Bodleras buvo piktas. Abstrakčių paveikslų paroda
Iš­skir­ti­nu­mo, sa­vi­tu­mo ir cha­riz­mos po­rei­kis ta­po do­mi­nuo­jan­čia ten­den­ci­ja. Skir­ti lai­ko me­nui, do­mė­tis, iš­ma­ny­ti ir ko­lek­cio­nuo­ti pa­veiks­lus – tai nau­jas gy­ve­ni­mo ko­ky­bės lyg­muo. At­ėjo tva­raus mi­ni­ma­liz­mo me­tas ir už ko­ky­bę mo­kė­ti ne­tgi ma­lo­nu.

Verslininkų Vilniuje įkurtoje GRAFO galerijoje dirbanti jauna menotyrininkė Gustė Skužinskaitė patvirtino: pagyvėjus aukštesnės klasės nekilojamojo turto rinkai Vilniuje pakilo ir galinčių tai sau leisti žmonių susidomėjimas menu. Nes prabangus butas be meno kūrinių neišpildo ambicijos būti prabangus. Taigi, kaip ir Vakarų pasaulyje, Lietuvoje menas ir išmanymas apie jį jau tapo prestižo dalimi. Lieka tik sekti naujienas ir nenuilstant ieškoti to, kas prieštarauja laikinumui.

GOB. Dievas, goblinas, Godo?

Trakų gatvėje įsikūrusioje galerijoje iki birželio 10 d. vyksta intriguojanti paroda GOB. Dievas, goblinas, Godo? Tai, be abejonės, aliuzija į dadaistų ar „Fluxus“ atstovų žaidimus ir akronimas – „Good Old Baudelaire“: „Senas geras Bodleras“. Galerijos erdvėje puikuojasi – taip, būtent puikuojasi – trijų jaunų ir savitą braižą jau nugludinusių abstrakčiojo meno atstovų tapybos ir grafikos darbai. Tai Algimantas Černiauskas, neabejotinai vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos abstrakcionistų, daugeliui pažįstamas iš didžiulio formato drobių, šioje parodoje nustebinęs visai kitokio dvelksmo darbais. Tai Evaldas Bubinas, profesionalus grafinis dizaineris ir tapytojas, turintis atpažįstamą dinamišką, vandens įspūdį keliančią manierą, kartais „tapo“ peiliu. Tai Gytis Aštrauskas, kuris, būna, ištisas 24 val. dirba prie vieno paveikslo, neleisdamas sau nė karto į jį pažvelgti, itin rafinuotas, ne iškart publikos prisileidžiamas, sunkiai prijaukinamas menininkas. Kuratorius – Algimantas Černiauskas.

Parodoje paveikslai neturi pavadinimų, tik eilės numerius. Kaip kareiviai ar kaliniai: kiekvienas jų liudija laimėtą nuožmią kovą arba biografiją puošiantį nusikaltimą. Jeigu kartais paklystumėte, lankstinuke-žemėlapyje pagal numerius galėsite atrasti darbų autorius. Ilgai ieškoti neteks – užtenka pažvelgti į kelis pirmuosius paveikslus ir pagal stilių lengvai atskirsite, kas kieno. Viską paaiškina žvilgsnis. Nes ši tapyba skirta žvelgti. Stebėti potėpius, faktūrą, jausti spalvas, nuotaiką. Akiai besiveriantys reginiai, o gal regėjimai suteikia naują regos teikiamo malonumo matmenį. Hedonizmas įgauna dar vieną atmainą. Tik intuicija ir jokių aiškinimų.

Literatūra ir abstrakcionistas Bodleras

Anot kuratoriaus, literatūra – ne paveiksluose, bet šiapus jų. Baudelaire . Ne tik poetas, bet ir meno kritikas. Anot rašytojo R. Shattucko, daug kalbėdamas apie gryną žaidimą spalva Baudelaire’as privedė prie minties apie abstraktų meną . Rašydamas apie grožio ir blogio santykius pats tapo abstraktaus meno atstovu dar iki abstrakcionzimo. Baudelaire’o figūra parodoje – tai estetinis dialogas su klasika.

Revoliucinė Baudelaire’o idėja, kad gėris nebūtinai gražus, dabar įprasta, ir jeigu menas atrodo „negražus“, aišku, kad jis gali kalbėti apie gerus, pozityvius dalykus, ir atvirkščiai. Šios parodos autoriai kalba apie estetinę kokybę; GOB – tai ne varginantys dirgikliai, bet komfortas ramybės išsiilgusiam žvilgsniui.

Literatūra parodoje – tai ir menininkų pasirinkti pseudonimai: A. Č.: Blackout Paintings; E. B. Herman Drowning; G. A. Animal Strauss. Tai žaidimas tapatybėmis, bandymas pabėgti nuo lokalumo ir įprastų ženklų, atsidurti naujoje erdvėje, atrasti naujas būsenas.

Abstrakcija – tai debesys ir žemės grumstai

Anot A. Černiausko, abstrakcija Lietuvoje daug kam vis dar atrodo nesaugi, sunkiai suprantama. Išnyksta įprastos formos ir atpažįstami naratyvai. Pakvimpa anapusybe. Akis vis tiek fiksuoja pažįstamus objektus, nors tame pačiame paveiksle skirtingi žmonės ar net tas pats stebėtojas skirtingu metu gali matyti įvairiausius dalykus. Ir tai puiku. Abstrakcija – kitokia kalba, panaši į debesis ar žemės grumstus. „Kai tapytojai tapo abstrakcijas, dauguma jų kalba apie egzistencijos nepažinumą. Leidžiu sau juokauti: ši tapyba yra iš už anos vaizdo pusės,“ – sako A. Černiauskas.

Per atidarymą kuratorius drįso pareikšti, kad parodos lankytojai greit nebeįsivaizduos savo gyvenimo be tokių paveikslų. Ką turėjo omeny, klausiu. „Anksčiau ar vėliau žmonės išmoks priimti tokius darbus, nebijoti, nors juose žaidžia nepažinumas. Daug kas iki šiol man sako: aš irgi taip moku – tai kas čia per menas?! Atsakau, kad tam žmogui labai pasisekė, nes, tarkim, aš ilgai mokiausi, kad man taip išeitų“, – su šypsena atsako A. Černiauskas.

Kiekvienas potėpis – gyvas, atliepiantis jam sukurti panaudotą realaus kūno jėgą, – kelia pasigėrėjimą žvilgsniui. Paveikslui nuotaiką, jei norite – sielą – ir suteikia menininko kūno judesiai, atlikti tapant paveikslą : jų greitis, intensyvumas, būdas, tam skirtas laikas, technika, sugebėjimas suvaldyti formą.

Daugiau apie parodą, jos autorius ir stilių

Parodos darbai netipiški, todėl ypač džiugina: Algimantas Černiauskas pasirinko mažesnio, nei jam įprasta, formato paveikslus, kai kurių iš jų maniera visai jam netikėta: nepadengtas visas paviršius, darbai sudaryti iš žaidžiančių geometrinių formų. Kai kuriuos kūrinius Algimantas neatpažįstamai pakeitė, plonu dažų sluoksniu paslėpęs jų ankstesnes spalvas. Taip atsirado nuostabus rožinis nedidelio formato darbas (Nr. 39). „Dirbdamas prie jo apie kramtomą gumą galvojau net labiau nei apie lyčių stereotipus“, – sako tapytojas. Svaigiame juodame reljefiškame darbe (Nr. 29) priėjus arčiau matyti kažkada buvusių spalvų pėdsakai. Tų spalvų nebėra. Atrodo magiškai: paveikslas begalinis ne vien abstrakčia forma, jis gali būti negrąžinamai perkeistas. Taip tampa vis iš naujo gyvas, nors ir kaip nuodėgulis, kaip uolienos... Labai skulptūriškas, ramus, masyvus darbas.

„Geltonas namas apimtas liepsnų“ (Nr. 20) – vienas ryškiausių parodoje, jo neįmanoma nepastebėti. Darbo rėminimo būdas žavi preciziškumo ir nerūpestingumo derme: palikti nelygūs kartono kraštai, matyti jo medžiagiškumas. Čia ir paveiki edukacija apie unikalių objektų estetinį pateikimą, kai išryškintas nelygumas sukuria naują estetinę vertę. Tai ir filosofinis ėjimas – netobulumai, nelygumai, asimetriškumas ir yra įdomiausia. Tai išlaisvina: juk nuolat bandom save sulyginti ir nušlifuoti, nors dažniausiai to niekam nereikia.

Gytis Aštrauskas specialiai šiai parodai atrinko ne vien tapybos, bet ir netipiškų mišrios technikos abstrakčių grafikos darbų: nekasdieniškų, bet paradoksaliai dvelkiančių transformuota kasdienybe. Vienas piešinys – ant kepimo popieriaus. Kitas – labai nervingas, tušinuku atliktas ant plėšto popieriaus – kyla klausimas, kada jis buvo suplėšytas: ant jo tušinukui malantis, prieš tai, o gal jau pabaigus... Dar vienas kūrinys primena iš kanceliarijos prekių parduotuvės pavogtą lapą, ant kurio žmonės išbando tušinukus prieš pirkdami. Kabinti tokį daiktą ant sienos – iššūkis? Galbūt. Vidutiniam žiūrovui tokie itin charakteringi, netgi maištingi darbai gali kelti nuostabą. Įrėminti taip, kad neprarastų nuotaikos ir trimatiškumo, – paliekant kampus laisvus, jie puošia parodą. Viskas apgalvota iki smulkmenų.

Gyčio tapyba iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nerūpestinga, primenanti vėjo nešiojamus lapus ar šiukšles arba žaidžianti su tamsa, ieškanti jos atspalvių. G. Aštrauskas kartais apie savo darbus sako: „Dar nebaigta, trūksta bjaurumo...“ Jo darbai – kaip grafika, taip ir tapyba – dvelkia nesuvaldomumu. Jie fiksuoja universalius būtinos iškrovos momentus: kai reikia išsirėkti, išlieti emocijas, pasakyti tai, ką būtina pasakyti, nors ir nelengva. Kitas menininko mėgstamas posakis: „Eksperimentas nebūtinai turi pavykti.“ O ką mene reiškia pavykęs ar nepavykęs eksperimentas? Kuo tai skiriasi? Netobulumai, nesuderinamumai ar kūno nuovargio ženklai čia gali reikšti tik dar intensyvesnę kalbą. Tai neginčijama pergalė, džiaugsmas, energija.

Evaldui Bubinui ši paroda pirmoji Vilniuje po ilgos pertraukos. Paskutiniais metais jis vysto tapytojo karjerą Romoje. Šiai ekspozicijai parinko tapybos ir grafikos kūrinių. Tapyba labai intensyvi, gyva, turinti mirguliavimo įspūdį, primenanti vandens atspindžius. Tarsi sudaryta iš įvairiaspalvių aštriabriaunių skiaučių, labai sluoksniška – vienos spalvos slepia kitas, vienas sluoksnis prasibrauna per kitus. E. Bubino subtiliai derinamos kontrastingos spalvos pulsuoja energija. Tai nuosaiki suturėta ekspresija, kontroliuojamas chaosas . Grafikos darbams tvarka dar būdingesnė, jie preciziškai apskaičiuoti, labai harmoningi. Viena iš menininko technikų – ne pirmo naujumo flomasteris. Būtent toks suteikia daugiau atspalvių, savito pulsavimo. Menininko stiliui būdingas meditatyvumas, kruopštus darbas prie detalių. E. Bubinas kūrė šios parodos vizualinį identitetą, kaip ir A. Černiausko žiemą vykusios parodos „Blackout Paintings“.

***

Ekspozicijos pradžioje žiūrovus pasitinka videoprojekcija, kurioje Evaldas Bubinas ir Algimantas Černiauskas Portugalijos kalnuose kasa duobę. Menininkai teigia, kad kasa ieškodami prasmės, lobio – kitaip Auksinio Burgerio. Ar čia tik žodžių žaismas, ar aliuzija į prastą skonį, snobizmą, miesčioniškumą? Tai jau kita tema. Kasimo ritualas – ir fizinė iškrova, ir veikla, kai nėra galimybės tapyti ant drobės: tai tapyba tiesiai ant Žemės rutulio.

Birželio 8 d. po meno mugės „ArtVilnius’18“ uždarymo iki 23 val. Vilniuje veiksmas persikels į galerijas: https://www.facebook.com/events/365865367241985/ . Tai išskirtinė galimybė apsilankyti ir GRAFO galerijoje: ne tik pamatyti parodą GOB, bet ir susipažinti su autoriais ir galeristais. O įprastas GRAFO galerijos darbo laikas – nuo trečiadienio iki šeštadienio 13.30–19.30 val.