Daiva Lapen: „Sunku jaustis laimingai, neišsivarius savo „Ferrari“ iš garažo“
Ši pa­šne­ko­vė 40-me­čio pro­ga iš­sis­va­jo­jo do­va­ną – Niu­jor­ko ma­ra­to­no me­da­lį. Dar ji par­ašė ro­ma­ną, maž­daug prieš me­tus sėk­min­gai iš­leis­tą ita­lų kal­ba. Ir ne­ke­ti­na su­sto­ti. Kal­bė­jo­mės apie lai­mę, ra­šy­mą, bė­gi­mą, džiaugs­mą da­lin­tis. Klau­si­nė­jo­me vie­nas ki­to: kas to­liau? Iš­si­va­riu­si rau­do­ną­jį „Fer­ra­ri“ iš me­ta­fo­ri­nio ga­ra­žo Dai­va sa­ko: „A­čiū! Gy­ve­nu ti­krai nuostabiai

– Užsiminėte, kad vieną darbo dieną viena vaikščiojote pajūriu ir pasijutote kalta...

– Kalta, nes daugybę kartų prieš tai girdėdavau sakant: „Kaip tu nuostabiai gyveni!“ Taip kalbėdavo ir manęs nepažįstantys žmonės, ir tie, kas pažįsta. Visi kartodavo: „Kaip tu nuostabiai gyveni!“ Susimąsčiau, kodėl jiems taip atrodo. Taip, gyvenu gražioje vietoje, statausi namą, turiu šeimą, vyrą, kurio nemyliu. Turiu vaikų. Kas čia nuostabaus? O taip sakydavo ir žymiai turtingesni už mane.

Pagalvojau, kad sukuriu kažkokią iliuziją. Ar man nuo to blogiau? Ne. Tegu kiti taip galvoja. Ėmiau svarstyti apie tai, kas laimė yra man – ne visuomenės, reklamų ar tėvų įkaltos nuomonės, o mano pačios suvokiama laimė.

Visi kartodavo: „Kaip tu nuostabiai gyveni!“ Susimąsčiau, kodėl jiems taip atrodo. Taip, gyvenu gražioje vietoje, statausi namą, turiu šeimą, vyrą, kurio nemyliu. Turiu vaikų. Kas čia nuostabaus?

– Pajutote prieštarą, nes negalėjote pritarti susižavėjusiesiems jūsų nuostabiu gyvenimu?

– Nuo tada patyriau transformaciją. Dabar išgirdusi: „Kaip tu nuostabiai gyveni!“, atsakau: „Ačiū!“. Nes gyvenu tikrai nuostabiai. Pagal kokius nors rodiklius turbūt gyvenu prasčiau negu anksčiau, bet...

Tada vaikščiodama prie jūros pagalvojau: „Kaip galiu jaustis nelaiminga? Neturiu teisės.“ Man tiesiog toptelėjo toks... Grįžau į mašiną, nes jau reikėjo važiuoti toliau. O aš visada nešiojuosi užrašų knygutę, vis ką nors pasirašau. Ir staiga galvoju: „Na, užsirašysiu, nes jau ateina minčių.“ Pradėjau rašyti, neatsimenu dabar ką. Ir tuo momentu, čia taip gražiai sakant, nusprendžiau: „Aš esu laimingas žmogus.“ Bet kokioje situacijoje aš pati tai sprendžiu, nors shit happens to everyone.

Žodžiu, savo laimę kalate pati.

– (Juokiasi) Na, taip. Tiesiai šviesiai sakant: savo laimės kalvė.(Juokiasi) Dieve mano, kaip mes susireikšminam... Iš tikrųjų nieko čia nereikia galvot, savęs analizuot – nueik pas bet kurį kalvį arba artoją, ir jis tau pasakys: „Kas tavo laimės kalvis? Tu.“ Lenk medį kol jaunas. (Juokiasi)

Ėmiau svarstyti apie tai, kas laimė yra man – ne visuomenės, reklamų ar tėvų įkaltos nuomonės, o mano pačios suvokiama laimė.

– Liaudies išmintis viską žino.

– Tai toks buvo pirmas momentas. Antras – kai perskaičiau frazę: „Tu negali nusipirkti laimės, bet gali nusipirkti „Ferrari“, ir tai yra praktiškai tas pats.“

– Oho! Kas toks taip pasakė?

– Aš net nežinau, kas toks taip pasakė, bet šitą frazę skelbia Lapo Elkann, Agnelli šeimos atstovas, iš tų, kurie valdo „Fiat“ fabriką ir „Ferrari“. Jis toks ekstravagantiškas vyrukas, labai man patinka, kaip jis žiūri į gyvenimą, nors kartą ir buvo aptiktas leisgyvis nuo narkotikų transseksualo bute. Turi žmogus... Nėra puikusis Agnelli šeimos narys. Ieško... Kala savo laimę, žodžiu. (Juokiasi) Savo laimės pasagą.

Ta frazė man pasirodė tokia juokinga, tačiau ir gana gili. Mano knyga nuo to prasideda... Mano knygos pagrindinio veikėjo gyvenimo filosofija yra tokia: „Tu negali nusipirkti laimės, bet gali nusipirkti „Ferrari“. Ir koks gi jo gyvenimo tikslas? Nusipirkti „Ferrari“.

„Aš esu laimingas žmogus.“ Bet kokioje situacijoje aš pati tai sprendžiu, nors shit happens to everyone.

Ir trečias dalykas – lankiausi „Ferrari“ muziejuje Maranello mieste. Apžiūrėjau viską, ten taip gražu, vieną akimirką pasijutau labai pavargusi nuo viso to... Atrodo, per daug vienam žmogui šitiek visko sukurti: technologijų, dizaino, elegancijos... Iš išorės, iš vidaus, tiek daug įvairiausių modelių. Tokia legenda. Pasijunti toks mažiukas tarp visų tų blizgančių „Ferrari“. Ir muziejus labai gerai padarytas, praėjęs pro visus eksponatus, istorijas, patenki į tokią „Pergalių salę“. Išrikiuoti visi „Formulės 1“ bolidai, taurės, o pačiam vidury – raudonas odinis minkštasuolis. Ten atsisėdęs pasijunti labai įkvėptas ir taip pat visiškai sugniuždytas...

– Nieko nelaimėjęs.

– Visos tos sėkmės... Ir ten yra keli ekranai, kuriuose nuolat sukasi varžybų vaizdai, kalba pilotai... Ir staiga pasirodo ištraukėlė iš interviu su Enzo Ferrari. Žurnalistas jo klausia: „Sukūrėte tiek nuostabių automobilių, tai kuri „Ferrari“ yra geriausia?“ O Enzo Ferrari, jau turbūt aštuoniasdešimtmetis, pagalvoja ir sako: „Geriausia „Ferrari“? Kita.“ Taip rankos ir nusvyra, nes jis juk sukūręs daugybę nuostabių modelių, jau senatvė gi... Ką jis dar..?

Tokie trys mano momentai. Jie asmeniški, bet svarbūs ir kalbant apie knygą. Tai labai lengvas romanas, iš pažiūros – labai paviršutiniškas. Bet esmė yra tokia – apie tikslo siekį. Paprastai, net prajuokinant, nespaudžiant skaitytojo apie nieką svarstyti, vis dėlto priversti jį susimąstyti.

– Iškart rašėte italų kalba?

Šitą frazę skelbia Lapo Elkann, Agnelli šeimos atstovas, iš tų, kurie valdo „Fiat“ fabriką ir „Ferrari“. Jis toks ekstravagantiškas vyrukas, labai man patinka, kaip jis žiūri į gyvenimą, nors kartą ir buvo aptiktas leisgyvis nuo narkotikų transseksualo bute.

– Iškart – italų kalba.

– Mhm. Ir jis jau atspausdintas?

– Atspausdintas, išleistas. Ilgai ieškojau leidėjo. Trisdešimt šeši, berods, arba pasakė „ne“, arba nieko neatsakė, tas išvertus irgi reiškia „ne“. Vienas paskambino. Mažiukas, net reklamos skyriaus neturintis. Aš dar abejojau, ar jam siųsti, nes toks jau mažas... Aš gi galėjau ir pati išleisti.

Aišku, galėjote.

Bet man gi reikėjo kaip nors išplatinti. Italijoje pats išleidęs knygą...

Neturėsi, kur jos dėti.

Taip. Tu gali padaryti geriausią produktą, bet reikia, kad kas nors juo rūpintųsi. Aš pati neturiu nei laiko, nei gabumų. Ieškojau leidėjo, turinčio platinimo tinklą, kad ta knyga pasiektų visus Italijos knygynus. Taip ir nutiko, ji guli visuose didžiųjų Italijos miestų knygynuose, net mažame miestelyje galima ją užsisakyti ir per dvi dienas gauti. Internete, aišku, yra.

Be to, leidyklos pavadinimas ant viršelio yra, bent jau Italijoje, kokybės ženklas. Nes visi italai yra rašytojai, visi jie – dainininkai, politikai ir pilotai... (Juokiasi) Bet kai jau gavai oficialų patvirtinimą, į tave žiūri visai kitaip.

– Kada išėjo knyga?

Mano knygos pagrindinio veikėjo gyvenimo filosofija yra tokia: „Tu negali nusipirkti laimės, bet gali nusipirkti „Ferrari“. Ir koks gi jo gyvenimo tikslas? Nusipirkti „Ferrari“.

– Maždaug prieš metus, septynioliktųjų spalio pabaigoje, knygynuose pasirodė apie Kalėdas.

– Ar nežadate jos pasiūlyti lietuviškai?

– Ne tik žadu, jau pradėjau rašyti.

– O kam rašyti? Galite duoti išversti.

– Geras klausimas. Kadangi pati moku kalbėti lietuviškai ganėtinai neblogai (Juokiasi) ir rašyti moku lietuviškai...(Juokiasi) Tarp kitko, lietuviškai kalbu ir rašau geriau nei itališkai. Vertėjas niekada neišvers taip, kaip būtų parašęs rašytojas.

– Taip, bet čia išeina didelis darbas – lyg nauja knyga.

– Taip, aš ją praktiškai perrašau. Man patinka rašyti.

Tarp kitko, lietuviškai kalbu ir rašau geriau nei itališkai. Vertėjas niekada neišvers taip, kaip būtų parašęs rašytojas.

– Aišku.

– Jau parašiau ją anglų kalba. Dabar rašau lietuviškai. Anglų kalba parašiau, nors mano anglų – ne superinė. Kaip ir italų. Taip, puikiai kalbu itališkai, šnekamąja ir verslo kalba, jau ir teisine, bet rašyti knygą – visai kitas dalykas. Kol nepradėjau, nežinojau. O pradėjus... Ar atgal, ar pirmyn? Pirmyn. (Juokiasi)

– Nuostabu.

– O klaidų... Pirmąją versiją daviau ištaisyti dukrai. Jos gramatika mokykloje stipri.

– Gramatika – aišku... O kai gavote išleistą autorinį egzempliorių, kuriame visos klaidos jau ištaisytos...

– Ne visos.

– Buvo palikta? Na, pasitaiko. Visos leidyklos kartais palieka klaidų. Tačiau jei pamirštume gramatiką ir sintaksę, ar jūs patenkinta savo darbu kaip autorė?

– Aš esu labai patenkinta. Ypač stiliumi. Jaučiu, kad turiu savo stilių. Redaguodami man jie sakydavo: „Na, čia itališkai taip neskamba. Mes Italijoje taip nesakom. Neliteratūriška.“ Dėl kai kurių dalykų sutikau, aišku, bet dėl daugelio... Jie literatūroje labai mėgsta baroką – privelti gražių žodžių, rodyti turtingą žodyną. O mano tikslas – paprasta istorija, juokinga, net gi kvaila, paviršutiniška, nors ir pakišanti filosofinę kiaulę. Jos kalba – nesakau, kad prasta, bet visiems suprantama. Išmesti visi nereikalingi žodžiai. Toks minimalizmas.

Jie literatūroje labai mėgsta baroką – privelti gražių žodžių, rodyti turtingą žodyną. O mano tikslas – paprasta istorija, juokinga, net gi kvaila, paviršutiniška, nors ir pakišanti filosofinę kiaulę.

Stiliumi aš patenkinta.

– Gal ne tik stiliumi? Rezultatu.

– Patenkinta. Tik kitas dalykas – esu girdėjusi: jei likai labai patenkintas pirmu savo kūriniu, tai jis prastas. Jeigu jis neatrodo tau ganėtinai juokingas...

– Aišku. Į save pažvelgti su šypsena labai sveika.

– Tai aš ir žiūriu ironiškai į tą knygą. Pirmas blynas prisvilęs? Puiku. Kartą pagalvojau, kad norėčiau truputį perrašyti, bet vienas žmogus pasakė: „Jokiu būdu!“

– Kiek užsidirbsite iš knygos, gi negalvojote?

– Tai va. Man sakydavo: „Tu ką – neturi ko veikti?!“ Negalvojau apie pinigus. „Tai kam rašai? Kiek metų rašysi? Trejus?!“

Kai man nusibodo šiaip rašinėti, nusprendžiau iki metų galo pristatyti rankraštį leidėjams. Ir ką? Aš gi turiu darbą, iš kurio pragyvenu. Turiu vaikų. Bėgioti, va, pradėjau. Viskam reikia laiko. Peržvelgiau savo dieną – nėra kur įkišti rašymo. Kelintą valandą keliuosi? Pusę septynių. Hmm, turėsiu keltis penktą, jei noriu bent valandą kasdien padirbėti.

Taip ir padariau. Kitaip knyga nebūtų atsiradusi. O man sakė: „Šitaip anksti keltis! Kam?! Gi nieko neuždirbsi.“

– Ar rašydama galvojote, kad knyga turi patikti kitiems?

– Mmmm... Taip!

– Rūpėjo, kas ją skaitys?

(Galvoja) Koks sunkus klausimas. Racionaliai turbūt nesvarsčiau, nerinkau žodžių, kurie patiktų. Ne. Bet pasakysiu labai nuoširdžiai: bet ką darydama pasąmoningai noriu patikti.

– Patikti – tai ne įtikti.

– Oi ne, jokiu būdu. Absoliučiai. Kam?

– Gražu. Dabar pasikalbėkime apie jūsų keturiasdešimtmečio dovaną – Niujorko maratoną.

– Gerai. Jeigu būčiau bėgusi ne tokioj gražioj vietoj... Jūs, aišku, esat jį bėgęs?

– Ne, nesu.

Todėl, kad perbėgęs ne visai fainus rajonus, atsiduri pasaulio bamboje. Ir koks žmonių palaikymas! Nukritusią mane būtų nunešę iki finišo.

– Perbėgi tuos penkis rajonus, pamatai penkis skirtingus pasaulius, skirtingas kultūras. Mano nuomone, suorganizuota superiškai. Tik maždaug 25-ame kilometre įbėgi į Manhataną. Paskui vėl išbėgi ir sugrįžti Penktąja aveniu. Tie paskutiniai penki ar septyni kilometrai man buvo labai sunkūs, bet kodėl juos lengva nubėgti? Todėl, kad perbėgęs ne visai fainus rajonus, atsiduri pasaulio bamboje. Ir koks žmonių palaikymas! Nukritusią mane būtų nunešę iki finišo. Paskutinius penkis kilometrus Penktojoje aveniu ir Centriniame parke jautiesi lyg Cristiano Ronaldo. Du kilometrus į finišą bėgau nuolat „duodama penkis“. Tvyrojo jausmas, kad palaiko tave asmeniškai.

Jeigu būčiau bėgusi kitame mieste, ne tokiame gražiame, be tokio palaikymo, tai būtų buvę labai sunku. Mano ilgiausia treniruotė prieš maratoną buvo 27 km. Bėgau gražia jūros pakrante, kur gyvenu, bet buvo žiauriai sunku. Žiauriai, žiauriai. Tragiškai. Išsigandau net, kad... Na, vis tiek važiuosiu, bet... Net tų dvidešimt septynių aš nenubėgau, nuo dvidešimt penkto jau ėjau, kentėdama kiekvieną žingsnį. Anksčiau net neįsivaizdavau tokių kančių. O per maratoną nepatyriau nieko panašaus. Iki 35-o kilometro bėgau straksėdama lyg ant sparnų.

– O paskui?

– Buvau prisiklausiusi apie „sieną“, tai įdomu buvo. Kas gi ta siena? Kada jau? (Juokiasi) Taip ir likau nesupratusi. Žinau tik, kad nuo 35-o kilometro buvo sunku. Tokios būsenos anksčiau neteko patirti. Savotiška tokia psichofizinė būsena.

– Dar bėgant?

– Taip.

– O pojūčio, kad atsitrenkėte (pliaukšteli delnu į kumštį) ir nebegalite bėgti, nepatyrėte?

– Ne. Buvau pasiruošusi pasigalynėti, pramušti, bet neteko.

Ruošiausi ne tik fiziškai. Tas mano fizinis pasirengimas... Jūsų šimto dienų planas – superinis, bet pasakysiu atvirai: aš nenubėgau visų ilgų distancijų, kurios ten surašytos. Tikėjausi, kad pakaks psichologiškai pasiruošti. Ir labai pravertė –meditacija, joga, vizualizacija.

Rimtesnį šimto dienų pasiruošimą pagal tą jūsų smagų planą pradėjau kartu su šimto vizualizacijos dienų programa. Kasdien, aišku, nedariau, nesu tokia drausminga, bet būdavo labai faina įsivaizduoti, kaip pasiekiu finišo liniją, kaip man užkabina medalį. Puikiai žinojau, kad taip ir bus.

– Tai jūs jaučiatės nubėgusi maratoną, iš esmės, tik dėl psichologinio nusiteikimo? (Juokiasi)

– Ne, pasiruošiau ir fiziškai, kiek jau pavyko. Bet mano asmeniniu atveju gal kokie 80 procentų rezultato kilo iš psichologijos.

– Jūsų pasidovanotas Niujorko maratono medalis panašus į aną „Ferrari“?

– Taip, viskas labai persipynę. Prasidėjo nuo paviršutiniškos minties: „Negali nusipirkti laimės, bet gali nusipirkti „Ferrari“. Vėliau supratau: na ir kas? Turbūt labai sunku jaustis laimingai, neišsivarius savo „Ferrari“ iš garažo. Dar vėliau pajutau, kad net ištraukęs išorėn tą metaforinį „Ferrari“, ne visada sugebi juo pasidalinti, o šitaip – dar sunkiau.

Medalis tapo metaforiniu „Ferrari“. Jis yra mano pačios bandymas ištraukti į paviršių ką nors daugiau iš to, ką turiu viduje. Nenorėjau to daryti viena. Nusitempiau brolį, mamą ir šešiametį vaiką. Labai norėjau su jais dalintis. O išėjo taip, kad jie manęs trasoje net nepamatė. (Juokiasi) Buvome susitarę, kur jie stovės, bet nepavyko. Tačiau jie matė visus kitus bėgikus, patyrė tvyrančią euforiją. Brolis sakė: „Žinok, jaučiuosi, kad ir aš būčiau nubėgęs.“

Dar vėliau pajutau, kad net ištraukęs išorėn tą metaforinį „Ferrari“, ne visada sugebi juo pasidalinti, o šitaip – dar sunkiau.

Palydovai taip jaučiasi, esu girdėjęs.

Ir paskui mąsčiau, kad medalis – gerai, bet vienai nebūtų buvę tiek džiaugsmo.

– Ar finišas Niujorke buvo panašus į tą, kurį įsivaizduodavote namie?

– Buvau sugalvojusi, kad mano artimieji stovės netoliese, ir aš pasiimsiu savo vaiką bėgti kartu paskutiniuosius du šimtus metrų. Tai, aišku, nebuvo įmanoma. Tik toks skirtumas. Įsivaizdavau truputį fainiau. (Juokiasi) Nors neatsimenu savęs tiek laiko išsišiepusios iki ausų. Šypsojausi nuo starto iki finišo. Ir paskui – juokingai krypuodama į viešbutį, ir dar pusantros dienos.

– Sakėte susigalvojusi tokią dovaną prieš penkerius metus. Kalbamės, praėjus nuo maratono mėnesiui ir savaitei. Kaip dabar jaučiatės?

– Superiškai. Kartais pagalvoju, kad esu nubėgusi maratoną. Tai duoda gazo, pasitikėjimo. Ko duoda? Jūs gal net geriau už mane žinote. Žodžiais sunku... Kitą pavarą.

– Ir to jau niekas neatims.

– Būtent. Taip ir pasakiau per radiją. Tai pati nuostabiausia dovana, ir jos niekas iš manęs niekada neatims.

– Taip. Tik ji turi tamsiąją pusę: kas – toliau?

– Pagalvojau apie tai iš anksto. Žinojau, kad neturėsiu paskatos lakstyti maratonus. Buvo nelengva. Vienu momentu maniau, kad nebevyksiu į Niujorką. Patyriau pasikeitimų asmeniniame ir profesiniame gyvenime, pinigus, numatytus kelionei, turėjau paskirti kitam dalykui. Prieš mėnesį iki starto Niujorke buvau išsimatavusi maratono atstumą prie namų, susižymėjusi vietas vandens buteliukams ir tepalams. Galvojau: „Na, ką – bėgsiu kaip Murakamis.“

– Patiko skaityti, kaip jis vienas bėgo iš Atėnų į Maratono lauką?

– Taip. Ir aš ketinau panašiai: nubėgti savo Niujorko maratoną startavusi tą pačią dieną, ta pačią valandą, tik kitur. Nepirkau nei bilietų, nei viešbučio. Bet susimąsčiau: „Taigi graušiuosi visą gyvenimą.“ Juk tiek ruošiausi niekada anksčiau nesportavusi. Abejojau, ar rasiu tiek užsidegimo vėl treniruotis. Nors kai kas sakė: „Tai bėk kitais metais, arba sulaukusi 42-ejų. Irgi simboliška.“ (Juokiasi) Ir gulėdama galvoju: „Bėgsiu šiemet.“ Ir taip viskas susidėliojo, iš dangaus nukrito.

Tai dabar pamiršau, ko klausėte...

– Kas – toliau?

– Tai va – kas toliau? Man buvo svarbiausia tik šitas. Bet vasarą per vieną vakarienę susipažinau su neseniai praradusia regėjimą mergina. Ji anksčiau labai mėgo bėgioti, ir sako man: „O kaip aš norėčiau!“ Iš pradžių net nesupratau, kad ji silpnai mato. Nežinau – kiek. Vaikšto viena, bet labai baisu žiūrėt į ją einančią. Ir aš pasisiūliau: „Po Niujorko maratono kitų planų neturiu, galėsim bėgioti kartu.“ Taip ir darysim. Ji labai nori nubėgti šešis kilometrus. Prie mūsų balandžio mėnesį rengiamas toks bėgimas. Aš taip lengvai pažadėjau, nors dar net nepabandėm, tik sutarėme, kad abiejų Naujieji metai prasidės bėgiojimu drauge.

Dar susidomėjau bėgimais bekele, su išgyvenimo elementais.

– Skamba sklandžiai ir prasmingai.

– Taip, manęs daug kas klausia: „Tai išsitraukei „Ferrari“?“ Girdžiu ironijos gaidelę, bet atsakau: „Taip, išsitraukiau.“ O su automobiliais, kaip ir su jachtomis, yra žinomas dalykas –nenaudojami jie rūdija. Tai ir apie maratoną tenka galvoti: kas toliau? (Juokiasi) Važinėsiu.

Man labai įdomu paklausti jūsų – esate nubėgęs tiek daug skirtingų ir sunkių maratonų. Koks dabar jūsų iššūkis?

– Aš bėgu Vilniaus maratoną. Kasmet.

– Čia žaidimas toks.

– Čia rimtas žaidimas. Jeigu nepamatysite Vilniaus maratone, tikriausiai, manęs nebėra. Skamba paprastai, atrodo – gyvenu Vilniuje ir bėgioju sau. Bet kai susimąstai – reikia planuoti, rugsėjį turiu būti sveikas, pasitreniravęs.

– Taip, dabar galvoju – čia tai bent įsipareigojimas. Nuostabus dalykas. Kiekvienais metais nubėgti. Dabar gal visai lengva, o... ateis laikas, kai pasidarys nelengva. Vis tiek turėsite bėgti.

– Turiu paskatą – iki šiol nubėgau visus Vilniaus maratonus: nuo pirmo iki penkiolikto. Per nustatytą laiką. Ir esu ne vienas toks.

– Rizikuojate tapti Vilniaus maratono ikona.

– Šito gero man jau dabar – per akis.

– Na, bet kai bėgsite 98-erių...

– Gundote paskubinti laiko tėkmę. (Juokiasi) Dar įdomiau: gal bėgsiu, gal ne. Nesi garantuotas, kad sulauksi kito maratono. Irgi varžybos.

– Sekundėlei stabtelėjus pagalvoti, darosi vis įdomiau.

– Dar svarbu, kad vyktų Vilniaus maratonas. Kitaip neįdomu.

– Turite pasirūpinti.

– Būtent. Stengiuosi. (Juokiasi) Uždavinys pasunkėja. Kad netektų bėgti parke vienam, buteliukus išsidėliojus. (Juokiasi) Ir dar turi būti Vilnius. Geriau pagalvojus. Astravas nesprogęs ir panašiai. Nes jei miestą okupuos kokie kazokai, tai maratono gi nebeliks.

– Iš tiesų. Apsiėmėt labai sunkią misiją.

– Taigi – ne vienas. (Juokiasi) Ir dar reiks kam nors tą estafetę perduoti. Ieškosiu įpėdinio. (Juokiasi)

– Tai net ne ilgalaikis tikslas, o... (Juokiasi) amžinas. Vilniui pasisekė.

– Gerai, baikim juokauti. Ačiū jums.

maratonolaukas.blogspot.com