Dailininkai, kilę iš tos pačios planetos
Ku­rian­ti me­ni­nin­kų po­ra Dia­na ir To­mas Ru­do­kai sos­ti­nės Vo­kie­čių g. įsi­kū­ru­sio­je Dai­li­nin­kų są­jun­gos ga­le­ri­jo­je pri­sta­tė sa­vo dar­bų eks­po­zi­ci­ją. Par­odų cik­lo „Du pa­sau­liai. Ku­rian­čios po­ros“ dai­li­nin­kus Dia­ną ir To­mą sie­ja ne vien kū­ry­ba – daug ki­tų su­si­ker­tan­čių ir jun­gian­čių taš­kų.

Abu sutuoktiniai kilę iš Panevėžio, tais pačiais metais jie studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas, ŠU). „Kartu mokėmės dailės mokykloje Panevėžyje, susitikdavome koridoriuose. Bet tada buvau mergytė su kasytėmis iš paralelinės klasės. O susipažinome per plenerą po pirmo kurso. Tuo metu visus jaunuolius paleido iš sovietų armijos, studentai grįžo tęsti studijų. Tomas, atitarnavęs dvejus metus, pateko į mano kursą“, – pažinties istoriją prisiminė Diana.

„Aš tikiu, kad žmogus turi daryti gerus darbus skolon. Ne tada, kai pačiam prireikia pagalbos, o gerokai anksčiau.“

Nuo to laiko juodu kartu grįždavo į gimtąjį miestą, kartu vykdavo atgal į studijas. „Buvo smagu kalbėtis, man atrodė brandesnis už bendraamžius, daug žinantis, ramus ir patikimas. Taip ir prisijaukino mane per dvejus metus“, – šypsojosi pašnekovė.

Sutuoktiniai juokaudami save vadina studentų šeima. Juk kartu studijavo, kartu pramogavo. Ketvirtame kurse jiems gimė dukra Marija. „Patys auginome. Buvome energingi ir ambicingi, nemiegotos naktys nebuvo bėda“, – tikino Diana.

Dabar dukrai jau 26 metai. Ji baigė Vilniaus dailės akademiją (VDA), freskos-mozaikos bakalauro studijas. „Vietoj magistrantūros pasirinko Londoną. Meilės emigrantė“, – pripažino mama.

Tomas paminėjo, jog Londone auga ir anūkė, jai – metukai. „Dabar šeimos rutinos lyg ir nebėra… Didžiausias rūpestis – prancūzų buldogas Taškis, jis namuose vadas, tenka prižiūrėti“, – paaiškino vyras.

Diana pritarė sutuoktiniui sakydama, kad darbų netenka dalytis, viskas tarsi juda savaime. Namai – dirbtuvės – darbas – renginiai – parodos…Toks kasdienybės buities ir kūrybos ritmas. „Tomas mielai gamina, kai nori ir turi laiko. Jei ne – valgome ne namie“, – pasigyrė ji.

Visgi kasdienybės rūpesčiai, pasak Dianos, kartais labai įgrysta. Tuomet sėda į automobilį ir važiuoja pasižvalgyti po parodas Rygoje, Vilniuje… Ar kokį visai mažytį miestelį, tarkim, Rozalimą, aplanko. O per atostogas stengiasi pakeliauti toliau. Puiku, jei kelionė sutampa su plenerais, parodomis. Bet ir tiesiog turistais gera pabūti.

Romantizavo menininkų gyvenimą

Jau mokantis mokykloje Dianai labiausiai patiko piešti. Tačiau ji galėjo rinktis ir žemiškesnę profesiją, nes mokyklą baigė sidabro medaliu. Šeimoje visada jautėsi balta varna – nelabai žinojo, ką veiks ateityje, romantizavo menininkų gyvenimą.

Dianos tėvai – tiksliųjų mokslų atstovai. Tėtis – inžinierius, mama – buhalterė. Visgi iš mamos būsima tapytoja sulaukė paramos. Ji palaikė dukros sprendimą studijuoti menus, pasitikėjo. Galbūt todėl, kad pati turėjo meninę gyslelę. „Mama gražiai piešdavo, stilingai rengėsi, nerdavo sukneles, modeliuodavo sau drabužius, – pasakojo D. Rudokienė. – O tėtis dar vis primena, esą galėjai būti gydytoja…“ Tačiau Diana dėl savo pasirinkimo nesigaili.

Tomas tikino, kad po vidurinės mokyklos jam viskas buvo aišku – planavo studijuoti istoriją arba menus. Kadangi vyresnis brolis jau buvo baigęs ŠU – apsispręsti nebuvo sunku. „1986-aisiais galėjai stoti tik į vieną specialybę, ne taip, kaip dabar – parašo prašymus į 30 vietų ir tik paskui renkasi. Man teko rinktis iš dviejų – VDA ar ŠU. Pasirinkau pastarąjį, nes vyresnysis brolis (Girmantas Rudokas – tapytojas, kaip ir Tomas su Diana – Lietuvos dailininkų sąjungos narys – aut.) jaunystėje man buvo didelis autoritetas“, – paaiškino pasirinkimą T. Rudokas.

Jau penkiolika metų vadovaujantis Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriui ir galerijai GALERIJA XX T. Rudokas prisipažino: organizacinis darbas užima gana nemažai laisvo laiko. Parodos, leidyba, tarptautiniai tapytojų plenerai, apžvalginės Panevėžio menininkų parodos…

Savo kūrybai lieka savaitgaliai arba valandos po darbo. Pastaruosius keletą metų dažniausiai dirbo projektinius darbus. Tai tapybos darbų ciklai apie seną miesto architektūrą, etnoornamentikos sintezę su optiniu menu.

Parodų ciklo „Du pasauliai. Kuriančios poros“ projektą sumanė Panevėžio „A galerijos“ vadovas Albinas Vološkevičius. Projekto esmė – vienos šeimos menininkų kūrybos pateikimas žiūrovui, ir čia iškyla daug įdomių klausimų. Ar kurianti pora (kiekvienas savarankiškai) kiek nors veikia vienas kitą, dirba bendrai ar visiškai atskirai? Kaip susidėliosianti pati paroda ir pan.

Buvo ir bus visko

D. Rudokienės teigimu, projekto sumanytojas A. Vološkevičius jais abiem pasitikėjo – leido būti savimi. Galėję laisvai kalbėti apie savo kūrybą, apie tai, kas kiekvienam jų yra svarbu. „Tai pirmoji paroda. Darbai sukurti (ir vis dar kuriami ) nauji, buvo smalsu pamatyti, kaip jie dera tarpusavyje“, – užsidegusiai kalbėjo menininkė.

Pasak T. Rudoko, kiekvienas jų turi savo stilistiką. „Niekada nemėgau piešti ar tapyti realių dalykų, labiau esu linkęs į dekoratyvumą, geometriją, abstrakčias kompozicijas“, – apibūdino savo kūrybą grafikas.

Rytas – būtent tas metas, kai Diana gali pabūti viena su savimi, ilgai gerti rytinę kavą, žiūrėti į pradėtą paveikslą... „Tai – mano laikas. Aš tapau aliejiniais dažais ant drobės. Naudoju aukso foliją. Tačiau tai dar ieškojimų stadija, – praskleidė kūrybos užkulisius tapytoja. – Raktas į kūrybiškumą – tai noras ką nors bandyti, rizikuoti ir pažiūrėti, kas bus. Buvo ir bus visko…“

„Raktas į kūrybiškumą – tai noras ką nors bandyti, rizikuoti ir pažiūrėti, kas bus. Buvo ir bus visko…“

Porai neretai tenka atsakinėti į klausimą, ar jie kritikuojantys vienas kito darbus. „Kūryba man – privati erdvė. Nemėgstu, kai kas nors lenda į mano privačią erdvę. O žmona, priešingai, nori išgirsti mano nuomonę. Bet čia aš nenoriu kištis ar ką nors aptarinėti. Manau, kad profesionaliai dirbantis menininkas turi kurti be pašalinės įtakos“, – įsitikinęs T. Rudokas.

Diana tikino, jog vienas kito jie nekritikuojantys. „Bet jei Tomo darbas patinka, visada pasakau. O jei ne – irgi pasakau, – šelmiškai šypsojosi ji. – Nors taip nutinka retai. Dabartinis Tomo kūrybos etapas man išties labai patinka.“

D. Rudokienės manymu, jie abu su vyru – estetai. Tai, ko gero, irgi vienija. „Nemėgstu destrukcijos nei kūryboje, nei gyvenime. Man svarbi vidinė ramybė, harmonija. Turbūt tai persiduoda ir mano kūriniams. Aš labiau vadovaujuosi jausmu, Tomas – racionaliu skaičiavimu. Bet abiem svarbi tam tikra tvarka, apgalvotos detalės arba jų nebuvimas“, – aiškino tapytoja.

Dar vienas sąlyčio taškas – abu sutuoktiniai dirba dailės pedagogais. Gyvenimas diktuoja savo sąlygas ir ritmą. Kūrėjų pora pripažįsta: taip, iš meno išgyventi beveik neįmanoma.

Tačiau Diana nesiskundžia – darbas Panevėžio dailės mokykloje ir tapymas dirbtuvėje – darniai dera. Rytas skirtas tapybai, o popietinis laikas – bendrauti su talentingais paaugliais.

Geri darbai skolon

T. Rudokas mokykloje dirba jau 25 metus. Kitados sakė, kad tai laikina, bet tas laikina tapo pastovumu. „Galbūt dėl to, kad šis darbas man teikia tam tikrą malonumą, – svarstė jis. – Nors dirbti su jaunimu kaskart darosi vis sunkiau. Dauguma šios jaunosios kartos kuo toliau, tuo labiau darosi priklausoma nuo išmaniojo telefono ekrano.“

Pasak T. Rudoko, jaunimas gyvena tarsi paraleliniame interneto pasaulyje: draugai ir gyvenimai yra telefonų dėžutėse. „Gaila, bet didelė jų dalis net nebemato juos supančios aplinkos, kažkoks suzombėjimas… Bent jau per dailės pamokas pavyksta juos ištraukti iš to internetinio transo. Iššūkių pakanka“, – tikino pašnekovas.

D. Rudokienė, be mokytojavimo, dar dalyvauja įvairiuose labdaros ir paramos projektuose. Kas paakina, paskatina geriems darbams? „Aš tikiu, kad žmogus turi daryti gerus darbus skolon. Ne tada, kai pačiam prireikia pagalbos, o gerokai anksčiau. Visi turime savyje ir gėrio, ir blogio. Svarbu tai, kuriai savo pusei leisime mus valdyti. Močiutės pamokos“, – pridūrė tapytoja.

Dianos teigimu, visi labdaros ir paramos projektai yra svarbūs, nes padeda skirtingiems žmonėms: talentingiems vaikams, sunkiai sergantiesiems, moterims, kovojančioms su klastinga kraujo liga. D. Rudokienės indėlis – jos tapyti darbai. „Vienu atveju jie keliauja į ligonines, kitu – parduodami aukcionuose, o pinigai skiriami tam, kam labiausiai reikia“, – kalbėjo pašnekovė.

Abu sutuoktiniai dievina keliones: mėgsta pažinti, pamatyti, paragauti… „Tarptautiniai plenerai, projektai, parodos – nepaprastai vertinga patirtis. Tai – bendravimas, galimybė dirbti šalia skirtingų mokyklų, skirtingų kultūrų ir skirtingos patirties dailininkų. Tai proga tobulėti, pasitikrinti, galimybė ieškoti naujų savęs pažinimo kelių“, – vardijo tapytoja. T. Rudokas pridūrė mėgstąs laiką leisti prie knygų arba sportuodamas – su draugais žaidžia krepšinį, futbolą.

Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) Dianos ir Tomo Rudokų paroda „Du pasauliai. Kuriančios poros“ veiks iki lapkričio 6 dienos.