Dalia Ibelhauptaitė: didžiausi kūrybiniai iššūkiai šiandien nebėra meniniai
„Bet koks pro­ce­sas pra­si­de­da nuo kū­ri­nio, nuo to, ką tu no­ri pa­sa­ky­ti bū­tent tuo kon­kre­čiu me­tu – kad tai bū­tų ak­tua­lu vi­suo­me­nei, ak­tua­lu as­me­niš­kai tau, at­liep­tų opias ir aš­trias te­mas“, – taip kū­ry­bi­nio pro­ce­so pra­džią api­bū­di­no tea­tro ir ope­ros re­ži­sie­rė Da­lia Ibel­haup­tai­tė.

Šiandien Vilniuje prasidėjo technologijų ir inovacijų konferencija „Login“. Viena iš pagrindinių konferencijos dalyvių – teatro ir operos režisierė bei prodiuserė, viena iš „Vilnius City Opera“ įkūrėjų – Dalia Ibelhauptaitė. LŽ režisierei uždavė kelis klausimus apie kūrybą, režisūrą bei Lietuvos sceną.

Manau, kad kūrybos proceso neįmanoma aprašyti žodžiais, nes jeigu jis yra tikras, jis yra neapčiuopiamas.

– Su teatru dirbti pradėjote dar mokyklos laikais. Kaip tai nutiko, kaip viskas prasidėjo?

– Tėvai nuo labai ankstyvos vaikystės beveik kas sekmadienį mane vesdavosi i teatrą, todėl jau būdama vaikų darželyje pradėjau dainuoti, šokti ir skaityti eilėraščius. Groti pianinu pradėjau būdama penkerių, o mokydamasi vidurinėje mokykloje lankiau ir muzikos mokyklą, grojau net dešimt metų. Ankstyvos paauglystės laikotarpiu mano teatrinę padangę kaip meteoras perskrodė Jaunimo teatras, jo meno vadovės režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorinis dešimtukas ir, aišku, pirmieji Eimunto Nekrošiaus spektakliai. Matyt visa tai ir lėmė mano pasirinkimą kurti savo pasaulį, savo vizijas teatrinėje plotmėje. Tuomet man atrodė, kad scenoje galima kurti tokį pasaulį, kurio iš tikrųjų nėra, tačiau norėtum, kad būtų, ir kalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos tarybinėje visuomenėje niekas atvirai nekalbėjo. Mat teatras davė metaforinę kalbą, kurią visi suprato.

Jau nuo pirmos klasės vaidinau įvairiuose mokyklos spektakliuose, o pati režisuoti pradėjau būdama penkiolikos, dirbdama su savo klasiokais ir mokyklos draugais, vaidinusiais mano spektakliuose: Andriumi Mamontovu, Dainiumi Svobonu, Arnoldu Lukošiumi, Algiu Kriščiūnu, Gražina Michnevičiūte, Martynu Budraičiu, Ramūnu Greičiumi… Viename spektaklyje pasirodė net Oskaras Koršunovas. Visi mes mokėmės vienoje mokykloje, ir, matyt, buvome populiarūs, nes su mumis vaidinti ateidavo net jaunuoliai iš kitų mokyklų.

– Nuo ko prasideda jūsų kūrybos procesas?

– Bet koks procesas prasideda nuo kūrinio, nuo to, ką tu nori pasakyti būtent tuo konkrečiu metu – kad tai būtų aktualu visuomenei, aktualu asmeniškai tau, atlieptų opias ir aštrias temas. Tuomet jau ieškai būdų kaip tau tą pasakyti.

Pirmiausia kartu su maestro Gintaru Rinkevičiumi pasirenkame operos kūrinį, tuomet iš karto galvoju, kas galės dainuoti ir atlikti tam tikrus vaidmenis. Mums „Vilnius City Opera“ pastatymuose labai svarbu sudaryti galimybę užsienyje dainuojantiems talentams sugrįžti namo ir savo patirtis atskleisti čia, taip pat iš karto ieškau kūrybinės komandos, su kuria imamės to kūrybinio proceso. Visa tai vyksta likus daugmaž aštuoniolikai mėnesių iki premjeros – scenografas, kostiumų dailininkas, šviesų dailininkas, choreografas, solistai...

Tuomet prasideda pats pasiruošimas – labai detaliai nagrinėju kūrinį, daug skaitau, klausau, vaikštau į parodas parodas, žiūriu nuotraukas, filmus… Taip pradeda ryškėti kontūrai. Paprastai pačią kūrybą sudaro labai daug elementų – faktiniai dalykai, fantazijos dalykai, kažkokių pasakojimų prisiminimai ar asmeniniai išgyvenimai iš labai tolimos praeities. Manau, kad kūrybos proceso neįmanoma aprašyti žodžiais, nes jeigu jis yra tikras, jis yra neapčiuopiamas.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Įkvėpimo semiuosi iš savo egzotiškų, aštrių pojūčių, kelionių įspūdžių, iš kitų meno kūrinių bei knygų, taip pat iš gamtos, laukinių gyvūnų, jų stebėjimo, na ir iš sutiktų žmonių, retų genčių, jų tradicijų, ir pojūčių.

– Kokie yra patys didžiausi iššūkiai režisuojant sceninius pastatymus?

– Režisuojant operas svarbiausiu iššūkiu tampa gigantiško, epinio mastelio bei apskritai aibės elementų, įeinančių į pastatymą, suvaldymas. Svarbu siužetą papasakoti taip, kad jis būtų suprantamas ir prieinamas šiuolaikiniam žiūrovui, kad perteiktum jam emocinį užtaisą ir sujaudintum. Dėl to kinematografinė režisūros kalba, kurioje kiekviena detalė turi savo žinutę ir yra atsakinga ne tik už atmosferą, bet ir pasakoja istoriją, man yra labai svarbi.

Režisūra kine, teatre, operoje, televizijoje – iš esmės visur yra ta pati profesija, turinti savitų specifinių detalių. Čia kaip vairuotojo darbas – aišku, yra kai kurių ypatumų ir skirtumų – ar vairuoji motociklą, mašiną ar ilgą krovininę fūrą – bet esmė tai ta pati.

Tačiau po trisdešimt penkerių režisūrinės praktikos metų, didžiausi iššūkiai man nėra meniniai. Didžiausias iššūkis yra surinkti visus reikiamus finansus, kad pastatymai iš viso galėtų būti sukurti, o po to – parduoti visus bilietus, kad surinkus finansus būtų galima tęsti veiklą. Tokia yra gyvenimo ir kūrybos realybė. Kad ir kaip būdama menininke žiūrėtum į ją iš aukšto, nereikia pamiršti, kad visų pirmiausia esu „Vilnius City Opera“ meno vadovė, prodiuserė ir įkūrėja. Man svarbi ne tik režisūra – man svarbu, kad šis kolektyvas gyvuotų ir po dvidešimties – trisdešimties metų.

Štai ir dabar iki rudens liko dar beveik pusė metų, tačiau mes jau esame suplanavę visus kito sezono spektaklius ir net žinome, kokie solistai dainuos ir kokios premjeros laukia. Didžiausias iššūkis – statyti gražiausias ir nuostabiausias smėlio pilis ant oro, ant debesų.

– Kuo skiriasi teatro ir kino režisūra?

– Režisūra kine, teatre, operoje, televizijoje – iš esmės visur yra ta pati profesija, turinti savitų specifinių detalių. Čia kaip vairuotojo darbas – aišku, yra kai kurių ypatumų ir skirtumų – ar vairuoji motociklą, mašiną ar ilgą krovininę fūrą – bet esmė tai ta pati.

Didžiausias skirtumas tarp kino ir operos režisūros yra tai, kad kine, kuomet jau nufilmavai, nieko nebegali pakeisti, tai lieka visam laikui, o teatras yra gyvas organizmas ir jį gali keisti kas vakarą. Teatras yra kaip gyvas, kintantis, neužfiksuotas reiškinys vykstantis tik čia ir tik dabar.

Aišku, kine yra kitokia laisvė negu operoje – tu nesi pririštas prie konkrečios muzikos, jos ritmo ir gali keisti emocinę skalę, siužetą, improvizuoti, o operoje tu turi išlaikyti visą struktūrą ir detales – tokias, kokios jos buvo sukurtos, kūrinio forma negali kisti – jeigu tu nesugalvoji, kaip išspręsti vieną ar kitą ariją ar penkis kartus pasikartojantį tą patį tekstą – tai tavo problema, negali iškirpti pusės scenos.

– Kaip įvertintumėte Lietuvos scenos padėtį šiandien? Ar smarkiai pasikeitė Lietuvos scena per kelis dešimtmečius?

– Aš jokiu būdu negaliu vertinti šiandienės Lietuvos scenos, nes pakankamai gerai nežinau esamos situacijos. Kaip žinia – jau dvidešimt aštuonerius metus gyvenu Londone, grįžtu į Lietuvą tik dirbti „Vilnius City Opera“ veikloje – statyti spektaklių, repetuoti ar jų organizuoti, visiškai neperdedu – kasdien dirbu po aštuoniolika valandų be jokių laisvadienių, vakarais iki nakties, todėl net kitų spektaklių negaliu aplankyti, man labai svarbu padaryti maniškius nepaprastai kokybiškai. O kai ateina laisvadienis, iš karto keliauju namo, į Londoną – kaip ir kiekvienas žmogus turiu silpnybę bent kartais grįžti namo – ten, kur mano daiktai, vyras, gyvenimas…

Gerai žinau tik labai siaurą nišą – savo veiklą operos srityje ir kelių artimų draugų spektaklius.

Labai subjektyviai atrodo, kad su laiku kūrėjams atsirado didesnės galimybės, laisvė, milžiniškas pasirinkimas, tačiau ne kiekvienas siekia kokybės. Tai kartais liūdina, labai daug atsitiktinių dalykų. O žiūrovui išsitrynė atskirtis tarp kultūros ir pramogos ir dabar neretai vis didesnę vietą visuomenės gyvenime užima tai, ko negalėtum pavadinti kultūra, bet veikiau visai gera pramoga.

– Kokios yra didžiausios Lietuvos teatro, operos ir apskritai – Lietuvos scenos problemos?

– Finansavimas, apverktina finansavimo politika – kad niekas nepyktų duoti visiems po truputį, bet už tą truputį nieko ypatingo, prasmingo negali sukurti, todėl gaunasi tiek daug atsitiktinių, paviršutiniškų dalykų. Tarp menininkų egzistuoja posakis „įsisavinti pinigus“ – liūdna… Nieko rimto padaryti neįmanoma, bet pasakyti – atsiprašau, nedarysiu, irgi niekam nesinori. Dėl to labai kenčia kokybė ir užsidegimas daryti ką nors didelio.

Visiška katastrofa yra tinkamų salių klasikiniam menui nebuvimas! Tiesiog juokinga ir visai nelogiška, kad vienu ir tuo pačiu metu renovacijai bus uždaromi Nacionalinis dramos teatras, Filharmonija, Vilniaus kongresų rūmai, o visiems rimčiausiems šalies kolektyvams nėra nei vienos salės kur eiti, nėra kur dirbti artimiausius metus ar net du. Kur tai matyta, kad simfoniniai orkestrai, operos ir dramos pastatymai turi glaustis arenose, arba dirbti akustiškai nepritaikytose salėse su įgarsinimu? Tuomet nebesvarbu, koks žymus, iškilus ir talentingas solistas dainuos ar atlikėjas gros – be įgarsinimo jo visiškai nesigirdės. Vilniuje neturime didelės, klasikinei muzikai tinkamos multipleksinės salės ir po visų tų rekonstrukcijų jos irgi nebus! Tikėkimės, kad tos salės, kurias remontuos, po tų kelių metų bus pagerintos.

Kultūros sferoje labai daug destrukcijos, „reformų“, idėjų kaip sugriauti, bet kol kas dar labai mažai konkrečiai sukūrėm ir pastatėm. Prieš griaunant, manau, labai svarbu aiškiai ir tiksliai žinoti, ką darysi po to.

– Kokios yra Lietuvos scenos perspektyvos?

– Na, kadangi nesu aiškiaregė, tai, matyt, turėsim pagyventi ir pamatyti. Svarbu neprarasti vilties ir tikėjimo.