Benas Poderis trina ribas tarp teisės ir meno
Sos­ti­nės „Gra­fo“ ga­le­ri­jo­je ati­da­ry­ta pir­ma per­so­na­li­nė Be­no Po­de­rio ta­py­bos dar­bų par­oda „(Ne)at­skleis­ti ry­šiai“. „O­rion As­set Ma­na­ge­ment“ in­ves­ti­ci­nių fon­dų cen­tro va­do­vas pri­sta­tė nau­ją pro­jek­tą 2H.ART, sa­vi­tą gy­ve­ni­mo bū­do kon­cep­ci­ją – po dar­bo die­nos bent ke­lias va­lan­das skir­ti kū­ry­bai.

Vilniuje gimęs B. Poderis vaikystėje yra gyvenęs įvairiuose miestuose ir miesteliuose – Šiauliuose, Betygaloje (Raseinių r.), Suginčių kaime (Molėtų r.). Į kai kuriuos jų teko grįžti antrąkart.

Poderių šeimynos sėslia nepavadinsi. Kai Benui suėjo šešiolika, jo vėl laukė kraustynės – atgal į Šiaulius. Vos po kelerių metų, net nespėjus dorai perprasti šiaulietiškos tarmės, Benas sugrįžo į gimtąjį miestą, šįkart – studijuoti.

Įstojo į Vilniaus universitetą, čia įgijo teisės magistro laipsnį. Dar mokydamasis pirmame kurse įsidarbino advokatų kontoroje, o baigdamas studijas ėmė domėtis investicijų valdymu. Pastaruosius penkerius metus dirba vienoje nišinius fondus valdančioje įmonėje, turinčioje bene didžiausią patirtį šalyje. Regis, pagaliau įsikūrė – Vilniuje prabėgo dešimtmetis.

Teisė ir menas

Galima būtų sakyti, kad tarp teisės ir meno nieko nėra bendra. Tačiau, B. Poderio žodžiais, teisė nėra sausas mokslas. Ji reikalauja daug logikos, mąstymo, kūrybiško, filosofinio požiūrio. Pašnekovas tikino esąs linkęs į tiksliuosius mokslus, tad pasirinkęs teisę jautėsi žengęs didelį žingsnį humanitarinių mokslų link.

Pirmi tapybos darbai atsirado iš paprasčiausio noro padailinti baisias Žirmūnuose nuomojamo buto sienas. „Nusipirkau dvi drobes ir jas išpaišiau. Juodai, baltai, gana abstrakčiai. Atėjusieji į svečius greitai suprato: jei jau turiu tokį hobį, nebekyla klausimų, ką man dovanoti gimtadienio proga. Ėmė nešti drobių su porėmiais – neva nusipiešk, kas tau patinka“, – šypsodamasis pasakojo Benas.

Pomėgis tapyti išvirto į laisvalaikio užsiėmimą. Kartkartėmis vis imdavosi teptuko – kurdavo neturėdamas jokios iliuzijos, kad tie darbai bus eksponuojami. Apie socialinę mediją tuo metu negalvojo – ji nebuvo tokia gyva kaip šiandien.

Prieš pusantrų metų, kai įsikūrė ne nuomojamuose, o savo namuose, Beną pagavo naujas impulsas – ant sienų vėl reikėjo paveikslų. Įsibėgėjo antras kūrybinis etapas. „Buvau kiek apleidęs piešimą, tad pagalvojau, kad pats laikas sugrįžti prie tokios patrauklios veiklos. Tapyba tapo kasdieninio proceso dalimi“, – teigė jis.

Išsirutuliojo koncepcijos idėja, siekiamybė – dvi valandos menui kasdien. Sukurtos paskyros feisbuke ir instagrame neliko nepastebėtos, sulaukė visuomenės dėmesio. Tai B. Poderiui suteikė papildomos motyvacijos. Jis paaiškino, kad 2H.ART samprata neįpareigoja, kiekvienas menui skiria tiek laiko, kiek gali. Esą vieniems pakanka poros valandų per dieną, kitiems – kelių valandų per savaitę. O dar kam nors gali prireikti ir visų dvylikos... Skonio reikalas. Svarbu, kad laikas būtų praleistas prasmingai.

Piešia vis geriau

Pašnekovas prisipažino, jog niekada nelankė papildomų dailės užsiėmimų, todėl akademinę tapybą išmanančiam žmogui jo improvizaciniai darbai gali pasirodyti niekingi ar juokingi. „Teko girdėti įvairių nuomonių. Pastebėjau, kad tai, ką kuriu, labiau patinka neprofesionalaus meno žinovams. Aišku, viską galima padaryti techniškiau. Prieš metus piešiau daug prasčiau negu šiandien. Matyt, po dešimties metų bus dar geriau“, – svarstė Benas.

Jis įsitikinęs, jog tapydamas visada gauni rezultatą, tegul dar tik mokaisi to. Turi kūrinį, kuris kam nors patinka arba ne. Iš pradžių manė visai nesidomėsiąs dailės istorija, kad nenusižiūrėtų idėjų, išvengtų įtakos. Vėliau suprato – norint gerai piešti reikia turėti išlavintą skonį. Pradėjo mokytis savarankiškai ir kontekstai atvėrė interpretacijų erdves.

Benui nepatiktų būti toleruojamam vien dėl to, kad yra neprofesionalas. „Norėtųsi, jog tie darbai būtų šio to verti ir atmetus autorystę. Toks tikslas. Ar jis jau pasiektas? Sunku atsakyti, pernelyg subjektyvu“, – kalbėjo jis.

Ekspozicijos „(Ne)atskleisti ryšiai“ reikšmė dvejopa. Tai nėra vien galerijos salėje kabančios drobės – čia svarbus visas procesas, ryšys tarp šiuolaikinio meno ir šiuolaikinio žmogaus, laisvės. Visi darbai tarpusavyje susiję – kiekvienas paveikslas tarsi turi savo brolį, personažą.

Tie, kurie dirba formalų, nekūrybinį darbą, nepraranda galimybės atsiskleisti visiškai priešingoje srityje – yra du pasauliai, ir jie gali derėti greta. „Jei, be profesinės veiklos, užsiimi kūryba, prapleti savo matymo kampą“, – pabrėžė pašnekovas.

Giminėje, anot jo, garsių menininkų nėra, bet kardinaliai pakeitusių profesiją netrūksta. „Įgimtas gebėjimas prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Nevardysiu, į ką atsigimiau ar iš ko galėjau paveldėti polinkį į meną. Mama taip pat laisvalaikiu piešia, tačiau tiksliai nežinau, kuris iš mūsų pirmiau pamėgo tapybą, – bendrų sąsajų ieškojo Benas, o tada šypsodamasis pridūrė, kad senelis yra vaidinęs teatre, irgi laisvu nuo darbo laiku: – Lengvų nukrypimų būta...“

B. Poderio jaunesnė sesuo Ugnė iškart apsisprendė tapti kūrybinių industrijų specialiste, nepaisydama brolio sakymo, neva toks pasirinkimas – nesąmonė. „Įkūrė startuolį „Flowers & Lovers“ – dabar kuria gėlių puokštes. Ugnė kryptingiau eina į kūrybinį pasaulį“, – pripažino Benas.

Autoriui nepatiktų būti toleruojamam vien dėl to, jog yra neprofesionalas. Benui norėtųsi, kad jo darbai būtų šio to verti ir atmetus autorystę.

Ivesticijos į kultūrą

Paklaustas, ar apsimoka investuoti į meną, pirkti meno kūrinius ar priemones jiems piešti, B. Poderis neslėpė – ne, ypač jei manysi, kad iš to pavyks uždirbti. „Parduoti paveikslą sunku net tiems, kurie iš kūrybos duoną valgo. Dailės medžiagos ir priemonės atsieina nepigiai. Kita vertus, jei procesas teikia malonumą, tuomet labiau apsimoka investuoti į tokį užsiėmimą, nei eiti į restoraną ar barą“, – sakė jis.

Kalbėdamas apie meną, kaip tradicinę investicijos priemonę, B. Poderis tvirtino, jog tai sudėtinga sritis. Aukcionuose parduodamų paveikslų kainos dažnai daug didesnės, nei vidutinis lietuvis galėtų sau leisti mokėti. Be to, tautiečiai išvis nėra linkę investuoti savo lėšų.

Investicijų valdytojas patarė vidutinei šeimai atrasti meną kaip interjero dalį. „Yra daug jaunų tapytojų, jų darbai palyginti nebrangūs – kartais daugiau išleidžiama kavos staliukui prie sofos, nei būtų galima skirti vienetiniam kūriniui. Manau, investavimo į meną kultūra po truputį atgis, meno kūriniai bus labiau vertinami. Norisi tuo tikėti“, – vylėsi B. Poderis. Jo paroda sostinės „Grafo“ galerijoje veiks iki vasario 3 dienos.