Dainuojanti aktorė, auginanti lelijas
Sau­sio 22 d. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos tea­tro ak­to­rė Ra­sa Ra­pa­ly­tė šven­čia gra­žų ju­bi­lie­jų. Iš Že­mai­ti­jos ki­lu­sią ak­to­rę ge­riau­siai pa­žįs­ta­me kaip uni­ka­lių vo­ka­li­nių mo­nos­pek­tak­lių kū­rė­ją ir dai­ni­nin­kę. 

Ji visada svajojo sujungti dainavimą su vaidyba. Vos tik 1993 metais baigusi tuometinę Lietuvos muzikos (dabar – ir teatro) akademiją, ji buvo kviečiama į pačių skirtingiausių režisierių spektaklius. Dar būdama studentė, ji pirmąjį – Sigutės – vaidmenį suvaidino režisierės Stefanijos Nosevičiūtės režisuotame Vidūno kūrinyje „Sigutė“ (1991). Vėliau sekė vaidmenys Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Igno Jonyno, Sigito Račkio, Evaldo Jaro, Sauliaus Mykolaičio ir kitų režisierių spektakliuose. Tarp jų – Birutė Lietuvaitė Sauliaus Šaltenio „Lituanicoje“ (1996), Chirolama Oskaro Milašiaus „Migelyje Manjaroje“ (1997), Generolienė ir Perepelicina Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvare“ (1999), Raudotoja Williamo Shakespeare‘o „Ričarde III“ (1999), Kaimynė Romualdo Granausko „Duburyje“ (2005), Rožė Antuano de Saint-Egziupery „Mažajame prince“ (2006), Žiogienė Kazio Binkio „Atžalyne“ (2013), Fizikė „Kosmose“ (2014) ir daugelis kitų. Lygiagrečiai ji vaidino Vilniaus vitražinių lėlių teatre, kuriam vadovavo Petras Mendeika (Renatos Šerelytės „Žvakelė šventajam Pranciškui“, 2000).

O prieš keliolika metų Rasos Rapalytės spektaklis „Dienos ir dainos“, skirtas prancūzų dainininkei Édith Piaf, aktorės talento ir darbštumo dėka Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui krovė turtus. Jis netrukus iš Mažosios salės persikėlė į Didžiąją ir tapo žiūrovų geriausiai lankomu muzikiniu spektakliu. Ilgai brandinusi mintį sukurti spektaklį apie garsiąją prancūzų dainininkę, repetuodama visur – namie, prie jūros, kavinukėse, vaikščiodama pas prancūzų kalbos repetitorius, netrukus ji teatre subūrė bendraminčių komandą ir lyg mažoji, trapioji Édith Piaf užkariavo gerbėjų širdis. Gali pasirodyti keista, o gal net ir įžūlu dramos teatre „identifikuotis“ su tokia asmenybe kaip Édith Piaf, tačiau Rapalytė sugebėjo ne tik tiksliai suformuluoti ir žiūrovams pateikti kulminacinius dainininkės gyvenimo taškus, bet ir įminti mįslę, kodėl jos dainos iki šių dienų jaudina. (– Madam, jūsų pasirodymas scenoje tolygus mirčiai. – Tokia savižudybė man patinka.)

Laiko atmosfera žiūrovus nukeldavo į pokario Prancūziją, režisierius Rimas Morkūnas, „personažus“ susodinęs „kvapniame“ tų laikų kino teatriuke, Rasos Rapalytės Édith Piaf „atvesdavo“ tiesiai iš žiūrovų. Vilkėdama kuklią pilkšvą suknelę, papurusiais, sugarbiniuotais plaukais, spektakliui pasibaigus, ji sielvartingai atsisveikindavo su publika, išsinešdama Piaf dainas... Ir šis atsisveikinimas buvo naujų svajonių pradžia, – žiūrovai vėl ir vėl sugrįždavo į šį spektaklį.

Fizikė-R.Rapalytė./ Kosmosas./D.Matvejevo nuotr.

„Kiekviena daina – lyg mažas spektaklis, su savo istorija, su savo vaizdais“, – sakė Rapalytė, ir niekam nerūpėjo atskirti aktorės nuo personažo, o personažo nuo spektaklio. Visi tiesiog ėjo pas Rapalytę. (Édith Piaf: Žiūrovai paprastai mano, kad mūsų mūšis prasideda tą dieną, kai jie pirmą kartą išgirsta mūsų vardus. Jiems neateina į galvą, kad mes grūmėmės metų metus, kai jie nė neįtarė mus egzistuojant, ir kad galėjom likti nežinomi, jeigu likimas nebūtų teikęsis draugiškai patapšnoti mums per petį. Aš nežinau, ar yra stipresnis ir tikresnis džiaugsmas negu tas, kurį patiria artistas, suvokęs, kad savo dainomis gali perduoti žmonėms dalelę savo vidinio turto.)

Netruko praeiti, kai spektaklio sutrumpintas variantas iškeliavo į Paryžių (2003). Lietuviškąją Piaf pristatyti prancūzams buvo didžiausias iššūkis, tačiau dar ruošiantis spektakliui, pro atvirus langus sklindančios Édith Piaf dainų melodijos tapo gera spektaklių reklama – prie „Europos namų“ būrėsi praeiviai. Spektakliai buvo rodomi sausakimšoje salėje, o kiekvieną Rapalytės dainą lydėjo plojimai. Vėliau spektaklis susilaukė kvietimų iš Maroko, Šveicarijos, dalyvavo tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Monoklis“ Sankt Peterburge. Besikeičiant teatro aplinkybėms, koregavosi ir spektaklio likimas.

Dažnai turbūt pati Piaf padėdavo Rapalytei. Ji savo gyvenimu, savo dainomis mokė aktorę nenuleisti rankų, beviltiškoje padėtyje už ko nors kabintis ir tikėti, tikėti. „Aš tą ir darau: dainuoju jos-savo monologus ir tikiu.“ Po kelių metų aktorė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parengė naują spektaklį „Apkabink mane“ (režisierius Albertas Vidžiūnas), kurio herojė – ne mažiau nei Piaf garsi dainininkė Judy Garland. „Norėjau to nuoširdaus, naiviai švaraus ankstyvojo Holivudo skambesio. Žinoma, jo užkulisiai anaiptol nebuvo švarūs. Vidinių išgyvenimų aspektu ta pati istorija yra universali – juk žinome, kiek aktorių atsiduria beprotnamiuose.“ Rapalytė aptiko nemažai panašumų tarp dviejų savo herojų – Garland ir Piaf: „Balse – ta pati energija, net tembrus galima lyginti.“

Rasa Rapalytė dalyvavo keliuose šiuolaikinio šokio spektakliuose. Įdomus šios aktorės istorijos puslapis buvo, kai privatus muzikinis teatras Rygoje „Ginger and Fred“ ją vėl pakvietė kurti Édith Piaf vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje, kurį režisavo Živilė Baikšytė (2012). Pasisekimas buvo toks didžiulis, kad aktorė kelias dienas per savaitę praleisdavo Rygoje. Alinantys metai pareikalavo didžiulio aktorės susitelkimo.

Žaldokynė./ M.Raskovskio

Su kompozitoriumi Antanu Kučinsku ji išleido garso kasetę „Aš bijau pasakyti“. Autoriai, įsijungdami į populiarėjantį dainuojančių aktorių būrį, naujai prisilietė prie XIX amžiaus tekstų. „Kai sakoma „dainuojantis aktorius“, dažniausiai turima galvoje bardą, dainuojantį poeziją ir pritariantį sau gitara. O Rasai dainininkė – antroji profesija,“ – sako Kučinskas. Aktorei viskas randasi natūraliai: „Idėja gimė tada, kai suradau dainų tekstus. Jie labai gyvi – paskaitai, ir iš karto matai vaizdą. Tai XIX amžiaus anoniminė lietuvių meilės lyrika – kas, kad tekstai su klaidomis, dar besiformuojančia lietuvių kalba. Tai primityvi, bet labai nuoširdi archaika.“

Muzikinį talentą paveldėjo aktorės Rasos Rapalytės sūnus Simonas Poška. Jis nuo 2008 m. mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Eglės Jurkevičiūtės-Navickienės fortepijono klasėje. 2017 metais jis laimėjo Grand prix tarptautiniame konkurse-festivalyje „Muzika be sienų“ ir nacionaliniame J. S. Bacho pianistų konkurse. 2018 metais nacionaliniame Balio Dvariono pianistų konkurse Simonas Poška pelnė laureato diplomą, tarptautiniame Rygos pianistų konkurse (2017) ir tarptautiniame pianistų konkurse „Su muzika per Europą. Lietuva-Italija“ (2018) užėmė antrąją vietą.

* * *

Su jubiliate Rasa Rapalyte kalbamės apie teatrą, dainavimą, spektakliui būtiną atmosferą ir lelijas.

– Kiekvieno menininko biografijoje yra faktų, kurie kažkada nulemia jų kelio pasirinkimą. Kaip klostėsi Tavo gyvenimas?

Salomėja/D.Matvejevo nuotr.

– Aš niekada netikėjau, kad galiu būti aktore. Man atrodė, kad tai – nepasiekiamas dalykas. Bet aš visą laiką norėjau būti scenoje. Jau vaikystė prisigalvodavau visokių scenų ir priversdavau vaikus žiūrėti mano pasirodymus. Prisimenu savo pirmąsias gėles, kurias įteikdavo berniukai. Pati scena mane viliojo nuo pat mažens, bet konkrečiai apie aktorystę negalvojau. Tai, matyt, yra adrenalino siekis, kurio trokšta tam tikra kategorija žmonių. Vieni parašiutais ar su kokiomis nors virvėmis šokinėja, o išeinant į sceną taip pat pasigamina nemažai adrenalino.

Bet tas adrenalinas – tai tam tikras šokas, po kurio savijauta būna, švelniai sakant, alinanti, kartais netgi sunku atsistatyti.

Pamenu, kai Rygoje atvaidinusi septynis spektaklis, atrodė, jau nebepaeisiu, tačiau staiga apėmė tam tikra euforija. Sunku būna po kiekvieno didelio spektaklio, bet pasėdi kokias tris valandas ir praeina. Atvaidinus Piaf man reikėdavo taurės konjako – tai tarytum „priedas“ prie euforijos.

– Bet kaip atsitiko, kad vis dėlto Tu tapai ne dainininke, o aktore?

– Pradžioje aš porą metų mokiausi dainavimo. Dar besimokant dainininkams priklausė Aktorinio meistriškumo paskaita. Nieks į ją nevaikščiojo. Aš viena ateidavau. Dėstė Rasa Kirkilionytė su Romu Ramanausku. Mes apie daug ką prisišnekėdavome, jie man knygas įdomias rekomenduodavo, kavos į miestą vis išeidavome gerti... Taip bebendraujant jie man pasiūlė stoti į aktorinį. Tuo metu galėjau stoti pas Joną Vaitkų. Jis man prieš visą kursą surengė perklausą. Atsimenu, Oskaras Koršunovas, Rimantė Valiukaitė, kiti, o aš prieš visus turiu suvaidinti etiudą. Galvojau, numirsiu iš baimės. Bet esu dėkinga savo pirmiesiems mokytojams, kurie man leido patikėti, kad aš sugebu kažką padaryti. Juk buvau atvažiavusi iš Žemaitijos gilumos.

Kai pradėjau vaidinti Jono Vaitkaus, Rimo Tumino spektakliuose, supratau, kad labai svarbus yra atmosferos sukūrimas, buvimas kartu.

– Kaip keitėsi teatro samprata nuo pradžios iki dabar?

– Kol mokiausi, per visą tą laikotarpį man teatras išliko šventu dalyku. Atsimenu, kai pirmame kurse mane pakvietė Stefa Nosevičiūtė vaidinti Sigutę to paties pavadinimo spektaklyje vaikams. Kai atvykau į teatrą ir išvydau scenoje dekoracijas, patyriau tam tikrą sukrėtimą. Nosevičiūtė buvo lyg tikra globėja, aš visą laiką jutau jos išskirtinį dėmesį man.

Kai pradėjau vaidinti Jono Vaitkaus, Rimo Tumino spektakliuose, supratau, kad labai svarbus yra atmosferos sukūrimas, buvimas kartu. Tai užsifiksavo visiems laikams. Ir dėl to aš negaliu pritapti prie „naujųjų“ kūrėjų. Buvau pakviesta į vieną spektaklį, kuriame nuolat skambėjo: „padarome greitai tuos etiudus“, „staigiai sujungiame“, tarytum reikia tik pinigus pasiimti ir išeiti. Man tokiais atvejais nieko neišeina. Geri režisieriai, kaip Tuminas ar Vaitkus, šneka, šneka, kartais net, tarytum, neliesdami konkrečios temos, bet kažkokiu būdu susiformuoja tam tikra atmosfera, kurioje aktorius pradeda gyventi personažo gyvenimą. Aš pripažįstu tokį – atmosferinį teatrą. Jeigu tu neįsimyli žmonių, nepajauti to buvimo kartu, spektaklis neįvyksta. Tai iš patirties galiu pasakyti. Kai repetuojant kažkas su kažkuo susipyksta, spektaklio praktiškai nėra.

„Sigutė“ 1990.

– Tai teatro formulės neturi?

– Ne. Kuo toliau, tuo labiau nežinau. Dar paklausiau paskutinę šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus kalbą ir tam tikra prasme nusiraminau. Jis kalbėjo apie tai, kad kiekvieną kartą daro ir niekada nežino, kaip tai reikia padaryti. Ateini lyg baltas lapas ir pradedi daryti. Tas atmosferos kūrimas, bandymas susieiti, tas buvimas kartu ir yra teatro stebuklas.

– Iš prigimties buvai dainininkė ir iki dabar visa tai liko. Ne kartą vaidinai didžiųjų meistrų spektakliuose, kuriuose turėjai dainuoti. Ir pamažu tapai monospektaklių aktore, pasirinkdama temas apie garsias dainininkes.

– Buvo laikai, kai šviesaus atminimo meno vadovas Egmontas Jansonas sakydavo, kad mano spektakliai, daugiausiai uždirbdami, išlaiko teatrą. „Dienas ir dainas“ suvaidinau virš šimto kartų. Tarp jų buvo koks dešimt spektaklių, kada išeidavau į sceną ir atrodydavo, kad nieko nereikia daryti. Rodos, tik išeini į sceną ir žiūri, kad jau pasibaigė spektaklis. Valdant šiam jausmui, kai jauti, kad gali būti aktore ir gali rinktis sudėtingus vaidmenis. Kurdama savo didžiuosius spektaklius, aš buvau įgijusi tam tikrą ramybę, taip smarkiai nepergyvenau dėl tam tikrų dalykų. Aš labai tikėjau savo spektakliais.

Niekada nieko nedarau per prievartą. Pamenu, kai viename spektaklyje manęs paprašė, netgi liepė daryti salto mortale, griežtai atsisakiau. Pasirodo, tuomet jau laukiausi kūdikio. Kokia stipri yra gamta ir likimas! Kartais nieko nežinant, bet ir nieko nedarant per prievartą, galima apsisaugoti. Svarbu tikėti.

– O Paryžius... Kuo jis Tau buvo svarbus?

– Ypač gerai atsimenu antrą pasirodymą. Koncertas vyko Belleville gatvėje, – toje pačioje, kur gimė Édith Piaf. Netoli to namo ir vyko koncertas. Patirtis labai įdomi. Tuomet dar papildomai mokiausi vokalo, tad dėstytojų klausiau, kaip elgtis važiuojant į Piaf gimtinę? Juk tam reikia pasiutusios drąsos. Pamenu pirmąsias minutes prieš koncertą: išėjau ir pradėjau dainuoti liaudišką dainą. Liaudies dainos visą laiką suteikia tvirtą pagrindą po kojomis: „Va čia yra mano, o turint „savo“ galima interpretuoti ir kitus.“ Aš visą laiką didžiuojuosi ir siekiu, kad kitataučiai žinotų, kokios gražios yra lietuviškos dainos.

– Ilgą laiką Tave lydėjo didžiulė sėkmė Rygoje.

– Buvo privatus teatriukas, kuriame vaidinau Édith Piaf. Spektaklis – be žodžių. Mizanscenas kūrėme kartu su šokėjais, kurie buvo samdomi iš operos teatro. Živilė Baikšytė labai profesionaliai statė šį spektaklį, didžiulį dėmesį taip pat skirdama ir gyviems muzikantams. Buvo toks sezonas, kai tris dienas per savaitę praleisdavau Rygoje. Sezono pabaigoje buvau taip pervargus, kad išvažiavau iš Rygos, net ne nesuvokdama, ar man sumokėtas visas honoraras. Spektaklis visą laiką vyko perpildytoje salėje.

– Ar yra menininkų, svarbių Tavo kūrybiniame gyvenime?

Edith Piaf.

– Toks yra kompozitorius Algirdas Martinaitis. Iki šiol aš girdžiu jo „Vėlinių“ muziką. Kai kartais klausausi įrašų, pradedu verkti. Tai yra tokia muzika, kuri ir padeda sukurti spektaklio atmosferą. Atrodo, kad nieko nereikia daryti, kai ta muzika skamba. Aš dėkinga likimui, kad gyvenime pasisekė susitikti su Martinaičiu. Kompozitorius Antanas Kučinskas taip pat yra parašęs įdomios ir reikalingos muzikos.

O kalbant bendrai apie spektaklių kūrėjus, partnerius, tai pasikartosiu: be meilės nieko padaryti neįmanoma. Tam tikram periodui tu įsimyli savo partnerius. Teatras – kaip tam tikras ritualas, kuriame privalo visi dalyvauti. Yra ir tokių spektaklių, kai aktoriai prieš spektaklį apsikabina ir truputį pastovi. Vien šis apsikabinimas įkvepia tolimesnei eigai, vien dėl to tu visai kitaip vaidini viename ar kitame spektaklyje. Kartais ir po spektaklių susiformuoja tam tikra tradicija. Pavyzdžiui, yra buvę, kai privalu būdavo persimesti viena ar kita fraze. Šie dalykai yra neįkainojami.

– Tu jau seniai gyveni Vilniuje, bet dažnai ir pažemaičiuoji, ir kitais būdais išreiški savo dėmesį žemaičiams. Kaip tu pati jautiesi?

– Tai – nekvestionuojama. Aš nuolat jaučiu, kad esu žemaitė. O kai važiuoji į kokias nors gastroles ir, pavyzdžiui, privažiuoji Dubysą, iš pasąmonės uždainuoju dainą apie Dubysą ir Žemaitiją. Kažkas galvoje persijungia, atrodo, ir mąstyti pradedu žemaitiškai... Sesuo gyvena Vilniuje, todėl gan dažnai su ja „pasirokuojame“ žemaitiškai. Pamiršti savo šaknų neįmanoma, jos yra visa tavo stiprybė, grožis.

Pamenu, kai grįždavau namo traukiniu, o vėliau dar reikdavo pavažiuoti autobusu, širdis atsidžiaugti negalėdavo, kai vietiniai žmonės autobuse žemaitiškai kalbėdavosi apie jiems rūpimus dalykus: paršiukus, turgaus reikalus, politiką... Aš „nebgalėdavau“, klausydamasi lyg kokios poezijos.

– Tave galima pavadinti ir gėlininke – lelijų karaliene. Kaip atsitiko, kad ši meilė gėlėms tik didėja?

– Krekenavoje turiu aštuoniasdešimtmetę draugę. Nuo jos viskas ir prasidėjo. Ji man davė vieną kitą leliją, paskui aš jai nešdavau pavasariais nupirktas naujoves. Ir dabar dalinuosi su ja. Taip yra gal ir dėl to, kad vaikystėje gyvenome ne privačiame name, todėl apskritai neturėjau galimybės auginti gėlų. Tėvai įsigijo namą, kai aš buvau vienuoliktoje klasėje ir turėjau išvažiuoti į studijas. Man nuo vaikystės nepatikdavo, kai darželiuose gėlės buvo auginamos eilėmis, jas rikiuojant kaip kareivius. Man visą laiką rūpėjo jas pabandyti auginti, darant tam tikrą „netvarką“, išrandant naujas gėlynų kompozicijas. O pastaruoju metu atostogaujant Krekenavoje, išsiveržė ši aistra. Prasidėjo nuo pavienių darželių, o dabar visą sodybą užima gėlynai. Keista, kad tai nepraeina. Mano gėlynai nėra vienodų formų, viskas kinta. Maža to, yra nemažai lelijų, kurios nėra daugiametės, o tai reiškia, kad nuolat turi vykti atnaujinimai, atsodinimui. Kai pavasariais parduotuvėse prasideda svogūnų pardavimai, – man šventė. Vaikystėje, atsimenu, prie namo augo pora tigrinių lelijų, tai ilgai įsivaizdavau, kad tik tokios jos būna. O pasirodo, jų begalybė, ir tai – tikras stebuklas. Aišku, auginu ir kai kurias kitas gėlių rūšis. Nors ir pinigų tam pritrūksta, aš vis tiek einu, stebiu, kas naujo. Net į Rygą esu kelis kartus važiavusi dėl gėlių, nes ten geri gėlininkai. Kartą net dvi algas išleidau, pirkdama lelijas. Su sūnumi nuvažiavus, pasisekė sutaupyti. Visi pamažu priprato prie tų lelijų. Ir vyras Vytautas Poška, ir anyta Gražina Vitartaitė yra dailininkai, tai pastebiu, kaip jie pamažu prisijaukino prie jų. Jiems tampa įdomu jas paišyti.

Mano toks ritualas: atsikeliu rytais, pasidarau kavos ir apeinu visas lelijas. Dažnai su jomis ir pasikalbu. Sūnus juokiasi iš manęs. O man tai yra didžiulė meditacija. O koks grožis vakarais, kai viskas nurimsta ir gali jomis ramiai pasigerėti. Jų aromatas nuostabus, jis nieko bendro neturi su nuskintos lelijos aromatu, primenančiu pagrabą.

– Ką labiausiai vertini šiandien?

– Buvimą su žmonėmis. Kai pabuvus su žmogumi lieki lyg ant sparnų, tai ir yra didžiausia vertybė. Be to, taip nutinka ne taip dažnai.

– Ilgiausių metų!