Arturo Valiaugos triumfas prieš bestiją
Fo­to­me­ni­nin­ko Ar­tu­ro Va­liau­gos par­oda „Jo­ha­ne­so Bob­rovs­kio Lie­tu­va: abi­pus Ne­mu­no, tarp Ry­tų ir Va­ka­rų“ per­nai pri­sta­ty­ta Leip­ci­go kny­gų mu­gė­je. Pra­ėju­siais me­tais taip pat pa­mi­nė­tos šio vo­kie­čių ra­šy­to­jo šim­to­sios gi­mi­mo me­ti­nės. Vė­liau par­odos fo­tog­ra­fi­jos su­dė­tos ir iš­leis­tas jų al­bu­mas.

Fotografuoti šį ciklą A. Valiauga pradėjo gerokai anksčiau – 2012–2013 metais, per projektą „Mažosios Lietuvos tapatybė šiandien“. Jis buvo skirtas Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, Mažosios Lietuvos istorijai aktualizuoti. Šio krašto daugiakultūrė aplinka buvo ir J. Bobrovskio (1917–1965) įkvėpimo šaltinis.

A. Valiauga ėmė domėtis rašytojo biografija, kūrybos motyvais, keliauti po jo lankytas vietoves. „Fotografija man – kelionė, nuotykis arba galimybė patirti ką nors nauja, o fotoaparatas – tarsi raktas, kuriuo galima atrakinti kitokios tikrovės duris“, – tada sakė jis.

Prifotografavo užsklandų telefonui

Fotomenininkų sąjungos narys, studijos „Fotoprojektai“ įkūrėjas bei Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dėstytojas A. Valiauga pirmąkart naudojo vertikalų fotografijų formatą. „Kaip juokavo vienas kolega, pridariau daug gražių užsklandų telefonui, – pasakojo jis. – Bet koks tekstas, raidės, ženklai irgi yra vaizdas. Čia man pasirodė įdomu ieškoti sąsajų tarp teksto ir vaizdo – kaip jie vienas nuo kito priklauso ir kuo gali papildyti.“

Rengdamas ankstesnį fotografijų ciklą apie K. Donelaitį A. Valiauga ir leidėja Eglė Deltuvaitė važinėjo po Lietuvos miestelius. Šįkart – po Mažąją Lietuvą. Kuo savitas jos kraštovaizdis? „Be abejo, kraštas turi daug ženklų, menančių turtingą praeitį: pilkapių, antkapių, alėjų. Jie tvirtesni už dabartinius pastatus, pergyvenę kelias žmonių kartas. Nuo to nepasislėpsi, – svarstė fotografas. – Galima skaityti J. Bobrovskį ir naudotis jo sukurta literatūrine topografija. Pasmailini akį ir pradedi aštriau matyti tam tikrus dalykus. Praeitum pro tą varnalėšos lapą. Bet kai žinai, kad jis – sarmatiškas, vanduo ant lapo, vėsa pasidaro ypatinga.“

Lietuviški ženklai

J. Bobrovskis gimė Tilžėje (dabar – Sovetskas), vaikystėje vasaras leisdavo dešiniajame Nemuno krante, pas močiutę Vilkyškiuose ir Mociškiuose. Šiame kaime susipažino su lietuvininke Joana Budrus, kuri vėliau tapo rašytojo žmona.

Baigęs mokyklą, prieš Antrąjį pasaulinį karą, J. Bobrovskis buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą. Prasidėjo karas, jam baigiantis J. Bobrovskis kaip belaisvis liko Rusijoje. Sovietų Sąjungai ir Vokietijai apsikeitus belaisviais, jis tapo Vokietijos piliečiu ir apsigyveno Berlyne.

Rašytojas išleido eilėraščių rinkinių, jo romanai „Levino malūnas“, „Lietuviški fortepijonai“ išversti į lietuvių kalbą. Šio romano motyvais režisierius Jonas Jurašas 1990 metais pastatė spektaklį „Smėlio klavyrai“. J. Bobrovskis mirė 48-erių dėl trūkusio apendicito.

Domėtis brangu ir įtartina

Išliko dvi pomirtinės J. Bobrovskio kaukės. Viena – Berlyno menų universiteto archyve. Į šį atvykus ir užpildžius reikiamus dokumentus, galima apžiūrėti eksponatą. Kita kaukė saugoma Sovetsko miesto istorijos muziejuje. „Ten, kad ir kaip keista, bandoma ištrinti bet kokį domėjimąsi praeitimi. Vien domėjimasis Mažąja Lietuva, J. Bobrovskiu, kuris į reicho armiją buvo pašauktas prieš savo valią, darosi įtartinas“, – prisiminė A. Valiauga.

Derybos dėl susitikimo ir J. Bobrovskio kaukės fotografavimo vyko ilgai ir be aiškaus atsakymo. „Ryžomės nuvykti ten vienai dienai, – pasakojo E. Deltuvaitė. – Muziejaus direktorė akivaizdžiai buvo nusiteikusi priešiškai. Be to, ji įvaldžiusi Ezopo kalbą. Ilgai gėrėme arbatą. „Gal jau judėkime prie kaukės?“ – paklausėme. Tuomet ji pradėjo kalbėti apie pinigus. Nebebuvo ką daryti – sumokėjau ir paprašiau dokumento, kuris rodytų išlaidas. Ji davė lapą, kuriame parašyta, kad surengė mums ekskursiją. Tada atnešė kaukę, kuri yra vertingas eksponatas, numetė ant stalo ir paliko. Priešingai nei Vokietijoje – jokių baltų pirštinių.“

Kiauliška grimasa

A. Valiauga fotografavo J. Bobrovskio asmeninius daiktus (rašomąją mašinėlę, kepurę, švarką), Vilkyškių kaimo ir aplinkinių vietovių gyventojus, peizažus. „Manau, pavyko apibendrinti ir savo patirtį. Vienas simbolių – kareivėlio portretas – objektas iš vaikystės, kai žaisdavau karą. Staiga į jį pažvelgiau iš arti, pastebėjau grėsmės grimasą. Ją J. Bobrovskis patyrė savo kailiu ir per stebuklą išlikęs gyvas, perėjęs frontą ir lagerius, grįžo atgal“, – svarstė fotografijų knygos „Abipus Nemuno, tarp Rytų ir Vakarų“ autorius.

Fotografuodamas kitą kadrą jis sudegino knygą. „Tik tada pamačiau, kad tai buvo rusų-vokiečių kalbų žodynas. Lemtingas ženklas. Mažiau skauda širdį, kai ištrini elektroninę knygą, negu kai sudegini tikrą“, – tarė jis.

Vaikščiodamas J. Bobrovskio keliais – po Lietuvą, Karaliaučiaus kraštą, Vokietiją – Arturas atpažino rašytojo siužetus. „Vienas pavyzdys – padėjau įvaryti didžiulę kiaulę į tvartą. Tuo metu jaučiausi lyg iš J. Bobrovskio apsakymo, – kalbėjo A. Valiauga ir tęsė: – Gudri kiaulė išmoko atsidaryti vartelius ir pabėgo. Stovėjo vidury balos, žiūrėjo protingomis akimis. Įvaryti ją atgal – žmogiškasis triumfas prieš bestiją.“

„Mažiau skauda širdį, kai ištrini elektroninę knygą, negu kai sudegini tikrą.“

Vieno likimo

Rašytojo Lauryno Katkaus teigimu, J. Bobrovskio idėjos svarbios ir šiandien. „Jo likimas panašus į Mažosios Lietuvos, kuri tarsi pripažįstama, bet gana paviršutiniškai. Valgome sūrį „Prūsai“, Klaipėdoje vartojamas žodis „Mėmelis“. Džiaugiamės, kad J. Bobrovskio kūriniuose – daug lietuviškų motyvų, jis perteikė lietuvių ir vokiečių gyvenimo drauge partirtį, – vardijo L. Katkus. – Vis dėlto tuo jo reikšmė mums neturėtų apsiriboti. J. Bobrovskio eilėraščiai ir proza svarbūs dėl ypatingo autoriaus balso. Jis su skaitytoju kalbasi ne iš aukštos tribūnos, o kaip lygus su lygiu.“

Pasak menotyrininko, fotomenininko Tomo Pabedinsko, šiandien fotografams įdomūs įvairūs regionai ir jų palikimas. „Naujausias Arturo darbas nuosekliai tęsia jo kūrybą. Savitai jis išsprendė problemą, kaip parodyti tai, ko neįmanoma apčiuopti – žmogaus santykį su geografine vieta, kultūriniu, istoriniu kontekstu, dabartine socialine aplinka“, – kalbėjo T. Pabedinskas.

Paroda, knyga – kelionių ir darbo dokumentacija. „Stalčiaus sindromas – atidedi ir pamiršti. Bet aš esu proceso žmogus. Fotografuoju ir negalvoju, kur tai nuves. Tai – mąstymo būdas, nuotykis, kūrybinė saviraiška. Norisi, kad rezultatas būtų suprantamas, turėtų formą, rūbą ir juo būtų galima dalytis“, – teigė A. Valiauga.