Dailininkas Algimantas Švėgžda: esu kitoks, einu į gamtą
„No­rė­čiau, ti­kiu, kad 2021-ie­ji bus pa­skelb­ti Al­gi­man­to Švėgž­dos me­tais. Nors ir ne šimt­me­tis – jam ta­da su­ei­tų tik 80, įsi­vaiz­duo­ja­te?“ – at­si­dus­da­ma Vil­niaus kny­gų mu­gė­je kal­bė­jo me­no­ty­ri­nin­kė Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė. Ji su­da­rė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos lei­dyk­los iš­leis­tą kny­gą „Al­gi­man­tas Švėgž­da. Lai­mės šu­li­nys“.

Beveik penkiolika metų iki mirties A. Švėgžda (1941–1996) praleido Rytų Vokietijoje (VDR), Berlyne. Brandžiausius metus, tačiau tik kūrybos požiūriu. Vokietijoje, taip ir neišgijęs po inkstų transplantavimo operacijos 1982-aisiais, dailininkas gyveno kasdien prižiūrimas gydytojų.

Vaikystėje, kai sulaukė dvejų, Algimanto tėvas pasitraukė į miškus, prisijungė prie Lietuvos partizanų. Vėliau šeimai teko palikti namus, slapstytis. Keliaujant iš vienos vietos į kitą, nuolat nakvojant nešildomose pokario trobose berniukas persišaldė, jam išsivystė inkstų nepakankamumas.

Nenorėjo operuoti

Iš pradžių, 1980 metais, dailininkas buvo išleistas operuotis į Londoną. Tačiau ten jam kuo skubiausiai liepta pasišalinti – tokios geltligės jie seniai nėra operavę.

Knygų mugės svečias, iš buvusios VDR kilęs katalikų dvasininkas, knygos mokslinis konsultantas Hansas Friedrichas Fischeris papasakojo, kaip tada, itin sunkiu metu, padėjo A. Švėgždai apsigyventi Berlyne, rasti transplantologą.

Iš pradžių garsusis gydytojas nenorėjo imtis operacijos sakydamas, kad ir Sovietų Sąjungoje pakanka gerų specialistų.

„Tada Algimantas labai protingai jo paklausė: „Kiek laiko duodate savo pacientams po operacijos?“ Transplantologas sakė duodąs 20 metų. „O gydytojas Lietuvoje man davė pusmetį“, – pabrėžė A. Švėgžda. Gydytojas atlyžo“, – pasakojo H. F. Fischeris.

Po trijų dienų radosi inksto donoras, operacija pavyko, tačiau užkratas, turbūt gautas Vilniuje, netobula aparatūra atliekant dializes, liko.

Lyg lazerio blyksnis

R. Rachlevičiūtė akcentavo nepaprastą dailininko dosnumą. Paskutiniais metais jau nesikeldamas lovos Algimantas testamentu išdalijo savo kūrinius Lietuvos muziejams. „Nebuvo ir, manau, nebus labiau mylinčio tėvynę dailininko kaip A. Švėgžda“, – tvirtino menotyrininkė.

Labai sielojosi, kai 1992 metais tauta prezidentu neišrinko Stasio Lozoraičio. Pirmasis prabilo apie Nacionalinės dailės galerijos poreikį, apie būtinybę įsteigti Rytų kultūrų centrą.

Dailėtyrininkė prof. Aleksandra Aleksandravičiūtė naujajai knygai parengė straipsnį apie A. Švėgždos grafikos darbų palikimą. Sirgdamas jis turėjęs atsisakyti didesnių formatų, tenkinosi bloknoto lapeliais ir į delną telpančiomis cinko klišėmis.

Pasak profesorės, daugelio darbų paraštėse arba kitoje jų pusėje dailininkas paliko savo komentarus. Kūrinėliai patys tapo savotiškais amato užrašais. Todėl sisteminant A. Švėgždos kūrybą jai nereikėję primesti savos interpretacijos.

A. Švėgžda mokėsi iš senųjų vokiečių meistrų (daugiausia Renesanso), kuriuos matė Vokietijos muziejuose. „Kaip ir jie dailininkas sinkretiškai, analitiškai žvelgė į savo kūrybą. Tačiau iš kitų tikroviškai, realistiškai piešusių menininkų, senųjų mokytojų ir amžininkų jį išskyrė nepaprastos įžvalgos darbai – lyg lazerio blyksnis“, – teigė A. Aleksandravičiūtė.

Disciplinuotas tapytojas

Anot menotyrininko dr. Viktoro Liutkaus, brandžiausias A. Švėgždos kūrybos laikotarpis prasidėjo Vokietijoje, nors brandos apraiškų jau radosi penkeriais metais anksčiau.

„Jaunystės laikas buvo kupinas jaunatviško šėlsmo, noro būti moderniu, valiūkišku. Tai, ko gero, netenkino ir paties Algimanto. Galų gale jam knietėjo būti susikaupusiu, atidžiu, disciplinuotu tapytoju“, – sakė V. Liutkus.

Vokiškuoju laikotarpiu savo darė liga. A. Švėgždai teko griežtai kontroliuoti sveikatą, vengti didesnių sambūrių. Nors bendrauti, ypač prie savo kūrinių, labai mėgo. „Kai viešumoje pasirodė garsieji jo darbai, daugelis Lietuvos filosofų ir menotyrininkų rašė, esą juose matoma dzenbudizmo įtaka. Tikra tiesa, patranku jį taip interpretuoti. Neneigė to ir pats dailininkas“, – kalbėjo V. Liutkus.

A. Švėgžda nenorėjo būti laikomas modernistinių Europos dailės srovių pasekėju. „Esu kitoks, einu į gamtą“, – tada sakęs jis. Pasidėjęs ant stalo kokį gamtinį objektą, daiktą, ilgai kontempliuodavo, brandindavo būseną. Laukdavo akimirkos, kai galės motyvą perkelti į drobę, piešinį, akvarelę.