Celia Amade – ateivis savo pačios kūne
Po­kal­bis, ku­ris tu­rė­jo nu­švies­ti Pra­ncū­zi­jo­je gi­mu­sios šo­kė­jos Ce­lia­’os Ama­de mo­ky­mo me­to­dus ir fi­lo­so­fi­jas iš­si­vys­tė į pa­mąs­ty­mus apie ta­pa­ty­bę, mo­ky­to­jo reikš­mę, ste­reo­ti­pus, ego ir dau­gy­bę ki­tų te­mų. Vil­niu­je sa­vai­tę vie­šė­ju­si bu­vu­si Ny­der­lan­dų šo­kio tea­tro šo­kė­ja da­li­na­si sa­vo pa­tir­ti­mi ir iš „Va­sa­ros šo­kio mo­kyk­los“ („Lie­tu­vos šo­kio in­for­ma­ci­jos cen­tro“ ren­gia­mo pro­jek­to) da­ly­vių pir­miau­sia ti­ki­si to pa­ties.

– Ar turėjote turėjote laiko pasivaikščioti po Vilnių?

C. A.: Šiek tiek. Pirmą dieną atvykusi į Vilnių miesto centre pamačiau fotosesiją, kurioje dalyvavo pusnuogiai žmonės aprašinėtais kūnais. Man tai buvo neįtikėtina – maniau, kad Lietuva labai konservatyvi šalis! Skaitydama apie Vilnių susidariau įspūdį, kad tai itin krikščioniškas miestas, o atvykusi radau menišką vietą, kur žmonės gali save išreikšti.

Antroji mano patirtis Vilniuje buvo nepažįstamasis, priėjęs ir pradėjęs klausinėti, kaip gyvenu ir iš kur atvykau. Tai buvo normalus vyras, bet aš išsigandau ir buvau labai nedraugiška – tai kvaila, nes paprastai taip nesielgiu. Be to, pamačiusi jo raudoną veidą nueinant supratau, kad priėjimas prie manęs turbūt pareikalavo iš jo daug pastangų. Tiesiog nemažai laiko esu praleidusi Sankt Peterburge ir ten niekada nesusidūriau su tokiais dalykais. Tad to nesitikėjau ir čia, nes iš principo man šie miestai atrodo panašūs.

– Daug keliaujate, ilgą laiką negyvenote savo gimtojoje šalyje. Ar vis dar laikote save prancūze?

C. A.: Gimiau ir užaugau Prancūzijoje, ten gyvena mano šeima, tačiau pati netapatinu savęs išimtinai su prancūzų kultūra. Išskyrus nebent vyną. Vynas, sūris ir duona yra tai, kuo mes didžiuojamės.

Išvykau iš Prancūzijos prieš keturiolika metų būdama dvidešimties. Daug keliavau, be to, mano gyvenimo būdas nebuvo pririštas prie vienos visuomenės ar šeimos tradicijų. Esu paveikta daugybės tradicijų, niekada nebuvau verčiama išpažinti tik prancūziškas, tad matau, kad iš viso to susikūriau savo asmeninį identitetą, nepririštą prie vienos kultūros. Netgi anglų kalba, kurios ilgą laiką vengiau, nes laikiau tai šaunia jaunimo šneka, ilgainiui tapo kalba, kuria mąstau. Keistas jausmas – tampi ateiviu savo pačios kūne.

– Ar išvykusi iš Prancūzijos iškart prisijungėte prie Nyderlandų šokio teatro (NDT)?

C. A.: Iš pradžių išvykau į Barseloną ir prisijungiau prie trupės „IT Dansa Joven“, kuriai vadovavo Catherine Allard. Ji pažinojo daugybę puikių choreografų, tad subūrė stiprią komandą. Čia šokau vienerius metus ir čia sutikau Jiří Kyliáną, kurio spektakliuose anksčiau šoko ir Catherine. Jis manęs paklausė, ar nenorėčiau tapti NDT dalimi. Iškart pasakiau ne, nes jau dukart dalyvavau teatro atrankoje ir abu kartus nepraėjau pirmo iš trijų etapų, tad supratau, kad nesu jiems tinkamas žmogus. Kyliánas pasakė taip nemanantis. Tais metais sezono pabaigoje viena NDT 2 mergina atsisakė tęsti savo darbą teatre, tad Kyliánas parekomendavo mane, suroganizavo vaizdo įrašus bei susitikimus. Tuo metu vadovavusiam Geraldui Tibbsui patiko mano įrašai, tad pakvietė atvykti. Atrankos pabaigoje mane pasikvietė amerikietis choreografas, o aš tuomet nekalbėjau angliškai. Jis paklausė, ar suprantu, kas vyksta, ir, laimė, nieko nesuprasdama sugebėjau atsakyti teisingai – ne. Tuomet jis paskambino telefonu, kažką pasakė ir davė man kalbėti – ten buvo Catherine, kuri pasakė, jog man siūlomas kontraktas, ir klausė, ar sutinku. Pasakiau nedrąsų taip, bet iškart susilaikiau – Catherine, aš noriu likti su tavim, niekur nenoriu važiuoti! Ji šaukė ant manęs – nekvailiok, čia gi gyvenimo pasiūlymas! Taip kurį laiką rėkėm viena kitai ispaniškai ir prancūziškai. Buvo labai juokinga. Galiausiai, žinoma, pasirašiau sutartį ir šokau NDT devynerius metus.

– Ar išėjusi iš NDT baigėte savo šokėjos karjerą? Kada pradėjote mokyti?

C. A.: Iš pradžių maniau, kad išėjusi visiškai nutrauksiu ryšius su šokiu. Man buvo trisdešimt ir norėjau daryti daugybę kitų dalykų – išmokti vairuoti, plaukioti valtimi, nardyti, būti su kitais žmonėmis. Norėjau pabėgti iš šokio bendruomenės ir prisijungti prie kitos, tačiau taip neįvyko. 6–7 mėnesius egocentriškai džiaugiausi gyvenimu nieko neveikdama, tačiau tada man paskambino Jiří Kyliáno vadybininkė ir pasiūlė prisijungti prie naujausio jo darbo, kuris jam buvo labai svarbus. Aš iškart sutikau – juk jo dėka išvykau į Nyderlandus.

Tuo pačiu metu su manimi susisiekė Nadežda ir Aleksandras Apolonovai, vadovavę „Silent Festival“, ir pasiūlė atvykti dėstyti. Niekuomet neketinau mokyti – tai nesusiję su mano aistra judėjimui, be to, dar nebuvau pasiruošusi grįžti į šokio rinką. Tačiau pasiūlymu pasinaudojau, pradėjau vesti intensyvius seminarus ir ilgainiui mano mokiniai mane išmokė, kad jau turiu patirties ir įrankių, kuriais galiu dalintis su kitais. Viskas įvyko natūraliai ir man labai pasisekė, nes netgi nesireklamuodama iškart sulaukdavau daugybės pasiūlymų dėstyti Europos mokyklose.

– Ar mokymas yra aukštesnis laiptelis šokėjų kūno tyrimo procese?

Niekuomet neketinau mokyti – tai nesusiję su mano aistra judėjimui, be to, dar nebuvau pasiruošusi grįžti į šokio rinką.

C.A.: Žinoma. Nors pati, kaip minėjau, niekad nesiekiau tapti mokytoja – man niekada nepatikdavo statusai: šokėjas, choreografas, mokytojas. Procesus laikiau dalinimusi, lygiaverčių žmonių apsikeitimu informacija. Nesu aukščiau už mokinius, nes tiesiog dalinuosi tuo, ką pati esu patyrusi. Ir nelaikau savęs mokytoja – galbūt aš per daug sureikšminu šį žodį, bet man tai yra žmogus, turintis itin daug patirties ir puikiai suprantantis gyvenimą. Tai milžiniškas titulas ir didžiulė atsakomybė, tad galbūt man tiesiog norisi nuo to pabėgti. Kaip bebūtų, vis dar esu mokinė, nes netgi vesdama žmones visų pirma vedu save ir mokausi pati.

– Ko tikitės iš žmonių, atvykstančių į jūsų seminarą?

C. A.: Tikiuosi, kad jie pasijus įkvėpti, ners į kūno procesus, pažins save, įgis pasitikėjimo savimi ir jausis saugūs dėl savęs pačių ir dėl to, ko siekia. O iš jų stengiuosi nieko nesitikėti, nors ne visuomet pavyksta. Kai pamatau, kad ne viskas vyksta pagal mano pageidavimus, pradedu kaltinti save ir galvoti, ką darau ne taip. Labai susierzinu ir tuomet suvokiu, kad tikėjausi, jog žmonės darys kažką labai konkretaus. Čia bandau save stabdyti – turiu kvėpuoti ir išlikti kūrybiška šią akimirką, kad galiausiai nuvesčiau žmones ten, kur ir noriu nuvesti.

– Ar Vasaros šokio mokykloje dalyviai suprato, kur juos vedate?

C. A.: Nežinau, reikia klausti jų. Stengiausi pernelyg jų nespausti ir leisti atrasti savo kelius. Pastebėjau ieškojimą, discipliną ir norą peržengti ribas. Taip pat kartais jaučiau sumišimą. Visuomet drąsinu žmones dalintis, tad sulaukusi klausimų ir komentarų nepaprastai džiaugiuosi. Vilniuje to labai trūko, nors keletas žmonių po užsiėmimų prieidavo – tai išteis džiugino!

– Dirbate tik su profesionaliais šokėjais?

C. A.: Dirbu ir su mėgėjais. Technika susijusi su kūno pažadinimu ir jo sąryšiu su vidiniu žmogaus pasauliu. Mano dėstomai improvizacijai nereikia būti šokėju, užtenka turėti žmogaus kūną. Dar nebandžiau to su gyvūnais – čia gal būtų kitaip.

– Mokote įvairiose pasaulio šalyse. Ar pastebite, kad skirtingose valstybėse gyvenantys žmonės judėtų skirtingai, priklausomai nuo jų kūno sandaros?

C. A.: Jei kalbame apie žmonių kūnų struktūras, tai skirtumai, be abejo, egzistuoja. Pavyzdžiui, afrikiečių pėdos platesnės, nes jie beveik visą dieną praleidžia ant kojų. Panašiai su japonais, kurie pastatų viduje negali dėvėti apavo. Dėl kultūros nulemtų anatominių skirtumų žmonės skirtinguose pasaulio kraštuose juda skirtingai. Tačiau būdama tarptautinės trupės dalimi supratau, kad nepriklausomai nuo to, iš kurio pasaulio krašto atvykai, gali išmokti daryti bet ką. Be to, žinant žmonijos istoriją, galima stipriai abejoti, ar esame vienos konkrečio kultūros dalis. Dauguma žmonių nuolat keliavo, tad šiandien „grynakraujų“ kurios nors tautos atstovų beveik neturim.

Kitas pavyzdys – joga. Juk galima galvoti, kad ji skirta tik liekniems indams, kurie dažnai sėdi ant grindų, todėl geriau išverčia kojas nei ant kėdžių sėdėti įpratę vakariečiai. Tačiau galiu paliudyti, kad joga tinka ir mano vakarietiškam kūnui, kuris jos dėka įgijo daugiau ištvermės ir greičiau sustiprėdavo po traumų.

– Ar pastaraisiais metais pastebite pokyčių žmonių judėjime scenoje?

C. A.: Pastebiu, kad žmonių gebėjimai ir galimybės šiandien stumiamos už žmogaus struktūros ribų. Kalbėjome su kita „Vasaros šokio mokykloje“ viešinčia mokytoja Florencia Demestri, kad tai turbūt lemia technologijų plėtra. Visa ta „Matricos“ realybė daro įtaką mūsų intelektui ir pamažu įauga į kūnus. Tad kūnai susiduria su kraštutinėmis judėjimo dimensijomis.

– Ar tai nėra fiziškai pavojinga?

C. A.: Neatrodo, kad būtų. Nors man, didelei žmogaus anatomijos gerbėjai, tai sunku priimti. Žiūrint iš žemės traukos ar kūno struktūros kampo viskas vyksta neteisingai. Man patinka idėja, kad galime peržengti savo kūnų ribas, tačiau nepatinka, kai tai pernelyg abstraktu ir nesąmoninga, be to, žymi ryšio su prigimtimi stoką. Toks judėjimas yra įspūdingas, tačiau jame nejusti asmenybės individualumo.

– Ar šokdamas didelėje trupėje gali išlaikyti individualumą?

C. A.: Taip. NDT, kuriame šokau, buvo surinkti įvairiomis kūno galimybėmis pasižymintys žmonės, su kuriais dirbdami dėl bendros idėjos natūraliai tapdavome vieniu. Tačiau drauge choreografai stengėsi išlaikyti ir kiekvieno šokėjo individualumą. Tad nors bendroje masėje atrodėme vienodi, pažiūrėjus atidžiau buvo galima aiškiai pastebėti šokėjų skirtumus. Niekas nenorėjo paversti mūsų klonais, kaip kad būdinga, pavyzdžiui, kordebaletui.

– Kokį šokį pati mėgstate žiūrėti?

C. A.: Nemėgstu žiūrėti šokio, nes tapau pernelyg kritiška spektaklių atžvilgiu. Be to, labiau mėgstu tarpdisciplininius menus – gyvą muziką, video projekcijas, o ne gryną šokį. Matyt, per ilgai buvau tame lauke.

– Ar įmanoma išlikti paprastu žiūrovu tapus srities profesionalu?

C. A.: Reikia mokytis, kad ego neužgožtų sukauptų žinių ir patirčių. Aš kol kas negaliu likti neutraliu stebėtoju, nes mane erzina, jei šviesos netvarkingos, dramaturgija neaiški, atsiranda technikos klaidos… Esu labai jautri ir mane erzina, kai smegenys neleidžia ignoruoti klaidų. Pastebėjusi problemas su šviesomis, meldžiuosi, kad atsakingas žmogus paspaustų reikiamą mygtuką. Jei stringa garsas, pykstu, kodėl jie nesugebėjo iš anksto jo patikrinti.

– Panašu, kad galėtumėte būti šokio kritike.

C. A.: Manau, kad būdama šokio kritike susikoncentruočiau vien į teigiamus dalykus – kažkada buvau viena iš choreografų varžybų teisėjų ir mano kolegoms dažnai nepatikdavo, kad neieškodavau techninių problemų šokėjų kūnuose ir akcentavau vien žmogaus potencialą išreikšti tai, ką jis nori išreikšti. Toks yra mano šokėjos kelias – rūpintis, kad klaidos mokytų ir padėtų tobulėti. Toks refleksas.

– Kokia tuomet yra kritiko funkcija?

C. A.: Kritikas turi būti objektyvus. Esu skaičiusi tekstų, kuriuose kritikai tiesiog užrašo blogas savo patirtis. Neapčiuopdami komandos darbo užrašo, kaip spektaklyje jie nerado to, ką tikėjosi rasti. Manau, tai nėra konstruktyvu. Tokiais atvejais galima klausti – kodėl šis spektaklis nevysto to, ką tikėjausi jame rasti? Kritikas neturėtų būti subjektyvus ir rašyti tekstus apie save. Manau, geras kritikas yra tas, kuris sugeba įvardinti darbo stiprybes ir silpnybes, tačiau siūlo žmogui pačiam nueiti ir įsigyti savo patirtis.