Arūnas Baltėnas: profesinis Lietuvos portretas
Fo­to­me­ni­nin­ko Arū­no Bal­tė­no par­oda „Dir­ba­me. Esa­me“ ga­lė­jo bū­ti pa­va­din­ta tie­siog „Mes“. Kū­rė­jas nu­fo­tog­ra­fa­vo apie 200 dir­ban­čių žmo­nių. He­ro­jai – įvai­rių pro­fe­si­jų at­sto­vai. Iš vi­sos se­ri­jos į par­odą til­po apie treč­da­lis jų, ki­ta me­džia­ga tu­rė­tų at­si­dur­ti ku­ria­me nors vals­ty­bės ar­chy­ve – at­ei­ties kar­toms.

Dauguma šios parodos darbų sukurti 2016–2017 metais. Seriją autorius sumanė kaip dabartinių profesijų fotografijų rinkinį, skirtą peržvelgti mūsų ainiams. Tačiau neatsispyrė pagundai dalį fotografijų parodyti jau dabar, sostinės „Prospekto“ galerijoje.

Kada reikėtų atverti šią laiko kapsulę? „Visiems, kuriuos fotografuoju, sakau, kad po šimto metų, tačiau neiškenčiau nė kelerių, – juokėsi A. Baltėnas. – Profesijos – skirtingos, nežinomos, paprastos ir visos – reikalingos. Man buvo svarbu parodyti, kad tie žmonės yra tokie pat, kaip mes. Norėjau „suklijuoti“ visuomenę: kad pajustume ne vien save, savo šeimą, bendradarbius, su kuriais kasdien susitinkame, o visi šioje šalyje taptume šeima.“

„Viską galima pasiekti – nėra profesijų, kurias būtų kategoriškai draudžiama fotografuoti. Tik ilgiau užtrunka dėl to susitarti.“

Fotografuoti nedraudžiama

A. Baltėnas aplankė amatininkus, dvasininkus, ūkininkus, pėstininkus, ugniagesius, taip pat vaikų globos namus. Vėliau pabuvo pas iškamšas gaminančius taksidermistus, gyvulių skerdykloje, morge, plastinės chirurgijos klinikoje ir kazino.

Dirbančius žmones fotografavo jų veiklos aplinkoje. „Atsirenku tas profesijas, kurios turi daugiau atributų, kur stovi ne vien stalas su kompiuteriu. Toks, pavyzdžiui, biurokratų ar politikų darbas, apie jį būtų sunku iškart spręsti“, – kaip pasirinkęs herojus, pasakojo A. Baltėnas.

Nufotografavo vienus, tada sužinojo apie kitus. Štai mažeikietė vaikų darželio auklėtoja supažindino su savo vyru, vėjo jėgainių parko operatoriumi. Taip Arūnas, galima sakyti, nufotografavo visą šeimą. „Visgi nugyvenau nemažai metų, o ir ankstesni darbai paliko pažįstamų vardų. Per šiuos žmones sužinodavau apie įdomias profesijas, kiti mane surado patys: „Ar būtų įdomu?“ – žinoma!“ – kalbėjo fotomenininkas.

Teko ilgai derinti, kad nufotografuotų mažiau matomas profesijas. „Sudėtinga, jei darbas – didelėje įmonėje ar susijęs su valstybės apsaugos struktūromis. Pasitaikė ir fotografavimui sudėtingų sąlygų, pavyzdžiui, ankšta fotografuoti lėktuvo pilotus jų kabinoje. Bet viską galima pasiekti – nėra profesijų, kurias būtų kategoriškai draudžiama įamžinti. Tik ilgiau užtrunka dėl fotografavimo susitarti“, – tikino parodos autorius.

Sąlyga – malonumas dirbti

Parodoje matyti ir A. Baltėno kolegų – fotografų, kino meno kūrėjų. Jis nuvyko pas filmo „Tarp pilkų debesų“ operatorius. Šie juostą filmavo 2016 metais, spalį įvyks filmo premjera. Fotografo objektyve atsidūrė scenos menininkai: Neįgaliųjų naujojo teatro trupė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai, operos solistė Sandra Janušaitė po spektaklio „Madam Baterflai“, ir teatro užkulisiuose dirbantys žmonės.

„Muzikos, teatro mūsų gyvenime daug. Mažiausia parodoje – mokslo, nes visų mokslininkų darbo vietos yra panašios, skiriasi tik pavadinimai knygų lentynose, – juokavo Arūnas, aprašęs savo herojų istorijas, tačiau jų vardus nutylėjęs. – Tai – ne garbės lenta, todėl jų neįvardijau. Toks buvo mūsų susitarimas: svarbiausia – profesija ir jai atsidavęs žmogus.“

Mėgavimosi savo darbu sąlyga buvo būtina. A. Baltėnas ieškojo žmonių, kurie būtų savo srities specialistai ir mėgtų tai dirbti. Nors ir keistai bei atgrasiai kartais mums iš šalies atrodytų. „Visokių darbų yra. Patologas apie savo darbą pasakojo paprastai, kaip apie labai reikalingą profesiją, – prisiminė Arūnas. Ir pridūrė: – Visi, kurie eksponuojami parodoje, – tikri „profai“. Tie žmonės pratę prie savo darbo ir jį atlieka sąžiningai.“

Ar ir Arūnas laimingas dirbdamas savo darbą? „Taip, jaučiuosi savo vietoje. Tik fotografavimas užima nedidelę mano laiko dalį. Šis ciklas įdomus, jį tęsiu dar porą metų, keičiasi tikslai. Nors pradėjau ir kitų serijų – vėl su žmonėmis. Dabar ši fotografijos sritis man atrodo svarbiausia“, – teigė A. Baltėnas.

Miestai ir žmonės

Kadaise pradėjęs fotografuoti A. Baltėnas objektyvą kreipė į miestus, gamtą. Tik gerokai vėliau susidomėjo žmonių fotografija. Prieš porą metų išleista jo fotografijų serija „Namų tyloj“. Albume – tuštėjantys Lietuvos ir lietuviškos Gervėčių salos Baltarusijoje kaimai bei miesteliai, jų gyventojai.

Taip pat vasarą Vilniuje veikė ir rugsėjį į Šiaulius persikėlė Arūno paroda „Miestas kaip teatras“. Joje – nuo 2003 metų rinkti miestų architektūros, interjerų vaizdai ir peizažai. Autorius buvo Romoje, Venecijoje, Paryžiuje, Amsterdame, Kipre. Be fotografijų, parodoje – keturi atspaudai ant aliuminio ir penki atspaudai ant organinio stiklo.

„Šiais laikais visi keliauja, būtų sunku atrasti nekeliaujantį žmogų“, – paklaustas apie keliones kuklinosi Arūnas. Tą ciklą jis kuria su pertraukomis – kur nuvyksta, stengiasi nufotografuoti šalies kultūros ženklus, kad iš nedidelių fragmentų būtų matyti miestų praeitis. „Taip lakoniškai bandau užfiksuoti, kas man atrodo gilu. Keliaujame kartu su šeima, noriu, kad dukros pamatytų tuos kraštus iš arti. Bet specialiai fotografuoti nevažiuoju, man įdomiausia – čia“, – ranka į fotografijas, darytas Lietuvoje, mostelėjo jis.

Ateities spėjimai

Yra keli variantai, kur „Dirbame. Esame“ galėtų būti saugoma. Vienas jų – didžiausia kultūros paveldo saugykla Lietuvos nacionalinis muziejus. Kitas – bendras Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Idealiu atveju serija nugultų fotografijos centre. Tokį įsteigti fotomenininkų bendruomenė svarsto ne vienus metus. „Jau dabar sukauptas galingas fotografijos palikimas, tačiau jis nesutelktas į vieną vietą. Jei atsirastų postūmis steigti tokį centrą, tikrai jam atiduočiau visą medžiagą ir kitus skatinčiau tai daryti“, – žadėjo A. Baltėnas.

„Keliaujame kartu su šeima, noriu, kad dukros pamatytų tuos kraštus iš arti. Bet specialiai fotografuoti nevažiuoju, man įdomiausia Lietuvoje.“

Visa, kas surinkta ir rodoma parodoje, jam artima. Bendravo su sutiktais žmonėmis, užsimezgė šiltas ryšys. „Visose fotografijose jie žvelgia į mane, tačiau norėjau, kad atrodytų, jog žiūri toli į ateitį. Tie, kurie gyvens ateityje, kai mūsų tikrai nebebus, per tą žvilgsnį pajaus šį laikotarpį, jo nuotaiką ir dvasią. Šiose fotografijose – truputį daugiau nei kasdienis gyvenimas“, – mąstė Arūnas.

Ateityje, suprantama, profesijos keisis. Tačiau A. Baltėnas nemano, kad retesnės išnyks. Jo sutiktas bebrų gaudytojas taip užimtas, kad medžioklė – pagrindinis vilniečio darbas. Žemaičiai triūbočiai pradeda giedoti pusę šešių. Vaistažolininkės surinkta ir pagaminta arbata iš Mažeikių rajono išvežiojama po visą Lietuvą. Palangiškiui kaminkrėčiui ne bėda buvo susirasti darbo Didžiojoje Britanijoje. „Moderni visuomenė, o profesija reikalinga, ir jos įrankiai – tie patys, kaip prieš šimtą metų. Nežinome, kas laukia malkų skaldytojo. Greičiausiai po šimto metų žmonės kitaip gamins ir vartos energiją, bet jos vis tiek reikės“, – svarstė pašnekovas.

Laikinos būtybės

Gali būti, kad ateityje kitaip vaikščiosime į parodas ir žiūrėsime nuotraukas. „Vaizdų sklaidos formos gali būti įvairiausios. Matau, kaip dabar yra muziejuje, iš archyvų ištraukiamos prieš šimtą ar daugiau metų darytos fotografijos. Kokios jos brangios! Kitąkart nežinoma nei fotografo pavardė, nei kokiame mieste jis fotografavo. O kai yra parašas – tiksli data ir vieta, tai savaime – didelė vertybė“, – žavėjosi fotomenininkas.

A. Baltėnas įsitikinęs: visais laikais mums buvo įdomus ir svarbus autentiškas, nepagražintas žvilgsnis į praeitį. Todėl jau dabar turėtume susirūpinti ateitimi. „Laiko prasme esame efemeriškos būtybės. Žinojimas, kas buvo seniau, suteikia prasmės visam mūsų gyvenimui. Stengiuosi jau dabar daryti tai, kas ateityje žmonėms suteiks galimybę praplėsti žinias – pamatyti, kaip gyvename. Tada tai jau bus tolima praeitis“, – pridūrė jis.