Būti Chilly Gonzalesu, arba Pažintis su scenos chameleonu
Mė­gi­ni­mai apib­rėž­ti jo ta­pa­ty­bę – pia­nis­tas, re­pe­ris, šou­me­nas, kom­po­zi­to­rius, pro­diu­se­ris – tik su­siau­ri­na ir ri­bo­ja įsi­vaiz­da­vi­mą apie tai, kas yra Chil­ly Gon­za­le­sas. Kai­ta – na­tū­ra­li jo bū­se­na. Kai tik jis pa­jun­ta, kad yra su­pras­tas, – kar­di­na­liai kei­čia sa­vo kryp­tį. Vie­ną die­ną jis pro­diu­suo­ja de­biu­ti­nį „Feist“ al­bu­mą, ki­tą die­ną pa­si­da­bi­nęs sa­ti­no cha­la­tu kon­cer­tuo­ja su BBC sim­fo­ni­niu or­kes­tru, dar ki­tą sie­kia re­kor­do kaip il­giau­sio kon­cer­to at­li­kė­jas. Pa­vyks­ta – kon­cer­tas trun­ka 27 va­lan­das.

Vokiečių dokumentininkas Philippas Jedicke pabandė į vieną mozaiką sulipdyti skirtingus kanadiečio Ch. Gonzaleso veidus. Filme „Čiaupkis ir grok pianinu“ (Shut up and Play the Piano) jis fiksuoja, kaip gimsta savito menininko balsas, atskleidžia jo universalumą, charizmą, humoro jausmą. Režisierius atvyksta pristatyti filmo į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (rugsėjo 20–30 d.).

– Ką žinojote apie Ch. Gonzalesą prieš jį sutikdamas?

– Buvau šiek tiek klausęsis jo muzikos, ypač žinojau „Take Me to Brodway“, kai kurias dainas iš albumo „Ivory Tower“, dar kiek buvau susipažinęs su jo „Solo Piano“ reikalais.

Sykį teko matyti ir gyvai – pasirodymas paliko gilų įspūdį. Tačiau nelaikiau savęs dideliu Ch. Gonzaleso fanu, kol nepradėjau kurti filmo ir neatradau daugybės visų tų įvairių dalykų, kuriais jis užsiėmė.

– Ar asmeniškai susipažinęs susidarėte kitokią nuomonę apie jį?

– Tiesą sakant, neturėjau žalio supratimo, ko tikėtis, kol nesusitikome. Išskyrus beribę charizmą, žinoma.

– Kaip supratote, kad norėtumėte sukurti filmą apie šį nepaprastą atlikėją?

– Kaip laisvai samdomas žurnalistas kalbinau Ch. Gonzalesą „Deutsche Welle“ interneto svetainei. Tai turėjo būti 20 minučių pokalbis, tačiau jis tęsėsi ilgiau nei valandą ir apėmė iš esmės viską, pradedant kanadietiška jo kilme (aš taip pat apie metus gyvenau Kanadoje), baigiant kultūriniais skirtumais tarp Šiaurės Amerikos ir Europos, Vokietijos ir Prancūzijos, įvairaus žanro muzika... Tai buvo labai gilus pokalbis.

Mane išties sužavėjo tai, kaip jis apmąsto savo kuriamą meną ir viską, ką daro. Pagalvojau: „Tai yra labiausiai save reflektuojantis menininkas, kokį tik esu sutikęs“. Visiškai spontaniškai paklausiau, ar galėčiau apie jį sukurti dokumentinį filmą. Jis tuoj pat pasakė taip!

– Ch. Gonzalesas save apibūdina kaip rėksmingą vaikiną (loud guy). Kaip sekėsi dirbti kartu?

– Realiame gyvenime jis ne toks. Jis tik susierzina, jei kažkas vyksta ne pagal planą. Tai labai profesionalus menininkas, kuris tokio pat profesionalumo tikisi iš kitų. Kiekvienam pasitaiko klaidų, bet svarbu jas priimti ir stengtis toliau.

– Ar filmavimų metu jautėte Ch. Gonzaleso lūkesčius? Ar jis turėjo pasiūlymų?

– Man buvo duota visiška sprendimų laisvė, bet prireikus Ch. Gonzalesas visada buvo pasiruošęs prisidėti savo kūrybiniu indėliu.

– „Čiaupkis ir grok pianinu“ – debiutinis jūsų filmas. Spėju, būta daug iššūkių. Kuris didžiausias?

– Montažas. Jis truko labai ilgai ir virto rimtu mokymosi procesu. Į filmavimus įsijungiau natūraliai, bet ilgametražio filmo montažas man buvo gana nauja patirtis.

– Turėjote gausybę filmuotos medžiagos. Kaip sekėsi atrasti filmui formą?

– Tai viena iš priežasčių, kodėl montažas buvo toks sudėtingas. Kai jau galvojome, kad viską peržiūrėjome, „Peaches“ pasiūlė savo archyvus. Gavome fantastiškos medžiagos iš Ch. Gonzaleso praeities. Man labai pasisekė, kad dirbau su patyrusiais žmonėmis.

Buvo pakilimų ir nuopuolių, bet visada žinojau, kokį filmą noriu sukurti. Nuo pat pradžių būta vizijos, tik labai sunku buvo ją įgyvendinti. Montažo kambaryje man vis sakydavo „nužudyk savo mylimąsias“, tai yra, mėgstamiausias filmo vietas. Tai buvo nelengva.

– Kalbindama Ch. Gonzalesą, rašytoja Sibylle Berg nevengia aštrių klausimų, tarkime, apie mirtį, klausia, ar paauglystėje jis jautėsi nevykėliu. Kodėl pasikvietėte būtent ją?

– Tai asmenybė, kuri garsėja savo tiesmukumu. Jai nė kiek nerūpi, kad kiti jos klausimus palaikys keistais. Sibylle gali nustebinti. Ji yra spontaniška ir nesilaikanti normų. Visai kaip Ch. Gonzalesas.

Sibylle iškart sutiko imtis interviu. Apie Ch. Gonzalesą ji žinojo nedaug, bet pradėjusi ruoštis labai susidomėjo ir visa galva nėrė į jo tyrinėjimus.

Dėl savo anglų kalbos akcento ji mieliau būtų kalbinusi Chilly gimtąja kalba. Dėl to filme ji atrodo kiek ramesnė nei įprastai. Tačiau jos klausimai ir tarp jųdviejų juntama chemija tobulai pasitarnavo filmui.

– Ch. Gonzalesas – tarsi menininkas chameleonas su daugybe skirtingų veidų. Ar buvo sudėtinga atskleisti jo prigimtį?

Rapid Eye Movies & Gentle Threat nuotrauka

– Man buvo įdomu atskleisti, kiek daug reikia kovoti, kiek kliūčių turi įveikti, norint atrasti savo, kaip menininko balsą. Man patiko mintis parodyti, ką reiškia virsti scenos žvėrimi.

Tačiau siekiau ne tik atskleisti radikalius jo kaip menininko raidos pokyčius, bet ir užsiminti apie tai, kas juos paskatino. Mano tikslas nebuvo pasiūlyti žiūrovui lengvą interpretaciją. Greičiau, pakviesti galvoti pačiam. Ch. Gonzalesas yra kaip mozaika – tik sudėjęs visas jos dalis, gali pamatyti visą asmenybę.

– Viename filmo epizode atlikėjas Jarvis Cockeris sako: „Atrandi dalykus apie save juos darydamas. Tai ir yra menininkas, tikrasis menininkas“. Ar sutinkate? Manote, Ch. Gonzalesas yra tikrasis menininkas?

– Jis nuolat kartoja: „Aš nesu menininkas. Aš tik sunkiausiai dirbu“. Man patinka ši citata. Manau, jis iš tų menininkų, kurie pirmiausia yra sąžiningi patys sau ir tai jam, nepaisant viso jo kuriamo šou, suteikia autentiškumo.

Ch. Gonzalesas nėra tik menininkas ir kompozitorius. Iš esmės jis yra šou pasaulio atstovas, taip pat prodiuseris ir mąstytojas. Jis yra išties išsilavinęs kultūrinis humanistas, beveik Renesanso laikų homo universalis.

– Filmas prasideda klausimu Ch. Gonzalesui: „Kokia jūsų žinutė fanams?“ Perfrazuokime šį klausimą jums. Ar turite žinutę savo žiūrovams? Kokia ji?

– Ar matote kiek šis vyrukas prakaituoja? Menas yra amatas. Nelaukite, kol mūza aplankys jus ir pasiūlys viską ant lėkštutės. Imkitės iniciatyvos patys. Mėginkite! Pakilkite nuo sofų!

– Kaip Ch. Gonzalesas reagavo po filmo peržiūros?

– Jis buvo sujaudintas ir labai laimingas. Nebuvo jokių prašymų kažką keisti.

– Kas toliau? Ar kursite dokumentinį kiną?

– Planuoju naują dokumentinį filmą apie muzikinę Vienos sceną. Šiuo metu visa vokiškai kalbančių šalių muzika atkeliauja iš ten. Žavinga ten būti šiuo metu.

Kalbino Diana Lukoševičienė