Apie pirmą kartą Lietuvoje statomą Giuseppe’s Verdi operą „Falstafas“
Ba­lan­džio 11 d. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je bei ba­lan­džio 13 d. Rau­dond­va­rio dva­ro me­nų in­ku­ba­to­riu­je pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je nu­skam­bės ko­miš­ko­ji Giu­sep­pe’s Ver­di ope­ra „Fals­ta­fas“, su­kur­ta 1983 m. pa­gal V. Šeks­py­ro pje­sę „Vin­dzo­ro šmaikš­tuo­lės“ (lib­re­to au­to­rius Ar­ri­go Boi­to). Tai pa­sku­ti­nė, 26-oji Ver­di ope­ra, ypa­tin­ga dar ir tuo, jog tai – ko­me­di­ja, nors vi­są gy­ve­ni­mą di­dy­sis Ver­di ra­šė mu­zi­ki­nes dra­mas ir tra­ge­di­jas.

Pastatymą nuo A iki Ž kuria Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pajėgos. Solistai – jauni ir veržlūs paskutiniojo kurso Dainavimo katedros magistrantai, jiems talkina LMTA mišrus choras ir simfoninis orkestras, kurio meno vadovas Martynas Staškus visomis prasmėmis diriguoja „Falstafo“ muzikiniam parengimui.

Spektaklį režisuoja LMTA Operos studijoje jau ne vienerius metus besidarbuojanti režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė. Šviesų dailininkas – daugelio akademijos spektaklių šviesų dizainą kuriantis Giedrius Gurevičius. Tik scenografes ir kostiumų dailininkes teko kviestis iš kitur, tačiau – iš artimos akademinės terpės: Guoda Korsakaitė ir Marina Jasinskaja studijuoja Vilniaus dailės akademijoje.

Radijo laidoje „Avanscena“ muzikologė Beata Leščinska apie būsimą premjerą bei pasiruošimo iššūkius kalbino dirigentą Martyną Staškų ir režisierę Jūratę Sodytę.

Galvos kišimas liūtui į nasrus

Martynas Staškus prisipažįsta, kad sumanymas statyti „Fastafą“ brendo jau kelerius metus. „Žinojau, kad LMTA yra labai stiprus kursas – geri dainininkai, konkursų laureatai, stažavęsi įvairiose aukštosiose mokyklose. Matydamas jų nuoseklų darbą ir augimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pagalvojau, kad jau pribrendo reikalas pastatyti šį veikalą,“ – pasakoja dirigentas. – „Taip pat dirbdamas ir su LMTA simfoniniu orkestru jaučiau kaip orkestro muzikantai auga, bręsta, sugroja labai sudėtingas programas. Dirbdamas vadovaujuosi tokia taisykle – kuo aukščiau keli kartelę, parenki sudėtingesnius kūrinius, tuo studentai jaučia didesnę motyvaciją tą kartelę peršokti. Jaučiau, kad galime įveikti šią sudėtingą operą, netradicinę savo muzikine kalba. Taip šis pastatymas ir „susivedė“ būtent į šiuos metus, šią sesiją.“

Dirigentas M. Staškus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirba nuo 1998 m. „Kiek žinau, per šį laiką Operos katedroje tikrai nebuvo statoma nei viena opera su LMTA orkestru,“ – sako pašnekovas. Pasak jo, nėra lengva sugroti ir sudainuoti operą – tą „Falstafo“ kūrimo procese suprato ir studentai. O ir laiko kūrybiniam darbui bei repeticijoms nebuvo daug. „Prieš daugelį metų galėdavome repetuoti ilgai. Tiesa, su solistais darbą pradėjome labai „iš toli“, praktiškai ėmėme ruoštis prieš metus, nes jau žinojome, kad statysime „Falstafą“,“ – teigia M. Staškus. – „Pats operos parengimas scenai bus praktiškai iš trijų repeticijų, kurių metu visi „komponentai“ sueis į vieną. Sakyčiau, tai yra labai trumpas laikas. Esu linkęs juokauti ir kartoti palyginimui frazę, kad mes kaip cirke – kišam galvą liūtui į nasrus, ir publika su didele nuostaba laukia, ar jis nukąs mums galvą. Bet visas efektas yra tame, kad nenukanda.“ Dirigentas teigia labai tikįs kolektyvu, studentais ir jų įdėtu darbu bei tuo, kad pasirodymas bus toks, koks ir turi būti.

Pirmasis pastatymas Lietuvos scenoje

M. Staškus pripažįsta, kad iš pradžių būta ir padvejojimų dėl „Falstafo“ pritaikomumo ir aktualumo. „Žinojau kai kurių pedagogų ir pačių studentų abejones dėl šio veikalo, bet aš visiems sakiau, kad mes galime atlikti šią operą truputį kitaip, jaunatviškais balsais – kad tai būtų ne kažkoks jau sukurtas įvaizdis, neva pats Falstafas turi būti senas dainininkas su dideliu pilvu ir vaidinti tokį pijokėlį, dainuoti labai stipriu, kartais netgi gergždžiančiu balsu, kaip pasaulyje dažniausiai ir kuriamas šis vaidmuo, kurį atlieka nusipelnę baritonai, jau „atidainavę“ Rigoletus ir Jagus,“ – įžvalgomis dalijasi dirigentas. – „O mūsų užduotis ir buvo atlikti vaidmenis savo balsais – juk jie pakankamai stiprūs ir išlavinti. Darbo procese pajutau, kad tai pavyko – studentai pajuto, ko reikia. Kai jie ėmė studijuoti partijas, visus pagavo toks sportinis azartas – jie praktiškai paniro į savo vaidmenis. Visi įgijo pasitikėjimo savo jėgomis, o tai yra svarbiausia. Aš patikėjau savo studentais, o jie – tuo, kad gali tai padaryti, tad įvyko abipusis pasitikėjimas ir darbas vyko labai sklandžiai, ir tebeina gera linkme, į lietuviškąją premjerą.“

Muzikologė Beata Leščinska. Nuotraukos autorius Martynas Aleksa

Balandžio 11 d. „Falstafas“ lietuviškoje scenoje bus parodytas pirmą kartą mūsų operos istorijoje. „Nežinau, kodėl, kokios priežastys lėmė, kad Lietuvoje šis veikalas iki šiol dar nebuvo pastatytas. Atrodo, ir dainininkų, ir trupę turim, bet, matyt, taip dėsningai, savalaikiai tai atiduota pirmiems padaryti mums, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams,“ – džiaugiasi Martynas Staškus. Anot jo, Verdi Lietuvoje – lyg nacionalinis kompozitorius, mūsų scenose pastatyta, matyt, daugiausiai būtent jo operų. „Bet „Falstafe“ mes išgirstame ne tą Verdi, kurį esame įpratę girdėti – tarkim, puikiai mums pažįstamose operose „Trubadūras“, „Traviata“, „Rigoletas“ ir kitose, – čia melodija lyg ir išnyksta, lieka tik jos nuotrupos, panyrama į trumpas sentencijas, frazes, gal tik Fordo ir Falstafo arijos yra išskirtinės,“ – intriguoja dirigentas. – „Parašyta pakankamai moderniai tam laikmečiui. Tuo ši opera patraukli. Man labai knietėjo ją pastatyti ir parodyti Lietuvos publikai. „Falstafo“ pabaigoje sakoma – per gyvenimą mes visi esame apgauti, bet iš to tik reikia pasijuokti. Man atrodo, lyg Verdi pats kalbėtų Falstafo lūpomis.“

Pažvelgti į save iš šalies

Režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė teigia, kad jai visuomet įdomu imtis kažko naujo. „Komedija – žanras, kuris man tinka ir patinka,“ – sako ji. – „Esu pasakiusi, kad tai – gana feministinė opera, nes merginos vaizduojamos pozityviai – jos šmaikščios, protingos; moralas – merginų naudai. Tuo man ši opera patinka dar labiau.“ J. Sodytės teigimu, sugalvoti pastatymo koncepciją užtruko keletą dienų: „Kadangi kolektyvas jaunas, vienas pirmųjų sprendimų buvo remtis būtent atlikėjų amžiumi, negrįžtant į XV a. laikus. Be to, darbui skirta nedaug laiko, o solistai turi jaustis komfortiškai. Juk jeigu Falstafą reikėtų vaidinti tokį, koks jis yra – gerokai pagyvenusį, beveik šešiasdešimtmetį, reikėtų visai kitokios fiziologijos, patirčių.“

Anot režisierės, tos pačios žmoguje, nepriklausomai nuo amžiaus, lieka ydos. „Kai analizavome personažus, paaiškėjo, kad svarbiausias Falstafo charakterio bruožas yra narcisizmas – jis neadekvačiai suvokia save, jo supratimu, visas pasaulis sukasi aplink jį, tačiau tokį žavesį savimi jaučia tik jis pats – kiti gali tik kraipyti galvas arba pasinaudoti jo narciziškumu. Kiekvienam – tiek atlikėjui, tiek būsimam žiūrovui – labai gerai pažvelgti į tas ir šiandien egzistuojančias charakterių ydas. Trečiame veiksme, kuomet Falstafas gauna gerą pamoką ir iš jo yra išties šmaikščiai pasijuokiama, gerokai sumažėja jo didybės manija, jis nusileidžia ant žemės, pradeda elgtis pakankamai žmogiškai, – ši situacija visiems pažįstama, juk šiais laikais vyksta tas pats, o žmogus bent kartą savo gyvenime turi pažvelgti į save iš šalies, kad dar spėtų kažkiek save patobulinti,“ – sako J. Sodytė. – „Visi santykiai ir veiksmai šioje operoje vystosi labai greitai, šmaikščiai, kiekvienas jų turi savo vietą prabangiame Falstafo lofte.“

Ekstremalių sąlygų privalumai

Choreografė ir režisierė Jūratė Sodytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Falstafas – turtingas paveldėtojas, kaip juokavau – Trumpo giminaitis, visiškai nesirūpinantis palikimu, nevystantis tėvo verslo, o Fordas yra tas, kuris laiko visus keturis kampus ir neatitraukia galvos nuo kompiuterio, raudonomis nuo nuovargio akimis dirba iki išnaktų, kol visi kiti linksminasi,“ – pagrindinius veikėjus apibūdina režisierė. – „Galime įsivaizduoti, kad vaizduojamu scenoje metu vyksta kalėdinis, teminis vakarėlis, kurio tema – „Crazy“: kuo „trenkčiau“ atrodo personažai, tuo labiau super; gal tik pačiam Falstafui ne itin rūpi atrodyti ekstravagantiškai, nes jis ir taip toks yra. Visos veikiančiųjų asmenų charakteristikos labai gerai atsispindi kostiumuose.“

Atsižvelgiant į erdvę, kurioje vyks premjera, operos kūrėjai turėjo apsiriboti minimaliomis scenografijos detalėmis, tačiau J. Sodytės teigimu, „jauniems ir padykusiems“ atlikėjams tai bus įdomi ir smagi patirtis. „Kai esi „pastatytas“ į ekstremalias sąlygas, smegenys pradeda veikti atitinkamu režimu. Kadangi sceną reikėjo „išjudinti“, nes ir pati muzikinė medžiaga labai aktyvi – daug veiksmo skirtingose erdvėse, reikėjo tam atrasti galimybes. Tiek, kiek įmanoma, galimybes išnaudojome – atlikėjai „migruoja“ ir apačioje, ir scenoje, ir balkone; pailsėti jiems tikrai nėra kada. Manau, tai bus labai įdomu žiūrovui – nebus laiko nuobodžiauti, reikės „gaudyti“ personažus po visą erdvę. Tai iššūkis mums visiems, bet manau, kad susitvarkysime,“ – pastatymo sėkme neabejoja režisierė.

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą Beatos Leščinskos pokalbį su dirigentu Martynu Staškumi ir režisiere, choreografe Jūrate Sodyte galite išgirsti ČIA