Bronius Laurinavičius: kovojančio kunigo auka
Lie­pos 16-ąją su­kaks 104 me­tai, kai Ger­vė­čių par­api­jos Gė­liū­nų kai­me gi­mė Bro­nius Lau­ri­na­vi­čius – ko­vo­jan­tis ku­ni­gas, kaip ma­no­ma, ta­pęs KGB su­si­do­ro­ji­mo au­ka. Pri­si­min­ki­me B. Lau­ri­na­vi­čiaus ir so­vie­tų val­džios prieš­prie­šą bei tra­giš­ką jo žū­tį.

B. Lau­ri­na­vi­čiaus ku­ni­gys­tės pra­džia su­ta­po su an­trą­ja so­vie­ti­ne oku­pa­ci­ja – įšven­tin­tas jis bu­vo 1944-ųjų bir­že­lio 4-ąją, o tų pa­čių me­tų rugp­jū­čio 16-ąją pra­dė­jo ei­ti vi­ka­ro par­ei­gas Šven­čio­ny­se.

Prieš tai bu­vo Vil­niaus Vy­tau­to Di­džio­jo gim­na­zi­ja, pri­va­lo­ma tar­ny­ba Len­ki­jos ka­riuo­me­nė­je, moks­lai Vil­niaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je. Darbš­čių ir re­li­gin­gų tė­vų šei­mo­je iš­au­gęs, jis nie­ka­da ne­abe­jo­jo dėl to­kio pa­si­rin­ki­mo, nes vi­suo­met jau­tė­si esąs pa­šauk­tas tar­nau­ti Die­vui ir žmo­nėms.

Ir tar­na­vo jis pa­siau­ko­ja­mai: ne­pai­sy­da­mas val­džios truk­dy­mų ir prie­ka­bių re­mon­ta­vo ir sta­tė baž­ny­čias, ig­no­ruo­da­mas vi­sus drau­di­mus mo­kė ir ka­te­chi­za­vo vai­kus. Vė­liau ak­ty­viai da­ly­va­vo lei­džiant pog­rin­di­nę „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką“ bei įsi­trau­kė į žy­mių di­si­den­tų įkur­tą Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pę, sto­ju­sią į at­vi­rą ir vie­šą ko­vą su so­vie­ti­ne sant­var­ka.

„No­ri dirb­ti – sė­dėk ra­miai!“

Su­pran­ta­ma, kad komp­ro­mi­sų ne­ži­nan­tis dva­si­nin­kas nuo pat pra­džių ne­ga­lė­jo iš­veng­ti prieš­prie­šos val­džiai. Tad dar 1947-ai­siais ne­pa­to­gų ku­ni­gą ėmė­si „glo­bo­ti“ če­kis­tai. Kaip tik ta­da MGB Šven­čio­nių aps­kri­ties sky­rius už­ve­dė jam ope­ra­ty­vi­nės įskai­tos ste­bė­ji­mo by­lą, ku­rios pa­grin­du 1952-ai­siais at­si­ra­do for­mu­lia­ro by­la Nr. 3199.

Tai reiš­kė, kad nuo šiol če­kis­tai rinks apie ku­ni­gą vi­są juos do­mi­nan­čią in­for­ma­ci­ją: kon­tak­tus, po­kal­bius, su­si­ra­ši­nė­ji­mą, Baž­ny­čios veik­lą reg­la­men­tuo­jan­čius so­vie­ti­nių įsta­ty­mų pa­žei­di­mus – vis­ką, kas leis­tų im­tis rim­tes­nių prie­mo­nių prieš ne­klus­nų dva­si­nin­ką.

O kol kas Ka­les­nin­kuo­se, kur tuo me­tu dir­bo B. Lau­ri­na­vi­čius, sku­biai už­ver­buo­ja­mi du agen­tai: ku­ni­go kai­my­nas agen­tū­ri­niu sla­py­var­džiu Ja­nas ir ki­tas – Va­si­li­jus. Če­kis­tų nu­si­vy­li­mui, di­de­lės nau­dos iš šių agen­tų ne­bu­vo. B. Lau­ri­na­vi­čius bu­vo itin at­sar­gus ir jų aki­vaiz­do­je nei kal­bė­jo apie po­li­ti­ką, nei kri­ti­ka­vo so­vie­tų val­džią. Tai­gi, agen­tus be­li­ko siųs­ti į baž­ny­čią, kad šie klau­sy­tų ir už­ra­ši­nė­tų B. Lau­ri­na­vi­čiaus pa­moks­lus.

Ma­tyt, ši prie­mo­nė da­vė če­kis­tams šio­kios to­kios in­for­ma­ci­jos, nes 1953-iai­siais par­eng­ta­me MGB agen­tū­ri­nės-ope­ra­ty­vi­nės veik­los pla­ne nu­ro­do­ma, kad B. Lau­ri­na­vi­čius sa­kė „an­ti­so­vie­ti­nius pa­moks­lus, smer­kė ko­lū­ki­nę sant­var­ką, šmei­žė so­vie­ti­nę ti­kro­vę“. Tad mi­nė­ta­me pla­ne nu­ma­to­ma už­ver­buo­ti dau­giau ku­ni­gą ste­bė­sian­čių agen­tų.

Tuo pat me­tu agen­tas Ja­nas ir to­liau sten­gė­si pa­teik­ti sa­vo šei­mi­nin­kams bet ko­kią in­for­ma­ci­ją, ga­lin­čią su­komp­ro­mi­tuo­ti B. Lau­ri­na­vi­čių. Štai 1955-ai­siais vie­na­me iš pra­ne­ši­mų jis nu­ro­dė, kad pas kai­my­ną su­si­rin­kę ke­tu­ri ku­ni­gai, ak­li­nai už­si­dangs­tę lan­gus, klau­sė­si „A­me­ri­kos bal­so“.

Bro­nius Lau­ri­na­vi­čius ta­da ne­ži­no­jo, kad prieš jį sė­di bu­vęs NKVD ka­pi­to­nas, vie­nas iš tri­jų ka­ro tri­bu­no­lo tei­sė­jų, 1946-ai­siais pa­smer­ku­sių my­riop vys­ku­pą Vin­cen­tą Bo­ri­se­vi­čių.

Ži­no­ma, tai bu­vo men­ka nuo­dė­mė. Če­kis­tus do­mi­no vi­sai ki­tas tą­dien Ka­les­nin­kuo­se vie­šė­ju­sių ku­ni­gų „nu­si­kal­ti­mas“. Mat kaip tik to­mis die­no­mis apy­lin­kė­se pa­si­ro­dė la­pe­liai su re­li­gi­nio po­bū­džio teks­tais lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis. Kad ir kaip sten­gė­si ka­gė­bis­tai bei jų agen­tai, jo­kio ry­šio tarp la­pe­lių pa­si­ro­dy­mo ir ku­ni­gų vieš­na­gės jie taip ir ne­ap­ti­ko.

Vis dėl­to Ka­les­nin­kuo­se B. Lau­ri­na­vi­čius spė­jo su­si­krau­ti pa­kan­ka­mą „krai­tį“, kad če­kis­tų aky­se tap­tų „reak­cio­nie­riu­mi“. Ei­šiš­kių ra­jo­no KGB sky­rių at­as­kai­to­se, tar­ny­bi­niuo­se pra­ne­ši­muo­se, agen­tū­ri­nio ir ope­ra­ty­vi­nio dar­bo pla­nuo­se nu­ro­do­ma, kad ku­ni­gas sa­ko an­ti­so­vie­ti­nius pa­moks­lus, ne­pri­ta­ria kol­cho­zams, su­si­ra­ši­nė­ja su įka­lin­tais ku­ni­gais, siun­čia jiems siun­ti­nius ir pi­ni­gus. Mi­ni­mos ir ki­tos B. Lau­ri­na­vi­čiaus „nuo­dė­mės“ – re­li­gi­nių apei­gų „tvar­kos pa­žei­di­mai, dar­bas su vai­kais bei jau­ni­mu ir net ku­ni­go raš­tai įvai­riau­sioms ins­tan­ci­joms, ku­rio­se kal­ba­ma apie ti­kin­čių­jų ir jo pa­ties per­se­kio­ji­mą.

Iš­va­da – prieš­iš­kas so­vie­tų val­džiai – drau­ge su by­la ke­liau­ja į Šven­čio­nė­lius, kur B. Lau­ri­na­vi­čius bu­vo per­kel­tas 1956 me­tų rug­sė­jį. Apie tai, kad į vie­tos par­api­ją at­vy­ko „reak­cin­gas“ ku­ni­gas, tuoj pat per­duo­da­ma vie­tos val­džios par­ei­gū­nams. Šie nu­ta­rė iš kar­to grieb­ti jau­tį už ra­gų. B. Lau­ri­na­vi­čius die­no­raš­ty­je pri­si­mi­nė, kad vos jam pa­si­ro­džius Šven­čio­nė­liuo­se mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas įspė­jo: „Jei no­ri Šven­čio­nė­liuo­se pa­si­lik­ti, tai sė­dėk ra­miai!“

Su­pran­ta­ma, kad sė­dė­ti ra­miai B. Lau­ri­na­vi­čius nė ne­ke­ti­no ir to­liau vyk­dė sa­vo ga­ny­to­jiš­kas par­ei­gas taip, kaip jam lie­pė są­ži­nė: lan­kė ti­kin­čiuo­sius jų na­muo­se, ren­gė re­ko­lek­ci­jas, per šven­tes kvies­da­vo­si į tal­ką ki­tų par­api­jų ku­ni­gus, tei­kė sa­kra­men­tus li­go­ni­nė­se. Vi­sa tai so­vie­ti­nė val­džia griež­tai drau­dė, ta­čiau kle­bo­nas ne tik ne­pai­sė drau­di­mų, bet ir už­vers­da­vo re­li­gi­nių kul­tų įga­lio­ti­nio įstai­gą raš­tais, ku­riuo­se pro­tes­ta­vo dėl ne­tei­sė­tų jo pa­ties ir ti­kin­čių­jų tei­sių su­var­žy­mo.

„Ne to­kius su­tvar­kė­me!“

Toks at­kak­lu­mas ver­tė če­kis­tus prieš ne­pak­lus­nų dva­si­nin­ką im­tis ki­tų prie­mo­nių. 1959 me­tų ba­lan­dį par­eng­to­je Šven­čio­nė­lių KGB agen­tū­ri­nės-ope­ra­ty­vi­nės veik­los at­as­kai­to­je nu­ro­do­ma, kad B. Lau­ri­na­vi­čius ver­tas „di­des­nio ope­ra­ty­vi­nio dė­me­sio“.

Ką tai reiš­kia, pa­aiš­kė­jo po ke­le­rių me­tų, kai B. Lau­ri­na­vi­čių pa­mė­gin­ta už­ver­buo­ti. Kaip vė­liau ra­šy­ta pog­rin­di­nė­je „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ko­je“, 1963-ių­jų pa­va­sa­rį pas B. Lau­ri­na­vi­čių ap­si­lan­kė du vy­rai (kaip pa­aiš­kė­jo, sau­gu­mie­čiai). Jie klau­si­nė­jo apie so­vie­tų val­džios nuo par­ei­gų nu­ša­lin­tą ir į Ža­ga­rę iš­trem­tą Vil­niaus vys­ku­pą Ju­li­jo­ną Ste­po­na­vi­čių, jo pa­žįs­ta­mus ku­ni­gus, siū­lė „nu­va­žiuo­ti ir pa­dė­ti iš­siaiš­kin­ti kai ku­riuos klau­si­mus“. Su­pran­ta­ma, ku­ni­gas to­kio pa­siū­ly­mo ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė, bet ka­gė­bis­tai per­ne­lyg jo ir ne­spau­dė, nes ki­to­kio at­sa­ky­mo, ma­tyt, ne­si­ti­kė­jo.

Ma­ty­da­ma, kad jė­ga, šan­ta­žu ar įkal­bi­nė­ji­mais pa­veik­ti B. Lau­ri­na­vi­čiaus ne­pa­vyks, Šven­čio­nė­lių val­džia nu­ta­rė tie­siog at­si­kra­ty­ti gal­vos skaus­mu ta­pu­sio kle­bo­no.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad 1968 me­tų sau­sio 22-ąją kle­bo­ną vėl iš­sik­vie­tė Re­li­gi­nių kul­tų rei­ka­lų ta­ry­bos įga­lio­ti­nis Jus­tas Ru­gie­nis. Po­kal­bis, ti­kriau sa­kant J. Ru­gie­nio mo­no­lo­gas, su­ko­si apie tą pa­tį, kaip ir vi­suo­met: ko­dėl kle­bo­nas pa­žei­džiąs įsta­ty­mus ir lei­džiąs, kad mi­šioms pa­tar­nau­tų vai­kai. B. Lau­ri­na­vi­čius ban­dė pa­aiš­kin­ti, kad įsta­ty­mo, drau­džian­čio ne­pil­na­me­čiams pa­tar­nau­ti baž­ny­čio­je, nie­kas nė­ra pa­skel­bęs ir kad kiek­vie­nas pa­krikš­ty­tas žmo­gus yra ly­gia­tei­sis Baž­ny­čios na­rys, ta­čiau įga­lio­ti­nis jį šiurkš­čiai nu­trau­kė: „Už­teks so­fis­ti­kos!“ Ma­ža to, J. Ru­gie­nis įspė­jo kle­bo­ną, jog „dar ne to­kius su­tvar­kęs“.

Vie­na­me pa­moks­le Bro­nius Lau­ri­na­vi­čius iš­ta­rė to­kius žo­džius: „Jei­gu ra­sit pa­si­ko­ru­sį, ži­no­ki­te – ne aš pats. Jei­gu ra­sit nu­si­nuo­di­ju­sį, ži­no­kit – ne aš pats.“

B. Lau­ri­na­vi­čius ta­da ne­ži­no­jo, kad prieš jį sė­di ne šiaip koks val­di­nin­kas, o bu­vęs NKVD ka­pi­to­nas, vie­nas iš tri­jų ka­ro tri­bu­no­lo tei­sė­jų, 1946-ai­siais pa­smer­ku­sių my­riop vys­ku­pą Vin­cen­tą Bo­ri­se­vi­čių. O jei ir bū­tų ži­no­jęs, ką tai bū­tų pa­kei­tę? Pa­klus­ti so­vie­ti­nės va­džios tai­syk­lėms Die­vo tar­nas nė ne­ke­ti­no. Ne­pa­vy­kus dia­lo­gui, jis, kaip jau bu­vo įpra­tęs, J. Ru­gie­niui at­sa­kė raš­tu: „Jei aš be­si­mel­džian­čius prie al­to­riaus ti­kin­čiuo­sius nu­va­ry­čiau, tuo­met nu­sto­čiau bū­ti ku­ni­gas (...), o jei ma­ne kas, nau­do­da­mas jė­gą, nu­va­rys, tuo­met aš vis tiek lik­siu ku­ni­gas. Aš ne iš tų, ku­rie pa­si­duo­da vi­lio­nėms ar pa­būgs­ta gąs­di­ni­mų!“

To­kie B. Lau­ri­na­vi­čiaus žo­džiai tur­būt įpy­lė dar dau­giau aly­vos į ug­nį. Ne­praė­jus nė mė­ne­siui, tų pa­čių me­tų va­sa­rio 8-ąją Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos val­dy­to­jas Čes­lo­vas Kri­vai­tis pra­ne­šė, kad kle­bo­nas iš Šven­čio­nė­lių bus iš­ke­lia­mas, o dar po ke­tu­rių die­nų at­siun­tė sky­ri­mo raš­tą į nuo­ša­lią Adu­tiš­kio par­api­ją. Ta­me pa­čia­me raš­te nu­ro­dy­ta ir per­kė­li­mo prie­žas­tis: „Su­si­da­rius ne­iš­ven­gia­moms ap­lin­ky­bėms.“ Kas tai per ap­lin­ky­bės, klau­si­mo nie­kam ne­kė­lė. Aki­vaiz­du, kad B. Lau­ri­na­vi­čių val­dy­to­jas iš­kė­lė ne sa­vo ini­cia­ty­va, o J. Ru­gie­nio nu­ro­dy­mu. Ne­vyk­dy­ti jo Č. Kri­vai­tis ne­ga­lė­jo – ki­taip jo vie­to­je jau ki­tą die­ną sė­dė­tų nau­jas ar­ki­vys­ku­pi­jos val­dy­to­jas, mat ei­ti to­kias par­ei­gas so­vie­tų val­džia leis­da­vo tik jai lo­ja­liems ku­ni­gams.

Ki­ta ver­tus ir B. Lau­ri­na­vi­čius pui­kiai su­pra­to, kad at­si­sa­kęs kel­tis į Adu­tiš­kį jis ne­teks re­gis­tra­ci­jos pa­žy­mė­ji­mo, va­di­na­si, ne­be­ga­lės ei­ti ku­ni­go par­ei­gų. Tad kle­bo­nas, dar kar­tą be­vil­tiš­kai pa­mė­gi­nęs iš­siaiš­kin­ti ti­krą­sias per­kė­li­mo prie­žas­tis, pa­klu­so val­dy­to­jo nu­ro­dy­mui. Vis dėl­to, jau per­si­kė­lęs į Adu­tiš­kį, ku­ni­gas nu­siun­tė Č. Kri­vai­čiui kar­čių žo­džių ku­pi­ną laiš­ką. Pa­va­di­nęs ar­ki­vys­ku­pi­jos val­dy­to­ją Pon­ti­ju­mi Pi­lo­tu ir kab­liu, ant ku­rio tik ka­bi­na­ma su­ta­na vio­le­ti­nė­mis sa­go­mis, B. Lau­ri­na­vi­čius bai­gė laiš­ką to­kiais žo­džiais: „Ma­ne is­to­ri­ja rea­bi­li­tuos. Aš pra­šau Šven­tos Dva­sios, kad ji Tams­tai pro­tą apš­vies­tų, pra­šau Die­vą, kad stai­giai ne­pa­jus­tum pa­sib­jau­rė­ji­mo sa­vo šil­ta gūž­ta, kaip tas iš Dvy­li­kos si­dab­ri­niais. Te­sau­go Ta­ve Vieš­pats!“

Ob­jek­tas „In­tri­gan­tas“

Šis laiš­ke­lis ne­li­ko be KGB dė­me­sio: ku­ni­gas iš kar­to bu­vo iš­kvies­tas į tą pa­tį vyk­do­mą­jį ko­mi­te­tą, kur jo lau­kė KGB dar­buo­to­jas pa­var­de Če­pu­lis. Koks bu­vo po­kal­bio tiks­las, su­nku pa­sa­ky­ti, nes kal­bė­ta­si, re­gis, apie nie­ką, ar bent jau apie tai, kas če­kis­tams ir taip se­niai ži­no­ma – pa­sto­ra­ci­nį dar­bą, ku­ni­go po­žiū­rį į val­džią, ne­su­ta­ri­mus su V. Sau­liū­nu ir ki­tus ne itin reikš­min­gus da­ly­kus. Ga­li­ma tik spė­ti, kad už­megz­da­mi tie­sio­gi­nį at­vi­rą kon­tak­tą su at­kak­liuo­ju dva­si­nin­ku če­kis­tai ruo­šė­si rim­tes­niems veiks­mams ne­gu vien ste­bė­ji­mas ir se­ki­mas.

Be­veik iš kar­to po po­kal­bio su KGB dar­buo­to­ju B. Lau­ri­na­vi­čių vėl iš­sik­vie­tė J. Ru­gie­nis. Įga­lio­ti­nis be jau tra­di­ci­nių kal­ti­ni­mų įžū­lu­mu ir an­ti­so­vie­tiš­ku­mu par­eiš­kė ži­nąs, jog Adu­tiš­kio kle­bo­nas bu­vo vie­nas iš ini­cia­to­rių par­eiš­ki­mo, ku­ria­me Vil­niaus ku­ni­gai smer­kia so­vie­ti­nės val­džios vyk­do­mą ti­kė­ji­mo per­se­kio­ji­mą ir ra­gi­na ne­ti­kė­ti jos me­lu apie ne­va eg­zis­tuo­jan­čią są­ži­nės lais­vę. Į tai B. Lau­ri­na­vi­čius kaip vi­sa­da at­sa­kė raš­tu: „Jū­sų ži­nio­je įsta­ty­mai ir teis­mai, pot­var­kiai ir slap­tos ins­truk­ci­jos, jė­ga, ka­lė­ji­mo rak­tai, o ma­no pu­sė­je tik ne­sens­tan­ti tie­sa, su ku­ria jūs ne­sis­kai­to­te.“

Vis dėl­to va­di­na­mie­ji re­li­gi­nių apei­gų tvar­kos pa­žei­di­mai ne­su­tei­kė val­džiai ga­li­my­bių im­tis prieš ne­pak­lus­nų ku­ni­gą griež­tes­nių rep­re­si­jų. Pa­grin­das joms at­si­ra­do 1972-ųjų pa­va­sa­rį, pra­dė­jus ei­ti „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­kai“. Nuo pat pir­mų nu­me­rių šia­me pog­rin­džio lei­di­ny­je bu­vo spaus­di­na­mi ir B. Lau­ri­na­vi­čiaus straips­niai, ku­riuo­se kal­ba­ma apie re­li­gi­jos var­žy­mą ir ti­kin­čių­jų per­se­kio­ji­mą. Ma­ža to, vi­sus straips­nius ir par­eiš­ki­mus ku­ni­gas vi­suo­met pa­si­ra­šy­da­vo sa­vo ti­krą­ja pa­var­de. Dėl itin ge­ros kons­pi­ra­ci­jos KGB la­bai il­gai ne­ži­no­jo, kas yra „Kro­ni­kos“ re­dak­to­riai ir lei­dė­jai, ta­čiau B. Lau­ri­na­vi­čius ga­lė­jo tap­ti siū­lo ga­lu, ga­lin­čiu pa­dė­ti įmin­ti šią mįs­lę.

Tai­gi, KGB nu­spren­dė pa­kel­ti ku­ni­go se­ki­mą į aukš­tes­nį ly­gį ir 1974-ųjų rugp­jū­čio 5 die­ną pra­dė­jo ope­ra­ty­vi­nio ty­ri­mo by­lą (DOR) Nr. 94. Če­kis­tų pra­kti­ko­je to­kios by­los su­da­ry­mas bu­vo pa­sku­ti­nis žings­nis prieš iš­ke­liant bau­džia­mą­ją by­lą, mat ope­ra­ty­vi­nio ty­ri­mo tiks­las bu­vo ne­vie­šai su­rink­ti fak­tus, vė­liau lei­sian­čius pa­teik­ti kon­kre­čius įta­ri­mus ir kal­ti­ni­mus. Šios by­los ob­jek­tams ste­bė­ti bu­vo nau­do­ja­mi ne tik agen­tai, bet ir įvai­riau­sios tech­ni­nės prie­mo­nės.

Kiek ir ko­kių agen­tų nuo to lai­ko se­kė B. Lau­ri­na­vi­čių ir ko­kios ki­tos prie­mo­nės bu­vo nau­do­ja­mos jam „de­mas­kuo­ti“, tiks­liai pa­sa­ky­ti ne­įma­no­ma, nes tiek ši, tiek ab­so­liu­ti dau­gu­ma ki­tų ope­ra­ty­vi­nio ty­ri­mo by­lų ne­iš­li­ko – ne­prik­lau­so­my­bės apyauš­riu jos bu­vo ar­ba su­nai­kin­tos, ar­ba iš­vež­tos į Ru­si­ją. Ta­čiau apie ku­ni­go se­ki­mo mas­tą ga­li­ma spręs­ti iš li­ku­sių ra­por­tų ir ope­ra­ty­vi­nės veik­los at­as­kai­tų. Iš jų ma­ty­ti, kad In­tri­gan­tą (to­kią pra­var­dę če­kis­tai su­tei­kė dva­si­nin­kui) vie­nu me­tu se­kė agen­tai Ju­lius, Ma­ry­tė, Že­mai­tis, Ti­cho­no­vas ir Vik­to­ras. Kas bu­vo šie žmo­nės, mes ti­kriau­siai taip ir ne­su­ži­no­si­me, ta­čiau iš KGB do­ku­men­tų ma­ty­ti, kad bent du iš jų – Ti­cho­no­vas ir Vik­to­ras pri­klau­sė ar­ti­mai B. Lau­ri­na­vi­čiaus ap­lin­kai ir bu­vo pel­nę jo pa­si­ti­kė­ji­mą – Ti­cho­no­vas pri­klau­sė baž­ny­čios ko­mi­te­tui, o Vik­to­ras, ma­tyt, taip pat gy­ve­no Adu­tiš­ky­je, nes daž­nai pa­vė­žė­da­vęs ku­ni­gą jo rei­ka­lais.

Vik­to­ras ga­lė­jo bū­ti ver­tin­gas agen­tas, jei bū­tų pa­dė­jęs nu­sta­ty­ti vie­tas, kur daž­niau­siai lan­kė­si ku­ni­gas, ir taip gal­būt at­sek­ti jo ry­šius su „Kro­ni­kos“ lei­dė­jais. Tuo me­tu iš Ti­cho­no­vo KGB ope­ra­ty­vi­nin­kai ti­kė­jo­si ži­nių apie B. Lau­ri­na­vi­čiaus ini­ci­juo­ja­mus skun­dus, ra­šo­mus straips­nius, an­ti­so­vie­ti­nes kal­bas tiek per pa­moks­lus, tiek kas­die­ny­bė­je. Ta­čiau ši kom­bi­na­ci­ja ne­pa­vy­ko – Vik­to­ro nu­ro­dy­tos vie­tos su „Kro­ni­kos“ lei­dė­jais ne­tu­rė­jo nie­ko bend­ra, o Ti­cho­no­vas pra­ne­šė, kad 1976-ai­siais ku­ni­gas vi­są sa­vo lai­ką ir jė­gas sky­rė baž­ny­čios re­mon­tui ir jo­kia an­ti­so­vie­ti­ne veik­la ne­už­siė­mė. To­kie agen­tų pra­ne­ši­mai lai­džia spė­ti, kad su KGB jie bend­ra­dar­bia­vo ne vi­sai sa­vo no­ru, to­dėl mė­gi­no at­si­šau­dy­ti men­ka­ver­te in­for­ma­ci­ja.

Ruo­šė­si suimti

Nie­ko ver­tin­ga če­kis­tams ne­da­vė nei vė­liau mes­ti dar trys KGB už­ver­buo­ti ku­ni­gai, nei va­di­na­mo­ji prie­mo­nė T – klau­sy­mo­si įran­ga. Sau­gu­mie­čiams be­li­ko kons­ta­tuo­ti, kad B. Lau­ri­na­vi­čius lei­džiant „Kro­ni­ką“ tie­sio­giai ne­da­ly­vau­ja. Ta­čiau nuo to ku­ni­go se­ki­mas ne tik ne­su­silp­nė­jo, bet ir ta­po dar ak­ty­ves­nis, ypač ta­da, kai 1979-ai­siais B. Lau­ri­na­vi­čius įsi­trau­kė į Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pę, su ku­rios at­si­ra­di­mu di­si­den­tai pra­dė­jo at­vi­ros ir vie­šos ko­vos su so­vie­ti­ne sis­te­ma eta­pą. Ta­da bu­vo nu­tar­ta ku­ni­gą ne tik sek­ti, bet ir bet ko­kiu bū­du jį su­komp­ro­mi­tuo­ti, o vė­liau, ma­tyt, ir su­im­ti.

Be abe­jo, su­ėmi­mui rei­kė­jo rim­tes­nių įkal­čių nei vai­kų ka­te­chi­za­vi­mas ar val­džios nu­sta­ty­tos re­li­gi­nių apei­gų tvar­kos pa­žei­di­mai. Ka­dan­gi iš gau­sy­bės agen­tų nau­dos bu­vo ne­daug, KGB nu­spren­dė B. Lau­ri­na­vi­čiaus na­muo­se pa­da­ry­ti kra­tą ir, kaip sa­ko­ma pro­to­ko­le, „su­ras­ti bei pa­im­ti an­ti­ta­ry­bi­nius lei­di­nius ir do­ku­men­tus bei jų tech­ni­kos ga­mi­ni­mo prie­mo­nes, tu­rin­čius reikš­mės bau­džia­ma­jai by­lai“.

Su­ėmi­mui KGB ti­krai ruo­šė­si. 1981 me­tų agen­tū­ri­nių-ope­ra­ty­vi­nių prie­mo­nių pla­ne nu­ro­do­ma, kad nors ir įvyk­dy­tos komp­ro­mi­ta­vi­mo prie­mo­nės, In­tri­gan­tas sa­vo an­ti­so­vie­ti­nių nuo­sta­tų ne­at­si­sa­ko: ra­šo įvai­rioms ins­tan­ci­joms šmei­ži­kiš­kus skun­dus ir da­ly­vau­ja Hel­sin­kio gru­pės veik­lo­je. 1981-ųjų pa­va­sa­rį nu­tei­sus Me­čis­lo­vą Ju­re­vi­čių ir Vy­tau­tą Vai­čiū­ną, o Al­gir­dą Stat­ke­vi­čių prie­var­ta už­da­rius į psi­chia­tri­jos li­go­ni­nę, B. Lau­ri­na­vi­čius bu­vo be­ne vie­nin­te­lis Hel­sin­kio gru­pės na­rys, ga­lė­jęs veik­ti dau­giau ar ma­žiau lais­vai. Vis dėl­to su­im­ti ku­ni­go če­kis­tai ne­sku­bė­jo – agen­tų tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja ne­bu­vo pa­kan­ka­ma, tad B. Lau­ri­na­vi­čiaus veik­la kol kas bu­vo tik kruopš­čiai do­ku­men­tuo­ja­ma.

Tais pa­čiais me­tais pa­mė­gin­ta dar kar­tą su­komp­ro­mi­tuo­ti Adu­tiš­kio kle­bo­ną. Lap­kri­čio 21 die­ną LKP CK ofi­cio­ze „Tie­sa“ pa­si­ro­dė prieš B. Lau­ri­na­vi­čių nu­kreip­tas straips­nis „Į gy­ve­ni­mą – ne per al­to­rių“. Ja­me ra­šo­ma, kad „ku­ni­gas tam­sy­bi­nin­kas“ trau­kia vai­kus į baž­ny­čią, ki­ša­si į mies­te­lio mo­kyk­los rei­ka­lus, per pa­moks­lus že­mi­na mo­ky­to­jų au­to­ri­te­tą, šmei­žia ne tik juos, bet ir vi­są so­vie­ti­nį gy­ve­ni­mo bū­dą. Ma­ža to, ra­ši­ny­je mi­ni­mas ir skan­da­las, ku­rį su­kė­lu­si Adu­tiš­kio baž­ny­čios var­go­ni­nin­ko žmo­na. Ji ne­va su­mu­šė vie­ną moks­lei­vę už tai, kad var­go­ni­nin­kas per smal­siai į šią žiū­rė­jęs. Ar ga­li­ma ne­kreip­ti dė­me­sio į to­kį vi­suo­me­nės na­rį kaip B. Lau­ri­na­vi­čius, ypač jei mies­te­lio gy­ven­to­jai rei­ka­lau­ja, kad jis lai­ky­tų­si įsta­ty­mų? – ra­ši­nio pa­bai­go­je re­to­riš­kai klau­sia jo au­to­rė Dan­guo­lė Rep­šie­nė.

Nu­jau­tė sa­vo lemtį

Pa­ma­tęs šį straips­nį, B. Lau­ri­na­vi­čius su­pra­to – jo li­ki­mas jau nu­lem­tas. Juo­lab kad po dvie­jų pa­na­šių tos pa­čios au­to­rės straips­nių 1980-ai­siais žiau­riai nu­kan­kin­tas Luo­kės kle­bo­nas Leo­nas Ša­po­ka. Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad ta­da bu­vo nu­teis­ti tik trys tie­sio­gi­niai nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­jai, o jo or­ga­ni­za­to­riams pa­vy­ko iš­si­suk­ti. Be to, nag­ri­nė­jat šią gry­nai kri­mi­na­li­nę by­lą, teis­mo sa­lė­je ir ap­link ją kaž­ko­dėl knibž­dė­te knibž­dė­jo ka­gė­bis­tų. Tais pa­čiais me­tais che­mi­ka­lais bu­vo ap­de­gin­tas ir itin so­vie­tų val­džiai ne­pa­ran­kus ku­ni­gas Juo­zas Zdebs­kis (po 6 me­tų jis ne­aiš­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis žus au­to­ka­tas­tro­fo­je). O ir pats B. Lau­ri­na­vi­čius sa­vo bi­čiu­liams ta­da jau bu­vo už­si­mi­nęs, kad jį pa­tį ne kar­tą mė­gin­ta su­va­ži­nė­ti.

Ne vel­tui vie­na­me pa­moks­le B. Lau­ri­na­vi­čius iš­ta­rė to­kius žo­džius: „Jei­gu ra­sit pa­si­ko­ru­sį, ži­no­ki­te – ne aš pats. Jei­gu ra­sit nu­si­nuo­di­ju­sį, ži­no­kit – ne aš pats. Jei­gu ra­sit par­trenk­tą ma­ši­nos ar po trau­ki­niu, ži­no­kit – ne aš pats.“ Tą aki­mir­ką gy­ven­ti jam bu­vo li­ku­si ne dau­giau kaip sa­vai­tė...

Vė­liau pra­si­dė­jo su­nkiai pa­aiš­ki­na­mi da­ly­kai. Pir­miau­sia din­go B. Lau­ri­na­vi­čiaus pa­sas. Lap­kri­čio 24-ąją, pa­sku­ti­nę gy­ve­ni­mo die­ną, at­siim­ti do­ku­men­to ku­ni­gas nu­va­žia­vo į Kau­ną. Pa­sak B. Lau­ri­na­vi­čiaus krikš­to du­kros Rū­tos Su­šins­kai­tės-Mi­nel­gie­nės, apie ras­tą pa­są jam laiš­ku pra­ne­šu­si ten gy­ve­nan­ti kir­pė­ja. Kaip ir ko­dėl din­gęs do­ku­men­tas at­si­dū­rė Kau­ne – ga­li­ma tik spė­lio­ti. Gal tai bu­vo ko­kios nors pink­lės? Bet ko­dėl ta­da ku­ni­gui leis­ta iš Kau­no ne­kliu­do­mam nu­va­žiuo­ti į Vil­nių?

Vė­liau at­si­ra­do du liu­dy­to­jai – mo­te­ris ir moks­lei­vis, ku­rie par­ei­gū­nams tvir­ti­no ma­tę, kaip ant ša­li­gat­vio sto­vė­ju­sį ir ža­lio švie­so­fo­ro sig­na­lo lau­ku­sį skry­bė­lė­tą vy­riš­kį tie­siai prieš at­le­kian­čią su­nkias­vo­rę ma­ši­ną į gat­vę pa­stū­mė ke­tu­ri prie jo pri­ėję vy­rai. Tą pa­tį ne­va sa­vo ko­le­goms sa­kęs ir į ga­ra­žą su­grį­žęs su­nkve­ži­mio vai­ruo­to­jas Gri­go­ri­jus La­zu­ki­nas. Kad B. Lau­ri­na­vi­čius bu­vo pa­stum­tas, spė­jo ir į ne­lai­mės vie­tą at­vy­kę grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kai, mat žu­vu­sy­sis gu­lė­jo kniūbs­čias, jo del­nai bu­vo šva­rūs, o vei­das – smar­kiai su­ža­lo­tas. Ta­čiau ofi­cia­liai ir vie­šai nė vie­nas liu­dy­to­jas to ne­pat­vir­ti­no, mat tuoj pat pa­skli­do gan­dai, jog prie B. Lau­ri­na­vi­čiaus žū­ties ran­ką pri­dė­jo KGB. To­kius spė­ji­mus dar la­biau su­stip­ri­no fak­tas, kad by­lą iš au­to­mo­bi­lių ins­pek­ci­jos sku­biai pe­rė­mė Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja, ku­rio­je ty­ri­mas po pus­me­čio bu­vo nu­ma­rin­tas, by­la taip ir ne­pa­sie­kė teis­mo.

So­vie­ti­nė val­džia B. Lau­ri­na­vi­čiaus ne­pa­li­ko ra­my­bė­je ir mi­ru­sio: ne­lei­do įvyk­dy­ti jo tes­ta­men­to ir pa­lai­do­ti Šven­čio­nė­liuo­se, prie jo sta­ty­tos baž­ny­čios. Tai pa­da­ry­ta tik At­gi­mi­mo apyauš­riu, 1988-ai­siais. O ta­da ku­ni­go pa­lai­kai at­gu­lė Adu­tiš­kio baž­ny­čios šven­to­riu­je. B. Lau­ri­na­vi­čiaus bi­čiu­lis ku­ni­gas Ka­zi­mie­ras Pu­kė­nas per lai­do­tu­ves pa­sa­ky­ta­me pa­moks­le iš­ta­rė žo­džius, tiks­liai api­bū­di­nan­čius komp­ro­mi­sų ne­ži­no­ju­sio dva­si­nin­ko gy­ve­ni­mą ir žū­tį: „Py­lė at­eiz­mo šiukš­les ant ta­vęs, bet tu ne­pa­lū­žai, ėjai Die­vo ke­liu iš­di­džiai. Su­gniuž­dė ta­vo vei­dą, bet ne­sug­niuž­dė ta­vo sie­los ir nu­veik­tų dar­bų.“