Bendratis su poetu Mindaugu Nastaravičiumi
„Ko­dėl mi­ru­sių žmo­nių ne­įma­no­ma / at­mir­tin­ti, ko­dėl juos lai­do­ja­me že­mė­je, o ne dan­guj …“ Šis skaus­mo pers­melk­tas klau­si­mas iš nau­jo­sios Min­dau­go Nas­ta­ra­vi­čiaus poe­zi­jos kny­gos „Bend­ra­tis“ įlen­da į ne­tek­tį iš­gy­ve­nu­sią šir­dį, pa­nar­di­na į bend­rys­tę.

Tokia tad žodžių galia… „Bendratis“ neliko neįvertinta: „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“ poetui skirta Jurgos Ivanauskaitės premija, ji įteikta per Vilniaus knygų mugę.

Rašytojas Tomas Vaiseta dvidešimtojoje Vilniaus knygų mugėje pristatydamas dramaturgo, žurnalisto, poeto M. Nastaravičiaus vieno eilėraščio istoriją „Bendratis“ (išleido „Tyto alba“) sakė, jog literatūros pasaulyje nedažnai taip nutinka – kūrinys išleistas praėjusių metų pabaigoje, o jau sulaukė įvertinimo.

Knygos meno konkurse „Bendratis“ išrinkta viena gražiausių 2018 metų knygų. Už elegantišką vaizdo ir teksto dermę Vilniaus knygų mugėje apdovanota knygos dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Ši knyga taip pat pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų sudarytą Kūrybiškiausių 2018 metų knygų dvyliktuką.

Mindaugas Nastaravičius tikino norėjęs būti sąžiningas prieš save, savo sūnų, nemulkino ir skaitytojų, kad po to nereiktų teisintis.

Išgryninimo keliu

„Bendratis“ – trečioji trisdešimt ketverių autoriaus eilėraščių knyga. Anot T. Vaisetos, M. Nastaravičius jau nuo „Dėmėtų akių“ (2010) ir „Mo“ (2014) ėjęs „išgryninimo keliu“. Tad naujausias poeto kūrinys, T. Vaisetos manymu, atrodo tarsi nudailintas dilde.

Prieš ketverius metus, kai buvo praėjęs vos mėnuo po tėvo laidotuvių, M. Nastaravičius pristatinėjo savo eilėraščių knygą „Mo“. Pusę renginio anuomet prakalbėjo apie savo tėtį. Dabar pagalvoja, jog iš tikrųjų pasakojęs apie tai, ką galėtų rašyti. „Ne apie Petrą Nastaravičių. Stengiausi rašyti taip, kaip mačiau. O mačiau laikotarpio lūžį. Tėtis už nuopelnus gavo pienvežį, trantas rūdijantis, bet jam jis asocijavo laiką, kai kaimas buvo gyvas, – kalbėjo Mindaugas, kilęs iš Marijampolio kaimo (Vilniaus r.) – Visa karta taip augo. Ne ta, kur Justiniškėse, čia viskas gerokai subtiliau.“

Kai M. Nastaravičiui gimė sūnus, jis ėmė svarstyti, kaip išplėtoti temą, susiejančią praradimą ir gimimą, netektį ir džiaugsmą. „Knyga plona, bet bus ir antra dalis, to sieksime kartu su Agne“, – šypsodamasis žadėjo poetas.

Rašytojas Tomas Vaiseta (kairėje) per Vilniaus knygų mugę mugę ir gyrė, ir provokavo poetą ir dramaturgą Mindaugą Nastaravičių. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Įdėta daug širdies

T. Vaiseta provokavo moterišką pavydą: kartu su knygos dizainere Mindaugas praleido daug laiko, gal net daugiau nei su žmona Simona. „Formuojant knygos vizualumą įdėta daug širdies“, – sakė diskusiją moderuojantis T. Vaiseta.

A. Dautartaitė-Krutulė prisipažino maniusi, kad daugiau poezijos knygų dizaino nesiims, kol paštu negavo Mindaugo tekstų. Jie užkabino, tad kantriai laukė tęsinio. „Mintis ne mano, nieko „nesutvėriau“. Idėja kilo leidykloje – eilėraštis, kaip viršelis“, – kukliai kalbėjo knygos dizainerė.

Paklaustas, kaip pavyko sukurti nekomercinį vaizdą, M. Nastaravičius šmaikštavo: iš tuštybės.

Dizainerė susidūrė su iššūkiu: kaip pateikti vieno eilėraščio istoriją, kad ji sudarytų vienetą? „Kaip ir poetinis kalbėjimas, taip ir vaizdas pasidalija į dvi dalis. Galbūt skaitytojas negalės įvardyti, kas apsisuko, bet tą jausmą pagaus, – įsitikinusi Agnė. – Viršelis tarsi pažadas, kuris išsipildo.“

Apipavidalinimo elementas – raudono siūlo dygsnis, skeliantis knygą pusiau. T. Vaisetos manymu, šis dygsnis leidžia interpretuoti: patriarchalinis pradas, besikartojantis motyvas – tėvo žemė… Senelis, tėvas, sūnus – kartų ryšys.

„Kodėl skaitytojai neklausia, ar knyga gera? Nes jie tai tiesiog žino. Mindaugas kelia pasitikėjimą, atveria duris į poeziją tiems, kurie jas buvo užtrenkę“, – negailėjo gražių žodžių A. Dautartaitė-Krutulė.

Knygos dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė pagerbta už elegantišką vaizdo ir teksto dermę. / Alinos Ožič nuotrauka

Griauti sienas

Remdamasis M. Nastaravičiaus tituline eilėraščio eilute T. Vaiseta klausė poeto, ar jo knyga yra apie laikančiąją sieną, kurią reikia nugriauti? (…) tada supratau, kad laikas / šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną (...). Nešanti siena, anot autoriaus, – kontekstas, pasakojimo būdas, istorijos konstravimas. Jis taip įsivaizduoja išpažintinę poeziją.

Eilėraštinius poeto pokalbius su tėvu T. Vaiseta pavadino „švelniu tardymu“, kas esą nėra taip jau įprasta lietuvių literatūroje, kur tėvo ir sūnaus santykiai įprastai gan grubūs. Mindaugas tikino norėjęs būti sąžiningas prieš save, savo sūnų, nemulkino ir skaitytojų, kad vėliau nereikėtų teisintis.

Be visa ko, T. Vaiseta pažymėjo, kad Mindaugui ir jo kūrybai būdinga „tranzitinė būklė“ – mirštantis tėvas, ligoninė… Smalsavo, ar poetas sąmoningai to siekia, ar tiesiog jam taip atsitinka? „Ši knyga susijusi su kelione, sugrįžimu. Einu į miesto poetų gretas, tikiuosi jie įvertins“, – lyg juokais, lyg rimtai kalbėjo M. Nastaravičius.

Jis garsiai svarstė, kad knygą galėtų pastorinti, sudėti viską, ką yra parašęs. Tačiau jei tai padarytų, netikėtų pats savimi, ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip skaitytojas. „Jei tekstas neturi tiesioginio ryšio su patirtimi, o atkeliauja iš kažkur kitur – tai nėra ta poezija, kuri man patinka. Tik atmintis, tik prisiminimai kūrybą paverčia eilėraščiu“, – įsitikinęs poetas.

Autorius garsiai svarstė, kad knygą "Bendratis" galėtų pastorinti. / Alinos OŽič nuotrauka

M. Nastaravičius rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. Už kūrybą jis įvertintas Jaunojo jotvingio, Julijono Lindės-Dobilo, Kultūros ministerijos jaunojo menininko premijomis, už dramaturgiją yra pelnęs „Auksinį scenos kryžių“.