Atminimo lenta Kazimierui Bizauskui
Šian­dien ant Lie­tu­vos res­pub­li­kos Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos pa­sta­to sie­nos ati­deng­ta at­mi­ni­mo len­ta vie­nam iš Sig­na­ta­rų – Ka­zi­mie­rui Bi­zaus­kui.

Atminimo lentos atidengimą inicijavo Lietuvos nacionalinis muziejus. K. Bizauskas (1893–1941) yra jauniausias 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Tai iškilus lietuvių visuomeninio gyvenimo dalyvis, valstybininkas, diplomatas, svarbi lietuvių ir latvių tautų bendradarbiavimo figūra.

Laikraščių bendradarbis

Dar mokydamasis gimnazijoje pradėjo dalyvauti lietuvių visuomeninėje veikloje. Nuo tada jis bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Draugija“, „Šaltinis“, „Ateitis“, „Viltis“, „Vienybė“. 1911 metais pats leido laikraštėlį „Ateitis“. Studijuodamas teisės mokslus Maskvos imperatoriškajame universitete (1913–1915 metais) buvo Maskvos studentų draugijos „Rūta“ vienas iš įkūrėjų ir aktyviausių narių, redagavo Latvijos lietuvių laikraštį „Rygos garsas“. Nuo 1915 metų dirbo Panevėžio lietuviškos „Saulės“ gimnazijos lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju, inspektoriumi, iki 1917 metų dar priklausė ir Panevėžio miesto valdybai, buvo jos sekretorius.

1917 metų rugsėjo 18–22 d. jis dalyvavo Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, joje priklausė Švietimo ir Lietuvos mažumų klausimų komisijoms. 1918 metų vasario 16 dieną K. Bizauskas kartu su kitais jos nariais pasirašė Nutarimą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1918 metų lapkričio 10 dieną – 1919 metų vasario 17 dieną jis dirbo Lietuvos Valstybės Tarybos generaliniu sekretoriumi. Apie metus buvo pirmosios atstovybės Didžiojoje Britanijoje sekretoriumi. Išrinktas Steigiamojo Seimo (1920–1922 metais) nariu, jame priklausė Laikinosios valstybės konstitucijos ir Užsienio reikalų komisijoms. 1922 metų kovo mėnesį pasiūlė pataisą Konstitucijai: „Suverenė Lietuvos valdžia priklauso tautai“. 1920 metų gegužės-liepos mėnesiais buvo Lietuvos delegacijos generalinis sekretorius taikos derybose su Sovietų Rusija.

Rūpinosi švietimu

Kazio Griniaus sudarytame Ministrų kabinete (1920 06 19–1922 02 02) K. Bizauskas vadovavo Švietimo ministerijai ir daug prisidėjo prie Lietuvos universiteto, naujų gimnazijų ir pradžios mokyklų tinklo formavimosi, teisinio švietimo veiklos reglamentavimo. Vėliau jis pasišventė diplomatinei veiklai. Beveik pusantrų metų buvo Lietuvos laikinuoju atstovu Vatikane. 1923 metų lapkričio 24 dieną pradėjo vadovauti Lietuvos pasiuntinybei Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1927 metų rugsėjo 1 dieną tapo Lietuvos pasiuntiniu Latvijoje. Nuo 1928 metų gegužės vidurio iki 1931 metų spalio mėnesio pradžios K. Bizauskas vadovavo pasiuntinybei Didžiojoje Britanijoje, metus nuo 1930 metų spalio mėnesio – dar ir Olandijoje.

1932–1938 metais vadovavo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Teisės ir administracijos departamentui. 1939 metais pirmuosius tris mėnesius jis vėl vadovavo pasiuntinybei Latvijoje.

K. Bizauskas buvo ne tik žinomas publicistas, bet ir literatūros teorijos vadovėlio gimnazijoms autorius, žinomas knygų kolekcininkas, knygų leidimo bendrovės „Žinija“ steigėjas, daugelio visuomeninių draugijų narys. Puikiai mokėjo rusų, latvių, anglų, vokiečių kalbas, skaitė prancūziškai.

Kazimiero Bizausko giminaitis (pusseserės sūnus Vidimantas Židonis, kairėje) su Vidaus reikalų ministru Eimučiu Misiūnu prie atidengtos lentos.

Vilniaus krašte

Jono Černiaus, vėliau Antano Merkio sudarytuose ministrų kabinetuose, nuo 1939 metų kovo 28 dienos iki 1940 metų birželio 15 dienos K. Bizauskas ėjo ministro pirmininko pavaduotojo pareigas. Pagal 1939 metais spalio 10 dieną pasirašytą Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį Lietuva spalio 28 dieną susigrąžino Vilniaus kraštą. Ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas netrukus, lapkričio 21 dieną tapo Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu šioje atgautoje teritorijoje. Jo biuras veikė Vilniuje, dab. Šventaragio g. 2 esančiame pastate.

Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vilniaus krašte turėjo plačius įgaliojimus, organizuojant šios teritorijos įsijungimą į valstybės gyvenimą. Jis spėjo daug nuveikti, organizuodamas karo veiksmų nualintos teritorijos aprūpinimą, geranorišką valstybės institucijų ir naujai paskirtų savivaldos pareigūnų bendradarbiavimą su įvairių tautybių krašto gyventojais. Jo pastangomis daugelis Vokietijai ir SSRS užpuolus Lenkiją į Lietuvą pasitraukusių lenkų ir žydų tautybės Lenkijos piliečių gavo lietuviškas vizas, galėjo saugiai išvykti į Vakarų Europos, Šiaurės arba Pietų Amerikos valstybes ir išvengė vėlesnių represijų.

Atminimo lenta - jau ant Vidaus reikalų ministerijos pastato sienos.

K. Bizauskas inicijuodavo arba pats parengdavo ir ministrų kabinetui teikdavo reikalingus esamų įstatymų pakeitimus, kontroliavo ir koordinavo valstybės institucijų ir krašto savivaldos įstaigų veiklą, pateikdavo vertinimus ir naujai rengiamiems ministrų įsakymams, taisyklėms ir instrukcijoms dėl jų pritaikomumo Vilniaus krašte, atkreipdavo dėmesį į naujus jame spręstinus, reglamentuotinus dalykus. Gavęs ministrų pritarimą, jis pats išleisdavo Vilniaus krašto gyvenimo tvarkymui svarbius įsakymus ir taisykles, duodavo nurodymus valstybės institucijoms. Vilniaus krašto ir miesto institucijų vadovų skyrimas ir atleidimas buvo derinamas su K. Bizausku.

Kazimieras Bizauskas

Suimtas ir sušaudytas

Sovietams okupavus Lietuvą, K. Bizauskas 1940 metų lapkričio 20 dieną buvo suimtas savo ūkyje Žirnojuose (dab. Ukmergės raj.). Prasidėjus karo veiksmams tarp Vokietijos ir SSRS ir sovietų kariuomenei traukiantis, buvo išgabentas į SSRS gilumą. Birželio 26 dieną sušaudytas Bihosavos (Baltarusija) stotyje.

Šio iškilaus valstybininko amžinojo poilsio vieta nežinoma. 2007 metais Vilniuje, Rasų kapinėse, atidengtas kenotafas Kazimiero Bizausko, Prano Dovydaičio ir Vlado Mirono atminimui. Jam skirtos atminimo lentos atidengtos Kaune, Vydūno al. 2, kur Bizauskų šeima gyveno 1933–1940 meatis, ant Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos sienos.

Atidengta atminimo lenta Vilniuje (Šventaragio g. 2) siekiama priminti vilniečiams ir miesto svečiams apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir Lietuvos vyriausybės įgaliotinio veiklą Vilniuje, jo vadovautos vyriausybės indėlį, grąžinant Vilniaus kraštą į Lietuvos valstybės gyvenimą.