Arūnas Baltėnas: įdomiausi lietuvių darbai už Atlanto
Ru­de­nį fo­to­me­ni­nin­kas Arū­nas Bal­tė­nas su­ren­gė par­odą „Dir­ba­me. Esa­me“. Jis ke­le­tą me­tų rin­ko pro­fe­si­jų ko­lek­ci­ją – fo­tog­ra­fi­jų rin­ki­nį, skir­tą po šim­to me­tų perž­velg­ti mū­sų ai­niams. Se­ri­ją A. Bal­tė­nas pil­dė to­liau – fo­tog­ra­fuo­ti dir­ban­čių lie­tu­vių iš­ei­vių nu­vy­ko į Niu­jor­ką.

„Darbą tęsiu, nes dar yra daug įdomių profesijų. Jas fotografuojant kilo mintis surasti svetur dirbančių lietuvių. Ir jų – be galo daug. Pirmiausia nuvykau į Niujorką – ten vienoje vietoje susirinkę gausybė įvairių žmonių. Mąsčiau: jei pavyks, rezultatai bus įdomūs, tada vyksiu į kitas šalis, kuriose gyvena lietuvių: į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją, Norvegiją“, – vardijo fotomenininkas.

Sumanymą A. Baltėnas pristatė Vasario 16-osios fondui. Prašydamas skirti projektui finansavimą, jis paaiškino: „Istorijos tyrimai prasideda šiandien. Rytoj tai bus vakar diena – taps istorija. Turime jau dabar rūpintis, kas ateityje bus svarbu.“

Renkasi pilietybę

A. Baltėnas į Ameriką vyko mėnesiui. Paskutinę savaitę praleido Kanadoje, ir ten sutiko dirbančių tautiečių. Iš viso Arūnas sukūrė maždaug 30 portretų. Su herojais kalbėjosi apie darbą, jų ryšius su Lietuva. Jis fotografavo vadinamuosius šiuolaikinius emigrantus, palikusius Lietuvą po 1988 metų.

„Jie nėra politiniai pabėgėliai, ištremti iš Lietuvos. Galbūt JAV liko nelegaliai, tačiau iš Lietuvos jau galėjo išvykti. Jų sprendimas buvo sąmoningas ir ilgainiui virto masiniu reiškiniu, – dėstė pašnekovas. – Žmonės lankė giminaičius užsienyje, ten pasiliko, ir šiandien tai mūsų nebestebina. O man svarbios ne išvykimo priežastys, bet kuo užsiima svetur gyvenantys lietuviai ir kaip pasikeitė jų gyvenimas, palyginti su buvusiu čia.“

„Jei žvelgsime ne vien į mūsų geografines ribas, bet ir į tuos, kurie išvyko, Lietuva pasirodys didelė bei turtinga.“

Fotografą domino išeivių ryšys su tėvyne. Ilgiau JAV gyvenantys ir dirbantys asmenys gali gauti JAV pilietybę. Pasinaudoti šia teise skuba ne visi. Pavyzdžiui, Arūno sutikta japonų kalbos ir kultūros žinovė Lina stažavosi Japonijoje, ten sukūrė šeimą, o prieš keletą metų persikėlė į Niujorką. Atėjus laikui ji kreipėsi dėl žaliosios kortos galiojimo pratęsimo. Pilietybės ir imigracijos tarnybos darbuotojai siūlė: gauti JAV pilietybę būtų paprasčiau, nei kaskart vargti dėl žaliosios kortos popierizmo, tačiau Linai atrodo svarbiau išsaugoti lietuvišką pasą.

„Tiems žmonėms, su kuriais bendravau, svarbi tiek Lietuva, tiek Lietuvos pilietybė. Žinoma, sutikau nedaug išeivių, nedrįsčiau daryti apibendrintų išvadų. Tačiau kelionė patvirtino mano mintį: Lietuva – ten, kur yra lietuvių. Jei žvelgsime ne vien į mūsų geografines ribas, bet ir į tuos, kurie išvyko, ji pasirodys didelė ir turtinga“, – įsitikinęs Arūnas.

Išeivių pasaulis

Prieš išvykdamas į Niujorką A. Baltėnas susitarė dėl kelių susitikimų: su dailininku Juliumi Ludavičiumi, pianistu Andriumi Žlabiu, jo kolega Gabrieliumi Alekna, perkusininku Daliumi Naujokaičiu. Namie aplankytas juvelyras Aleksandras Šepkus sakė: „Nesu menininkas, aš – amatininkas. Svarbiausia – dirbti gerai ir sąžiningai.“

Niujorke įsikūrė ir džiazo dainininkė, kompozitorė, aktyvi lietuvių bendruomenės narė Simona Minns. Primabalerina Jolanta Valeikaitė dėsto privačioje baleto mokykloje. Lietuvos vardą garsina ir vargonininkas Virgilijus Barkauskas. Šiemet, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo proga, jis surengė septynis koncertus įvairių JAV miestų katedrose.

„Visus tuos žmones sieja drąsa išvykti į kitą šalį, pakeisti aplinką ir darbą. Šiam žingsniui reikia pasiryžti. Antra, kas bendra visiems dirbantiems, tai – darbštumas. Dar nesutikau žmonių, kurie nebūtų atsidavę savo darbui, – sakė fotografas ir pridūrė: – Daugelis jų – labai užimti, bet vis tiek rado laiko pabendrauti, neskubėjo atsisveikinti. Tai, man atrodo, didelė vertybė, nes šie žmonės padėjo atskleisti kitą, išeivių, pasaulį.“

Kartais negrįžta namo

Ieškoti herojų A. Baltėnui padėjo ir Lietuvos generalinio konsulato Niujorke darbuotojos. Maironio šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje jis sutiko mokinių tėvų, įvairių profesijų atstovų. Talkino ir naujieji Niujorko bičiuliai – fotografą maloniai stebino žmonių geranoriškumas.

Atsirado įvairių profesijų atstovų: autoserviso mechanikas, barmenas, šunų viešbučio savininkė, valytoja, medicinos seselė, stambaus viešbučio finansų analitikė, architektas, projektuojantis Niujorko metro stotis, advokatas – viršutiniuose „Rockefeller“ centro aukštuose įsikūrusios kontoros partneris ir meno istorikė, Morgano bibliotekoje tyrinėjanti XVII amžiaus flamandų grafiką bei piešinius.

„Skrisdamas lėktuvu iš Niujorko į Helsinkį supratau, kad galiu iškart pirkti kitą bilietą (net nelabai svarbu kur – lietuvių yra visur), keliauti ir tęsti seriją.“

Gydytojai anesteziologai Mindaugas ir Aurimas priėmė fotografą ligoninėje. „Sunkus, įtemptas darbas. Tačiau abu pasiekė savo karjeros aukštumas, yra vertinami tarp kolegų. Vienas jų sakė pastarąją savaitę nakvojęs namie kartą. Ligoninėje – lyg atskiras gyvenimas. Žinoma, kad kai kurie medikai taip dirba ir Lietuvoje“, – dabar svarstė Arūnas.

Įdomus jaunos lietuvės Dalios darbas. Ji gatvėse ieško benamių, asocialių, AIDS sergančių, į narkotikus įnikusių žmonių ir teikia jiems pagalbą. „Šių paraščių gyventojų sunku rasti, su jais bendrauti. Dalia tai moka, viena eina į pavojingus rajonus. Ji dirba tarnyboje, kuri rūpinasi, kad tiems žmonėms būtų suteikta pagalba, neplistų sunkios ligos“, – apie neįprastą profesiją kalbėjo Arūnas.

Metro teatras

Koks tas didysis Niujorkas? A. Baltėnui įsiminė ilgos kelionės metro. Kiekviena – spektaklio vertas epizodas. Metro traukiniais kasdien važinėja milijonai gyventojų, todėl čia nutinka visko: dramų, kivirčų, galima nugirsti ir intelektualių pašnekesių, kitoje stotelėje pro duris dar įvirs muzikantų, istorijų pasakotojų ar tiesiog įdomiai apsirengusių žmonių. Kiekvienas lyg netyčia išsiskiria šukuosena, drabužių, spalvų deriniu, individualaus stiliaus detale ar išvis sunkiai apibūdinamu stiliumi.

Buvo justi ir greitas gyvenimo tempas, niujorkiečiams būdingas skubėjimas. „Pasiėmiau skaitmeninę kamerą ir nesuklydau, kitaip būčiau nufotografavęs mažiau, – mąstė Arūnas. – Tame pačiame Manhatane yra kvartalų, kuriuose žmonės skuba, bėga, bet yra ir oazių, į kurias užklysta ramiai pasivaikščioti. Miestas – margas: Bruklinas, Centrinis parkas, Kvinsas turi kitokį veidą. Vis dėlto Niujorkas – dar ne visa Amerika. Tai labai specifinis ir visiems atviras miestas.“

Pagundai fiksuoti praeivius gatvėje jis atsispyrė. „Nefotografuoju, jei nematau žmogaus akių ir sutikimo. Man gatvėse nufotografuoti portretai – tarsi pavogti vaizdai. Esu kitokios fotografijos šalininkas. Turiu matyti žmogaus žvilgsnį, sulaukti jo atsako. Todėl dirbu tik pasirinkta tema, o didelę seriją apie Niujorko metro keleivius sukūrė Vytenis Jankūnas“, – ten gyvenantį ir dirbantį kolegą priminė Arūnas.

„Nefotografuoju, jei nematau žmogaus akių ir sutikimo. Man gatvėse nufotografuoti portretai – tarsi pavogti vaizdai.“

Tik paprastas stalas

Laikas Amerikoje tirpo greitai. „Pabaigoje buvo gaila naktų. Tiek kontaktų ir galimybių! Nespėjau – liko dar daug žmonių, kuriuos norėjau nufotografuoti, bet teko išvažiuoti, – apgailestavo A. Baltėnas. – Skrisdamas lėktuvu iš Niujorko į Helsinkį supratau, kad galiu iškart pirkti kitą bilietą (net nelabai svarbu kur – lietuvių yra visur), keliauti ir tęsti seriją.“

Paradoksas: menininkas fiksuoja profesijas nuo 2016 metų, o mes jo galeriją galime peržiūrėti per keletą minučių. „Tačiau kiekvieną kadrą galiu sustabdyti ir ilgai apie jį kalbėti. Išliko užrašai iš pokalbių su tais asmenimis. Jie papasakojo įdomiausių dalykų apie savo darbą ir gyvenimą. Jei žmonės būtų anonimai, tuomet nuotrauka tik sušmėžuotų tarp daugybės kitų vaizdų. O dabar fotografija, tekstas – trumpa apybraiža, kurioje slypi daug informacijos“, – tikino jis.

Apie profesijas bylojo darbo aplinka. Ir aną kartą A. Baltėnas fiksavo žmones jų darbo vietoje. Dėl kai kurių fotografavimo teko tartis iš anksto: tai – įvairios krašto apsaugos, pasienio, oro uosto tarnybos. „Vis dėlto man įdomiausios individualios, privačios erdės. Pavyzdžiui, A. Šepkaus dirbtuvė – mažytis, paprastas stalas, nukrautas instrumentais, ir vaizdas pro langą. Visa kita – jo galvos ir pirštų miklumo rezultatas, o atsiranda nuostabūs dalykai“, – gyrė Arūnas.

Dar neužfiksuota, kaip atrodo paties Arūno darbo stalas. „Labai paprasta vieta, kurioje man jauku būti. Tvarkau archyvą, fotografijas, skaitau knygas, fotografuoju. O muziejuje įrengta studija, daug asmeniško ten nėra“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus fotografas.

Nedirbantys ir dirbsiantys

Rudenį „Prospekto galerijoje“ surengtą parodą „Dirbame. Esame“ aplankė ir A. Baltėno herojai su šeimomis. Daug žiūrovų nuotraukose pažino draugus, kiti stebėjosi nežinomomis profesijomis. Apie įvairius darbus tėvai aiškino atžaloms.

Žvelgiant į Arūno parodą buvo galima susidaryti įspūdį, kad profesija tarsi įauga į jos atstovo kraują. Nepaleidžia, net jei šis išeina į pensiją ar pakeičia veiklą. „Sutikau žmonių, kuriems darbas – svarbiausias jų gyvenime. Vieni, kad ir kokio amžiaus būtų, nesustoja dirbę, o kiti nenori dirbti. Galbūt neranda jiems patinkančios veiklos, dirba kankindamiesi, iš būtinybės ar nejausdami pasitenkinimo? – svarstė Arūnas. – Reikėtų skirti dėmesio, įsijausti į jų gyvenimo istorijas ir likimus.“

A. Baltėnas yra dviejų dukterų tėtis. Ar surinkta profesijų kolekcija galėtų padėti dukroms pasirinkti karjerą? „Žinoma, rodau ir kalbu, bet, bijau, tai nepadės, – šyptelėjo jis. – Žmogus turi pats rasti savo galimybes, pomėgius, poreikius ir apsispręsti. Jos dar ieško savo kelio. Dažnai matau, kad šie ieškojimai – skausmingi. Mudu su žmona galime tik patarti nebijoti klysti. Tai nebus paprastas laikas, o bandydamas vis tiek atrasi savo pašaukimą“, – kalbėjo fotografas.