Arūno Matelio laisvų žmonių gentis
Pa­sta­rą­jį fil­mą, jau­trią do­ku­men­ti­ką „Prieš par­skren­dant į Že­mę“ re­ži­sie­rius Arū­nas Ma­te­lis su­kū­rė prieš dvy­li­ka me­tų. Nau­jau­sią juo­stą „Nuos­ta­bie­ji lū­ze­riai. Ki­ta pla­ne­ta“ apie tar­si ne­ma­to­mus dvi­ra­ti­nin­kus, va­di­na­muo­sius gre­go­rius, jis fil­ma­vo aš­tuo­ne­rius me­tus.

Pakliūti į ilgos distancijos dviračių lenktynių „Giro d‘Italia“ užkulisius nebuvo lengva. A. Matelis kreipėsi pagalbos į Italijoje gyvenančią dviratininkę, „Giro d‘Italia“ ir „Tour de France“ laimėtoją, pasaulio čempionę Editą Pučinskaitę. Ši žinojo, kas jų laukia beldžiantis į lenktynių organizatorių duris. Todėl pašmaikštavo – pirma liepė režisieriui užminti į kalną. Dviračių sportas – neįgyvendinta Arūno vaikystės svajonė. O ir kalnai Italijoje – tai ne Lietuvos lygumos. Šešis kilometrus įkalnėn jis įveikė. Taip Edita tapo filmo konsultante ir vertėja, kitaip tariant – gregore.

Arūnas Matelis: „Aukodamasis dėl kito žmogus padaro daugiau nei aukodamasis pats dėl savęs.“

Be šimto – nugalėtojas

Vadinamieji gregoriai – dviratininkai, kurie lenktynėse startuoja tam, kad pralaimėtų. Kitaip nei dažnoje sporto šakoje, dviračių sporte svarbiausi ne individualūs, bet komandos pasiekimai. Gregorių užduotis – padėti komandos kapitonui išsiveržti į priekį, atvežti vandens ir maisto, pridengti nuo vėjo. Šie sportininkai mina ne dėl savo, o dėl komandos lyderio pergalės.

Italų kalboje „gregory“ reiškia ginklanešį. Prancūzai šio titulo į gražų pavadinimą neįvyniojo. Jų kalboje „domestique“ reiškia tarną. Šie sportininkai dažniausiai mažai žinomi. Jei ir gerai atlieka savo pareigas, gregoriai nelaimi. O jei atvyko šimtasis, toks dviratininkas ant nugalėtojų pakylos nelipa, apie jį niekas nerašo ir juo nesidomi.

Tais, kurie nelaimi prizinių vietų, nors galėtų, susidomėjo A. Matelis. „Filmą pristatome kaip juostą apie gregorius – niekada nelaiminčius sportininkus. Bet man tai – odisėja. Žinojau tuos dviratininkus. Buvo įdomu, kad jie turi atrasti prasmę ir džiaugsmą nelaimėdami. Drauge papasakojau savo istoriją, nes vaikystėje sportuodamas taip pat buvau lūzeris“, – juokavo filmo režisierius.

Kaip karo zonoje

Prieš filmo premjerą Lietuvoje E. Pučinskaitė sakė, kad juosta buvo reikalinga dviratininkų bendruomenei. „Dėl įvairiausių skandalų dviračių sporto reputacija krito. Reikėjo Arūno, režisieriaus, kuris taip pat mėgsta šį sportą, kad parodytų dviračių grožį. Tiek lyderiai, tiek nuostabieji lūzeriai dirba vedami vidinio pašaukimo, iš atsidavimo savo darbui. Mano tėvai, visą gyvenimą stebėję mano karjerą, apie šį sportą ir žino, ir nežino. Žino, kad būna griuvimų ir reikia atsikelti. Bet nežino, kiek daug valios ir stiprybės tai pareikalauja“, – svarstė Edita.

Tai, ką sportininkė vadino „griuvimais“, yra dviračių avarijos, įvykstančios važiuojant dideliu greičiu. Vienas filmo herojų susidūrimą palygino su karo zona: aplink mėtosi sulūžę dviračiai, suaugę vyrai rėkia iš skausmo ar šoko, susiėmę už rankos ar kojos.

Filme A. Matelis sekė medikų komandą. Režisierius retkarčiais tapdavo ir operatoriumi. Filmavo, kaip gydytojas konsultaciją teikė persisvėręs per automobilio langą. Medikas iškart diagnozavo: lūžių nėra. Antiseptiku nuvalė žaizdą, padavė vaistų nuo skausmo ir dviratininkas nuskuodė pirmyn aplenkdamas automobilį.

Gyvena „visa koja“

A. Matelio filmas parodo žmogaus stiprybę, valią ir užsispyrimą pasiekti aukščiausių jam įmanomų tikslų. Dviratininkai, artėjantys prie dienos finišo, jau mėgaujasi važiavimu. Pasiekę finišo liniją iškart pamiršta apie sužeidimus.

Kitas sportininkas, įvažiavęs į kalną, nulipo nuo dviračio ir pasipiršo savo mylimajai. Toks įvykis – pirmasis „Giro d‘Italia“ istorijoje ir A. Mateliui pavyko jį užfiksuoti. „Nedaug šansų atsirasti ten tą dieną ir toje vietoje. Kine daug kas priklauso ir nuo aukštesnių jėgų, angelo globos“, – įsitikinęs Arūnas.

Kitas juostos herojus nenustojo minti, nors buvo nukritęs nuo dviračio ir tos kelio atkarpos nė nebeprisiminė. Bet aiškiai žinojo tolesnį kelią finišo link. Dviratininkas Daniele Colli penkias dienas važiavo su lūžusiu dubens kaulu. Vėliau gydytojai stebėjosi: „Kaip tai įmanoma? Nenormalu.“

Paklausti, kaip jiems pavyksta tiek ištverti, sportininkai atsako, kad dviračiai – jų gyvenimas. Iš šio sporto pasitraukiama 35-erių. „Ir ką po to veikti? Mėnuo, du ir nusibosta“, – galva lingavo vienas jų. Norvegų dviratininkas Sveinas Tuftas sakė, kad važiuodamas dviračiu jaučiasi laisvas: „Gyvenu „visa koja“, galiu išbandyti save. Priklausau laisvų žmonių genčiai.“

Ir musė turi teisę į sviestą

Paklaustas, ko šiame kelyje buvo daugiau – euforijos ar sunkumų, režisierius sakė: „Aštuoneri ar dvylika metų pralėkė greitai. Gerai, kad nežinojau, jog šiam filmui negalima gauti leidimo filmuoti. Bandžiau iš kvailo užsispyrimo. Kaip sakydavo mano dėstytojas, kino meistras Henrikas Šablevičius, jei musė įkrito į pieną, ji turi teisę pabandyti sumušti sviestą.“

Italijoje filmas sulaukė didelio pasisekimo, sausį buvo parodytas Triesto kino festivalyje. Į lietuvišką premjerą atvyko D. Colli. Prieš septynerius metus, kai susipažino su Arūnu, dviratininkas kovojo su kaulų vėžiu. Negana to, prieš pat „Giro d‘Italia“ jis susilaužė koją. Tačiau jos persišviesti rentgenu nespėjo – buvo pakviestas į lenktynes. Dalyvauti jose – didelis prestižas, todėl Daniele startavo.

„Lenktynių metu visa koncentracija skirta tik joms, sunku rasti penkias minutes su kuo nors pasikalbėti. Po „Giro d‘Italia“, po operacijos, Arūnas paskambino paklausti, kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad kitą dieną pirmąkart vėl sėsiu ant dviračio“, – pasakojo italas. „Turi palaukti, kol atskrisiu. Man reikia užfiksuoti tavo emocijas“, – primokė režisierius. „Pasiūliau kitą dieną vėl apsimesti, kad tai pirmas važiavimas, bet jam netiko. O paskui jis mane prajuokino: atskrido ir atsivežė dviratį, kad galėtume važiuoti greta“, – prisiminė sportininkas.

Pasiaukoti dėl kito lengviau

Kas nusprendžia, kas yra gregoris, o kas – komandos lyderis? „Pats gyvenimas. Dažnai gregoriai ne prastesni ar net geresni už kapitonus. Žemesnės kategorijos komandos lyderis ar aukštesnės komandos gregoris uždirba panašiai. Kartais pasirašai kontraktą būti lyderiu, o pamatai, kad kas nors važiuoja geriau už tave“, – vardijo E. Pučinskaitė.

„Tapti kapitonu nėra lengva. Paolo Tiralongo vaikystėje buvo stiprus kalnų dviratininkas. Bet po traumos pasirinko gyventi ramiau – aukotis dėl komandos lyderio, numatytų vidinių tikslų“, – palygino D. Colli.

A. Matelis nufilmavo P. Tiralongo, žiūrintį savo pergalės įrašą. Dviratininkas ilgus metus buvo gregoriu Alberto Contadoro komandoje. 2011 metų „Giro d‘Italia“ jie susitiko prie finišo linijos ir A. Contadoras padovanojo jam 19-ąją vietą – seniai užtarnautą pergalę.

Galima sakyti, kad kuriant šį filmą režisieriaus gregore tapo jo žmona Algė – daug prisidėjo, nors jos darbas ir nematomas. „Visi esame kažkieno gregoriai – vežame jiems vandenį, esame laimingi, kai kiti laimingi, – susimąstė Arūnas. – Atsistoti ir tęsti rungtynes – valios, ištvermės, sielos stiprybės klausimas. Gyvenimas kartais būna sunkus, žiaurus, ne vien pasisėdėjimas su kava ar glamūriniai žurnalai. Žmogui duota kančia nuskaidrina ir apvalo, įgauname daugiau užuojautos. Aukodamasis dėl kito žmogus padaro daugiau nei aukodamasis pats dėl savęs.“