje, ir pamatyčiau, jog ji yra angelas. Tada neliko jokių abejonių“, – susigraudino kūrėjas.

Ar Virgilija yra mūza, įkvėpėja? „Pirmiausia, kritikė... „Žirklučių“ imtis ne taip jau ir paprasta. Bet jei klausytoja sako, kad reikia – tai reikia. Ji baigusi du universitetus, turi stiprų filologinį ir teatrinį – režisūrinį išsilavinimą“, – negailėjo pagyrimų sutuoktinei Teisutis.

V. Makačinienė yra dirbusi televizijoje – sukūrė laidų ciklą „Vizijos ir tikrovė“. „Apie penkiolika metų aranžavau muziką žmonos kuriamoms laidoms. Buvo įdomu, pasisėmiau istorinės patirties“, – kalbėjo pašnekovas.

Šiandien pora gali leisti sau atsikvėpti, išsiruošia į netolimas keliones po Lietuvos miestus ir miestelius. Telšiai, Šiluva, Lyduvėnai, Šakiai, Kudirkos Naumiestis... Į užsienį kelionės baigėsi – sveikatos neleidžia... „Gerą mašiną turiu – kadilaką, šeštadieniais nulekiam į kokią kavinukę. Esame dalyvavę amerikietiškų mašinų parodoje Palangoje. Kadilakas – 1992-ųjų gamybos, gražaus dizaino, modernus. Toks technologinis malonumas“, – šypsojosi legendinis autorius.

Dar vienas pomėgis – gėlės. „Nors aš jų neauginu, tik nuperku. O sodinimas – jau žmonos rūpestis. Ypatingos begonijų rūšies ieškojo net kelerius metus – rado Birštone, o žemaūgiai jurginai – iš Varėnos... „Šįmet vasara buvo palanki. Žiedai stulbinamai gražūs“, – rodė Teisutis savo telefone išsaugotas žiedynų nuotraukas.

Kompozitoriaus augintinis Katinas, nepaprastai meilus, taip pat įbedė savo nosį į telefono ekraną. Katinui eina jau aštunti metai. „Tampa tokiu pusžmogiu – atsiliepia šaukiamas, palaiko dialogą“, – juokavo T. Makačinas.

Maestro yra jau keturių anūkų senelis, tačiau vienturtis sūnus Virgilijus tėvams neužkrauna jų prižiūrėti. „Tiesiog kartu pabūname – dalykiškai bendrauti būtų per sunku“, – prisipažino pašnekovas.

Kol kas nė vienas palikuonių į muziką nepasuko. „Sūnus – dizaineris, nuo pat mažumės linkęs prie geležiukų, montavimo. Šiandien užsiima unikalių šviestuvų projektavimu. Naujausias darbas – šv. Arkangelo Mykolo vėtrungė Valdovų rūmuose. Vyresnieji anūkai, sakykime, technokratai. O pagrandukas kitąmet eis į mokyklą. Proanūkių dar nėra, bet laukiam“, – viltingai kalbėjo T. Makačinas.

Anot kompozitoriaus, jo kūryba gana įvairiaplanė: yra ir struktūralizmo, ir logotipinių, ir džiazuojančių kūrinių. Taip buvę visada.