Dailininkei Eglei Kuckaitei svarbus ir žmogus, ir žiogas
Eg­lė Kuc­kai­tė – la­bai drą­si me­ni­nin­kė. Su nuo­go kū­no vaiz­di­niais, su­bti­liais rai­ži­niais ir dir­bi­niais, juos kon­cep­tua­liai su­sie­ju­si, gra­fi­kė įsi­kū­rė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ga­le­ri­jo­je „Ar­ti­fex“. Ir par­odos pa­va­di­ni­mas iš­kal­bin­gas – „Jau­du­lio gam­ta“.

Tądien Eglė buvo visų dėmesio centre: mielai pozavo fotografams, paslaugiai rūpinosi kiekvienu svečiu, dosniai dalijosi parodos idėjomis. Žodžiu, šeimininkavo. O tikroji galerijos šeimininkė tekstilininkė Severija Inčiūrauskaitė-Kriaunevičienė ir parodos anotacijos autorė menotyrininkė Dovilė Trumpytė sekė Eglei iš paskos, stengdamosi nepraleisti nė vieno jos žodžio.

Nuogumas ir religiniai motyvai – du parodos poliai. Tai nutolstantys, tai suartėjantys, net sutampantys.

Nuogumas ir religiniai motyvai – du parodos poliai. Tai nutolstantys, tai suartėjantys, net sutampantys. „Nors interpretuoju krikščionybės simbolius, mano pačios pozicija labiau induistinė. Niekada nesutikau su krikščioniška nuostata „Esu kaltas“. Siela, tikiu, yra, bet ir kūnas man yra šventas. Bet kuris gamtos kūrinys – ar žmogus, ar žiogas – man svarbūs“, – „Lietuvos žinioms“ teigė E. Kuckaitė.

Įvaizdžių lavina

Pasakodama apie parodą autorė minėjo pamaldas ir maldas, duoną ir vyną, 12 rožių – apaštalų ir Išganytoją – moterį. Tikra įvaizdžių lavina! Kad ją atlaikyti būtų lengviau, galeriją suskirsčiusi į minčių, sielos ir kūno erdves. Su menininke leidomės per jas.

Mintys liko priemenėje bendraujantiems svečiams ir parodos atidarymui, o mes žengėme į tamsų kūno kambarį. Čia ant sienų projektuojami trys E. Kuckaitės videodarbai: „Bedugnės laikas“, I-II ir „Baimė suptis. Monologas“.

Pirmųjų dviejų veikėja, dėvinti tik apatines kelnaites, gana nevalyvai žargstosi kėdėje, pasak autorės, kojomis imituodama raidę M. Tai reiškia maldą, suprantama.

Neonu švytintis trečiasis filmas grąžina į fotografijos apyaušrį, kai kartu su naujuoju menu atsirado ir erotiniai atvirukai. Filmo veikėja, čia jau visiškai nuoga, juda raivosi supamajame krėsle ant skandinaviškai poliruotų grindų.

Balso negirdėti, bet „ta moteris“ filme ne viena, ji sukinėja galvą, krutina lūpas – su kažkuo kalbasi, bendrauja. Visą „Artifex“ galeriją užliejęs žiogų čirškesys. Anot E. Kuckaitės, žiogai atlieka pamaldų muziką.

Suknelę ("Plika akimi") ji rezgė ilgiau nei dvejus metus, kartais puldama į neviltį, nenorėdama tęsti, vis dėlto nusprendusi eiti iki galo ir trūks plyš pabaigti.Asmeninio archyvo nuotrauka

Sielos salėje

Šie videodarbai davė postūmį naujiesiems menininkės grafikos kūrinimas. Ir pretekstą pereiti į kitą – sielos – salę. Čia rodomi 12 ofortų, rožių žiedų, pasak menininkės, simbolizuojančių sielą („Vešlus apaštalo kvėptelėjimas“, I-XII).

„Rožių vaizdavimas – bet kuria technika – man yra mandalos kūrimas“, – prisipažino E. Kuckaitė. Rožių galvučių graviūros, be abejo, atliktos meistriškai. Nereikia nė minėti, kiek kruopštumo ir kantrybės reikėjo toms mandaloms išraižyti.

Žvelgdamas į E. Kuckaitės rožes tariesi matąs kitų siužetų, naujų pavidalų. Kiekvienam pagal skonį ar jo sugedimo laipsnį. Suskatau nuodugniai tyrinėti, gal kurioje nors galvoje pamatysiu po dulkinos kelionės kaip ilgą išsitiesusį išmoningąjį hidalgą su rubuiliu palydovu.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Ne, regis, jų ten nebuvo. Vienas feisbuke garsėjantis parodų fotografas pamatė perkreiptą veidą. Bet tik tiek. Neišvydau nei Dulsinėjos iš Toboso, nei kitų jos vietų. Vien piestelės ir purkos.

Vis dėlto ofortai, net ir meistriškai atlikti, neišeitų už tradicinės parodos ribų. O taip E. Kuckaitei negerai, netinka. Todėl greta rožių, pačiame jų rato viduryje, lyg Išganytojo drabužį ji rodo pagrindinį „Jaudulio gamtos“ akcentą – įspūdingą, geliančią ir atvirumu akis badančią adatų suknelę („Plika akimi“). Dar įspūdingiau nėrinys atrodo dėvimas moters – tai galima išvysti parodos plakate.

Trūks plyš

Išganytojas Eglės parodoje aprengtas moteriškai? O gal jis pats yra moteris? Suprantama, tai parodos autorės ideologinis pareiškimas. „Esu žmogus, bet į viską žvelgiu iš moters perspektyvos, patirties. Lyties vaidmuo labai svarbus, ne veltui tiek daug dėl jos ginčijamasi. Savo esybės pajauta, apsisprendimas ir asmenybės realizacija šiame pasaulyje labai svarbu“, – tikino E. Kuckaitė.

Suknelę ji rezgė ilgiau nei dvejus metus, kartais puldama į neviltį, nenorėdama tęsti. „Vis dėlto nusprendžiau eiti iki galo ir trūks plyš pabaigti“, – sakė parodos autorė. Ir trūko, ir plyšo, ir skambčiojo automobilio bagažinėje lyg kanklės, bet užbaigė, pademonstruodama begalinę kantrybę ir į drąsius kraštutinumus linkusios menininkės askezę.