Buvusio vienuolyno patalpose įkurto knygyno savininkas: norėčiau, kad liktume bent legenda
Prieš 16 me­tų, ne­pai­sy­da­mas Vil­niu­je dygs­tan­čių vie­nas po ki­to pre­ky­bos cen­trų, Dei­man­tas Vai­nil­ka su­ma­nė pa­tal­pas, ku­rio­se gy­ve­no jo se­ne­liai, pa­vers­ti kul­tū­ros erd­ve. Me­lo­ma­no įkur­ta­me „Rūd­nin­kų kny­gy­ne“, ku­ria­me be pers­to­jo skam­ba pa­te­fo­nas, puo­se­lė­ja­mos kla­si­ki­nės ver­ty­bės – gy­vas bend­ra­vi­mas, ne­sku­bė­ji­mas, at­si­pa­lai­da­vi­mas klau­sant mu­zi­kos ir skai­tant rink­ti­nes kny­gas. Pats D. Vai­nil­ka sa­ko, kad jo ir ko­le­gų iš­šū­kis – iš­lik­ti įdo­miems, ir vi­lia­si, kad dar po 16 me­tų kny­gy­nas liks bent le­gen­da.

– Įdomi 2001 m. įkurto „Rūdninkų knygyno“ pastato istorija: patalpose, esančiose siauroje senamiesčio gatvelėje, netoli skulptūros „Margutis“, anksčiau veikė vienuolynas, parduotuvės, gyvenamosios patalpos. Kaip jūsų senelių namai šalia Visų Šventųjų bažnyčios virto kultūrine vieta?

– Tuo metu, 2001 m., mieste jau kūrėsi prekybos centrai, keitėsi pats miesto modelis, o mes norėjome malonios, kultūringos vietos. Idėja įkurti knygyną buvo romantizuota – lyg iš filmo. Darbo patirties toje srityje beveik neturėjome, todėl pirmi 5 metai buvo be galo sudėtingi. Teko daug ko pasimokyti. Tačiau žingsnis po žingsnio virtome tuo, kaip dabar atrodome. Virsmas užtruko daugiau nei 16 metų, nes trūko žinių, įgūdžių, galbūt reikėjo kažką pralošti (šypsosi).

Iki kuriant knygyną teko pabuvoti Europoje, kur pastebėjau daug mažų parduotuvėlių senamiesčiuose, šalia bažnyčių. Vienos tokios kelionės metu Olandijoje užtikau parduotuvėlę, kurioje tarp visokių smulkmenų buvo ir muzikos plokštelės. Grįžęs pas savo tėvus susiradau savo senas plokšteles, kurias buvau numetęs, nes buvo išpopuliarėję kompaktiniai diskai. Tada jos pateko į knygyną kaip dekoracijos. Lankytojai pradėjo klausinėti apie plokšteles ir galiausiai – jas pirkti.

Nuo vaikystės mėgau muziką. Nors pats negrojau, nedainavau, mane labai traukė kasetės, įrašai, labai domino naujos grupės, tiesiog „viriau“ muzikoje, net pirmas stipendijas išleisdavau kompaktiniams diskams.

– Kokia kultūrinė aplinka buvo Vilniuje prieš tuos 16 ar 20 metų? Ar sostinėje buvo panašaus tipo klubų, kultūrinių erdvių?

– Tuo metu buvo mažų knygynėlių, taip pat Centrinis knygynas, kuris gyvuoja iki šiol, knygynas „Versmė“ šalia rotušės, „Akademinė knyga“. Tais 2001 m. nuo jų skyrėmės tik tuo, kad buvome naujai įsikūrę, tai domino lankytojus, bet pradžia buvo sunki tuo, kad nesupratome, kokį asortimentą siūlyti. Leidyklos vis atveždavo knygų, mes jas pardavinėdavome, bet mūsų asortimentas buvo chaotiškas.

Pradėjome filtruoti tai, ką norime siūlyti lankytojams, nusprendėme prekiauti tik rinktinėmis knygomis. Vėliau atsidaro renginiai, į knygyną vis dažniau užsukdavo muzikantai, nes trūko vietų, kur grotų kokybišką muziką. Viskas prieš kelerius metus virto į minikoncertų organizavimą, nes Vilniuje tuo metu nebuvo jokių džiazo klubų.

– Knygynas asocijuojasi su rinktinėmis knygomis, skambia muzika iš plokštelių ir atsipalaidavimo atmosfera. Jautiesi laukiamas, maloniai priimamas. Kaip formuojama tokia atmosfera, galbūt ji pasiskolinta iš užsienio butikų?

– Užsienio butikai buvo gera patirtis, bet kitu aspektu. Iš kelionių gali pasiimti tai, kas tau patinka. Keliaudamas mačiau vietų, kur man patinka aptarnavimas, bet tai nebūtinai turėjo būti butikas. Iš įvairių patirčių po dalelę surinkome, kas mums patiko, ir sudėjome į knygyną. Mes viską susikūrėme patys, ne parsivežėme ir, manau, kad taip, kaip mes dabar atrodome, gali būti pavyzdys ir užsieniečiams. Seniai įsivaizdavau, kaip turi atrodyti ši vieta, o dizainerė Nerija Sabaliauskienė padėjo tai įgyvendinti.

Bet kurioje pasaulio šalyje senamiestyje gyvenantys žmonės mėgsta lankytis vietinėse kavinukėse, ten bendrauja, nuolat lankosi savo mėgstamose vietose, nes prekybos centrų kultūra visiškai kitokia.

– Norite, kad žmonės skaitytų geras knygas, klausytų muziką iš plokštelių, o ne internetu.

– Norime, bet rinka yra šiek tiek per maža, kad galėtume sutelkti viską, ką norėtume. Tačiau manau, kad domėjimasis menais net gali pakeisti žmones. Žinau žmonių, kurie susižavėjo plokštelėmis ir atsisakė televizoriaus, kompiuterių namuose. Darbe jie naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, bet namuose – ne, užsideda plokštelę ir taip leidžia laiką.

– Atrodo, kad patefonai, plokštelių kultūra atgimsta.

– Plokštelės su patefonais niekur nebuvo dingę. Buvau paauglys, kai pasitraukė plokštelių kultūra, atsirado kasetės, vėliau – kompaktiniai diskai. Mano karta gyveno sovietinėje aplinkoje, todėl plokštelės jiems asocijavosi su sovietmečiu. Tuo metu buvo prieinama tik tai, ką leido sovietinis „fabrikėlis“. Šalyje, kurioje klestėjo deficitas, buvo sudėtinga padaryti ką nors kokybiško. Užsienietiška muzika nebuvo legaliai pasiekiama. Kai tik sovietmetis baigėsi, žmonės mielai išmetė daiktus, kurie su šiuo laikotarpiu asocijavosi.

Užsienyje niekas nebuvo išmesta, ten plokštelių kultūra gyvavo, galbūt buvo susitraukusi, nes keitėsi muzikos įrašų formatai, o kartu – ir požiūris. Tačiau kai žmonės suvokė, kad kiti muzikos formatai negali muzikos atkurti taip tiksliai, taip iškilmingai, prabangiai kaip plokštelės, jos vėl grįžo į savo vietą.

Šiandien kalbama, kad plokštelės – galbūt mados reikalas, bet aš taip nemanau. Plokštelių kultūra yra toje vietoje, kur ir turėjo būti. Tie žmonės, kurie klausosi muzikos, ir atranda plokšteles. Tie, kas nesiklauso, atranda savo dalykus.

– Jau senokai įrašus galima klausyti muzikos platformose, internetu, knygas skaityti skaityklėse. Kodėl užsiimate tokia rizikinga ir pirmo žvilgsnio nemadinga veikla kaip popierinių knygų ir muzikinių plokštelių pardavimas?

– Tai pasirinkimas – pasirenki dirbti kažkur arba pasirenki kurti kažką savo. Knygynas šiek tiek pasikeitė būtent dėl to, kad yra muzikinės platformos, skaityklės. Norime, kad žmonės ateitų pabendrauti, paskaityti, paklausyti. Žmonės dažnai žino, ko nori, ir gali atsisiųsti, bet to malonumo rinktis, pačiupinėti elektroninės parduotuvės kai kam neatstoja.

– Klausant jūsų susidaro įspūdis, kad norite išsaugoti ir puoselėti būtent klasikines vertybes ir klasikines patirtis. Tai gana reta, kai esame nuolat skubinami, norime padaryti dalykus vis greičiau.

– Mūsų iššūkis – būti įdomiems, kad lankytojai norėtų grįžti. Bet kuriuo atveju Vilnius tvarkosi, gražėja, jis tikrai kitoks nei prieš tuos 16 metų. Žmonės kitokie, taip pat ir turistai. Mes, Lietuva, pagaliau savo vietoje, prisivijome Europą. Ir mes turime ką parodyti, ką pasiūlyti, ką paragauti. Pas mus irgi atsirado kavos gėrimo kultūra, tradicija savaitgaliais su šeima nueiti į restoraną.

Man labai patinka vaikštant senamiestyje matyti, kad atsirado daug naujų parduotuvėlių. Taip, galbūt prekybos centuose visada geras oras, bet mieste – fainiau. Kitur mieste nėra taip smagu kaip čia. Žmonės visada senamiestyje tokie labiau crazy. Visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, bet būna, pakeli galvą, pasuki kažkokiu kampu – ir vaizdas nustebina. Mane senamiestis stebina kiekvieną dieną.

– Kaip įsivaizduojate knygyną dar po 16 metų? Galbūt jis liks vienintelis kultūros klubas sostinėje?

– Sunku prognozuoti. Norėčiau, kad bent liktų legenda.