Dailininkė stebuklus kuria nepaisydama taisyklių
Vil­nie­tė me­ni­nin­kė Eva Lau­ma (ti­kra­sis var­das Eve­li­na Tamk­vai­tie­nė Ma­tu­se­vi­čiū­tė) „Ži­ni­jos“ drau­gi­jos par­odų sa­lė­je pri­sta­to per­so­na­li­nę pie­ši­nių par­odą „Ste­buk­lai“. Pa­sak par­odos au­to­rės, prieš­šven­ti­nis lai­ko­tar­pis la­bai pa­lan­kus pa­si­da­ly­ti pa­mąs­ty­mais apie bal­tų mi­tus, pa­sau­lio su­kū­ri­mą, sau­lėg­rį­žos šven­ti­mą.

Menininkė savo darbais siekia atkreipti dėmesį, kad stebuklai – visai šalia mūsų, tačiau neretai lieka nepastebimi – tai šypsena, puošimas lemputėmis, žydinti gėlė sningant ar apkabinimas... „Iš paprastos grūšelės vidury lauko kuriasi pasaulis, o gal pasauliai. Tikiuosi, kiekvienas žiūrovas apsilankęs parodoje pajus ir atras savo atsakymus“, – vylėsi kūrėja.

Rinkdamasi studijas abejojo

E. Lauma 1999-aisiais baigė Vilniaus dailės akademijos tapybos specialybę. Vėliau susidomėjo grafika, šiuolaikiniu piešiniu. Dailininkė kuria netiražuojamus didelio formato grafikos piešinius tušinuku ar pieštuku.

Rinkdamasi studijas E. Lauma dėl dailės kaip profesijos abejojo, nors ir buvo lankiusi dailės mokyklą, piešimo pamokas. „Ieškojimai vyksta viduje, visą laiką – siekiant tobulėti, pažinti, suprasti. Kelias – yra, bet tik nuo tavęs priklauso, kaip ir kur eini, ką matai“, – aiškino dailininkė.

O bandymų buvę visokių. E. Lauma prisipažino norėjusi skambinti pianinu, dainuoti, būti čiuožėja, – tačiau visa tai liko tik svajonėse.

Užtat visai neseniai pradėjo lankyti tradicinius šokius – ši aistra niekur nepradingo. Tai, pasak pašnekovės, be galo linksma, atpalaiduoja ir įkrauna emociškai.

E. Laumos vaikystė prabėgo sostinės Žvėryno rajone – lakstant ir dūkstant kieme, čiuožinėjant nuo kalniukų Neries pakrantėje. Buvo išdykusi, aktyvi. „Mokiausi Salomėjos Nėries gimnazijoje, tai teko panaršyti ir po senamiestį. Su draugėmis lėkdavome palaipioti po Gedimino pilies griuvėsius – atsisėdu aukštai ant akmeninės sienos ir grožiuosi Vilniumi“, – prisiminusi šypsojosi ji.

Savo gyvenimo ritmu

Su būsimu savo sutuoktiniu susipažino studijuodami. „Mylėjome, kūrėme šeimą, namus. Tačiau mūsų keliai išsiskyrė“, – atvirai kalbėjo keturiasdešimt dvejų E. Lauma, turinti dvi atžalas.

Savo sūnų ir dukrą visada mokė nebijoti būti savimi, skatino jų kūrybiškumą. E. Lauma norėtų, kad jie būtų tiesiog geri žmonės.

Su atžalomis stengiasi kiekvienas turėti savo gyvenimo ritmą. Dailininkė atvirai prisipažino kartais mėgstanti ilgėliau pamiegoti. O diena pilna visokių kasdienių darbų. „Kūrybai nereikia jokio specialaus laiko, – piešiniai visada šalia, bet kuriuo momentu. Piešiu pagauta įkvėpimo. Tai man teikia didžiulį džiugesį, vidinį pasitenkinimą, malonumą“, – sakė menininkė ir pridūrė, jog pirmiausia ji stebinti aplinką. Kylančios mintys tarsi įgauna vaizdą. Dėl to piešiniai turi daug prasmių, įžvalgų ir sluoksnių.

Eva turi ir kitą pomėgį – fotografiją, savo malonumui fotografuoja pačius keisčiausius dalykus. Ji prisipažino matanti grožį ir ten, kur pagal įprastus vertinimus jo nėra. „Tai gali būti vystančios gėlės, dumblas, purvas ir t. t. Patinka saulės, šviesos žaismas, efektai“, – vardijo pašnekovė.

„Ieškojimai vyksta viduje, visą laiką. Kelias – yra, bet tik nuo tavęs priklauso kaip ir kur eini, ką matai.“

Įkvėpimas, pasak kūrėjos, yra visur aplinkui – reikia tik jį pajusti ir matyti. Kuria kaip išmano – be taisyklių ar krypties. Piešia kruopščiai, skirtingoje šviesoje. Anot E. Laumos, jos darbuose atsispindi šiuolaikiškam pasauliui būdingas judėjimas, virsmas, mintys – žmogaus pasaulio ir gamtos santykis.

Šiuo metu dailininkė rengia daug personalinių parodų, dalyvauja pleneruose. Neseniai pabaigė edukacinį projektą Beatričės Grincevičiūtės muziejui, yra sukūrusi nemažai vaikiškų knygelių, kurias tikisi išleisti. Ir svajoja baigti kompiuterinį žaidimą vaikams.

Evos Laumos piešinių paroda „Stebuklai“ „Žinijos“ draugijoje (Kalvarijų g. 2) vyks iki sausio 7 dienos.