Dainius Dirgėla: kaip iš svetimo tampama saviškiu
Vie­na per­ka­miau­sių Vil­niaus kny­gų mu­gė­je bu­vo Dai­niaus Dir­gė­los ei­lė­raš­čių „Vaid | me­nų kny­ga“. Poe­tą kal­bi­no jo ko­le­ga poe­tas ir dra­ma­tur­gas Min­dau­gas Nas­ta­ra­vi­čius. Šis juo­kau­da­mas už­si­mi­nė, kad an­tras pa­va­di­ni­mo žo­dis jį, skai­ty­to­ją, er­zi­no.

„Štai nauja D. Dirgėlos knyga „Vaid | menų knyga“. Lyg kam nors būtų neaišku, kad tai knyga! – stebėjosi M. Nastaravičius. – Gal vertėjo žodį „knyga“ atkelti į pradžią, kad būtų D. Dirgėlos „Knyga vaid | menų“?“

„Iš tiesų tai – aliuzija į režisierių, – paaiškino D. Dirgėla. – Galime galvoti apie koršunovus ir nekrošius, galime – apie kitus režisierius: Jėzų, Krišną, Budą... Kaip Jobo knyga, taip ir Vaidmenų knyga. Tik atskyriau „Vaid“ nuo „menų“, nes vaidinu ir menu. Arba galima perskaityti – vaidinamųjų menų knyga.“

„Geroje poezijoje, sakoma, turi būti atviras nervas. Paskui pagalvoji – reikia pasislėpti po ironijos lapu. Jais kaip svogūnas ir dengiesi.“

Įvertino samurajus

Šios knygos personažai – pasakotojas, jo vidinė moteris, jo gyvenimo moteris ir jos vidinis vyras. Šis kartą pakvietė pasakotojo vidinę moterį išgerti kavos. Vidinė moteris, pabendravusi su vidiniu vyru, prabudo, pražydo, o tie pokalbiai atrakino „Vaid | menų knygą“. Taip D. Dirgėla atliepė Carlo Gustavo Jungo aprašytus archetipus anima ir animus – priešingos lyties vaizdinius mūsų psichikoje.

„Dvasinis svingas?“ – išvardijęs veikėjus klausė M. Nastaravičius. „Pirmas eilėraštis atrakino knygą – ji rašėsi ir rašėsi... Kilo pavojus, kad nesustosiu. Man seniai rūpėjo santykiai tarp jo ir jos. Šįkart mano užmojis buvo rašyti ne atskirus eilėraščius, o knygą“, – pasakojo D. Dirgėla.

Poetas Donaldas Kajokas, kuris buvo ir šios knygos redaktorius, rašė, kad ji „dirgėliškai gyvenimiška, gyvenimiškai dirgėliška. Vadinasi, ir ironiška. O apie ką – koks skirtumas, kur kas svarbiau kaip“. „Kaip senas geras samurajus D. Kajokas man parodė keletą svarbių knygos kirčių. Malonu būti įvertintam tokio poezijos samurajaus. Jo paties poezijos mąstymas kyla per klausimą „kaip“. Tavo poezijos ir dramaturgijos – „kas“, „ką“, „su kuo“, – į kolegą kreipėsi Dainius. – Šioje knygoje svarbu ir viena, ir kita.“

Savas ir svetimas tarp poetų

D. Dirgėla – poetų grupės „Svetimi“ narys. 1994 metais jis, Alvydas Šlepikas, Liutauras Leščinskas, Donatas Valančiauskas, Evaldas Ignatavičius ir Valdas Gedgaudas išleido poezijos antologiją. Autoriai skatino lietuvių poetus atsinaujinti, naujai pažvelti į turinį ir formą. Antologiją jie pakartojo 2014 metais, išleidę rinkinį „Svetimi po 20“.

„Atvažiuodavai į „Poetinį Druskininkų rudenį“ su maža dukra, laikydavaisi nuošaliau – kaip svetimas, – prisiminė M. Nastaravičius. – Ir pateikdavai eilėraštį į anoniminių eilėraščių konkursą. Dažnai laimėdavai. Mano kartos poetams atrodei paslaptingas žmogus – kartą per metus išgirsdavome vieną gerą tavo eilėraštį, tada išvažiuodavai ir po metų vėl tave pamatydavome. Kaip nusprendei sugrįžti į aktyvią literatūrą? Iš svetimų tapti saviškiu?“

„Vis tiek viduje esu svetimas. „Kam svetimas?“ – paklausė Aidas Marčėnas. „Jau nebežinau“, – juokėsi Dainius. – „Iš esmės visi esame svetimi blogiui“, – paaiškinau. Matyt, jei pagavai, kad ir kiek nutoltum, tas magnetas pritraukia. Galima tai vadinti kūryba, saviraiška ar išraiška. Prieš keletą metų supratau, kad viešumą jais trikdysiu dažniau.“

Mindaugas Nastaravičius (dešinėje) sakė, kad jį erzino antras knygos pavadinimo žodis, ir teiravosi, kas erzino patį autorių Dainių Dirgėlą?

Be ironijos

Be ironijos, kurią minėjo D. Kajokas, yra Dainiaus eilėraštis apie dukros gimimą. „Šioje knygoje pakankamai apnuoginau vidų. Ironija – kaip tas figos lapelis, kuriuo bandome prisidengti. Geroje poezijoje, sakoma, turi būti atviras nervas. Gal keliuose tekstuose priartėjau prie to. Paskui pagalvoji – reikia pasislėpti po ironijos lapu. Jais kaip svogūnas ir dengiesi.“

Ką apie „Vaid | menų knygą“ pasakė poeto vidinė moteris? „Man pasisekė, nes ji be galo išmintinga, – gyrė Dainius. – Pastato mane į vietą, nuramina, kai blaškausi, uždeda ranką ant peties. Moteriška išmintis, kurią labai vertinu, vis dėlto skiriasi nuo vyriškosios. Bet apie tuos skirtumus papasakosiu kitoje knygoje.“

„Vaid | menų knygos“ personažai: pasakotojas, jo vidinė moteris, jo gyvenimo moteris ir jos vidinis vyras.

Alio, režisieriau

D. Dirgėla taip pat rašo pjeses. Neseniai LRT radijuje nuskambėjo jo „Ąžuolo“ premjera. Spektaklį režisavo Dainiaus bičiulis A. Šlepikas. Pjesė – apie šimtametį lietuvišką ąžuolą ir mus, gyvenančius po juo.

Kaip poetas susidomėjo teatru? „Sakoma, gyvenimas tai – teatras, jame turime daug vaidmenų. Banali frazė. Bet dabar esu poetas. Paskui būsiu fotografas, tėtis, draugas, kolega... Kartais esu paniręs į tris eilutes ir 17 skaitmenų. Kas netelpa į tris eilutes ir šį vaidmenį, norisi išplėsti. Galima sugalvoti daugiau herojų – „Vaid | menų knygoje“ jų tilpo tik keturi, – kalbėjo poetas ir pridūrė: – Norėčiau, kad koks nors režisierius imtų, pamąstytų aukštyn kojom ir padarytų teatrą.“

M. Nastaravičius nenustygo – teiravosi, kas Dainiaus knygoje erzino jį patį? O šis susimąstė: „Alio, vyriausiasis režisieriau.“ Pretenzija, kad knyga gali virsti spektakliu?