Apie fantominį skausmą
Gin­ta­ro Var­no spek­tak­lis „Ge­tas“ Kau­no dra­mos tea­tre. Ra­šau šią re­cen­zi­ją sau­lė­tą Lie­tu­vos šimt­me­čio sek­ma­die­nį, Žy­dų ge­no­ci­do die­ną, po­pie­žiui Pra­nciš­kui įva­žiuo­jant į Kau­no San­ta­ką, kur jo nuo penk­tos ry­to lau­kia mi­nios Lie­tu­vos ir ap­lin­ki­nių kraš­tų ka­ta­li­kų. Vi­sų my­li­mas po­pie­žius sa­vo mal­do­je ir pa­moks­le už­si­mins apie mei­lę at­stum­tam, ma­žu­tė­liui, ki­to­kiam, įkvėp­ta mi­nia kin­kuos gal­vo­mis, o grį­žu­si na­mo, po ei­li­nės ži­nių lai­dos ar straips­nio in­ter­ne­te, vėl pik­tin­sis ki­to­kios spal­vos oda ar Eu­ro­pą bai­gian­čiais užt­vin­dy­ti pa­bė­gė­liais.

Mano draugė mokytoja tyliai ir lyg atsiprašydama manęs paklaus: „Ar tau tikrai taip rūpi žydai, kad skiri jiems tiek dėmesio? Juk jie nebuvo tokie jau nekalti, mano giminę tardė ir kankino žydas.“ Ir tada supranti, kad jei taip galvoja mokytoja, kalbėti apie Lietuvą ir žydus, apie susitaikymą, apie kitokio pripažinimą kol kas tolygu ridenti Sizifo akmenį. Lygiai taip pat skausmingai į lietuvius reaguoja Lietuvoje pasilikę gyventi ir ištisas šeimas per Holokaustą praradę žydai. Tą skausmą liudija tuščios vietos Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurias turėjo užimti teatro administracijos pakviesta Lietuvos žydų bendruomenė.

Ir tada supranti, kad jei taip galvoja mokytoja, kalbėti apie Lietuvą ir žydus, apie susitaikymą, apie kitokio pripažinimą kol kas tolygu ridenti Sizifo akmenį.

Nepaisant įtarumo ir nepritarimo, dalis lietuviškosios visuomenės pasirenka kalbėti apie tai, kas tautinio diskurso kontekste atrodo nukreipta prieš pačią tautą, – kalbėti apie dėmesį ir meilę kitam, kitokiam. Tarp kalbančiųjų ir režisierius Gintaras Varnas, tarpkultūrinį dialogą pradėjęs pernai Kauno nacionaliniame teatre pastatytu vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanu Išmintinguoju“, o dabar visuomenei pristatęs izraeliečio Joshua Sobolio „Getą“. Pirmasis spektaklis – odė gėriui ir žmogaus išminčiai, susitaikymo ir atleidimo viltis, žmogiškumo utopija, būdinga Apšvietos laikotarpio mąstytojams. Utopija reikalinga ir dabarties žmogui, pasiklydusiam ideologijų raizgalynėje, slegiamam praeities šmėklų, nebetikinčiam geresne ateitimi. „Natanas Išmintingasis“ suteikė tokios geresnės ateities viltį. Antrasis spektaklis „Getas“ – šios utopijos „realizacija“, praėjus vos dviem šimtmečiams, tiksliau, jos antipodas, sutraiškymas, mirtis. Kodėl taip atsitinka, kad tos pačios – vokiečių tautos atstovai nukreipia savo visuomenę tokiomis skirtingomis žmogiškumo trajektorijomis?

Varno spektaklis prasideda Alytaus apskrities policijos viršininko, kapitono A. Audronio (Tomas Erbrėderis) kreipimusi į tautą ir savo tiesioginius pavaldinius. Kreipimusi raginama visomis įmanomomis priemonėmis susidoroti su žydais ir visiems laikams išnaikinti jų padermę Lietuvoje. Kitu atveju, kaip teigia viršininkas, bus susidorota ir su lietuviais, kurie tokiam tikslui priešintųsi. Tokią žinią karo pradžioje Lietuvos piliečiams perdavė ne vokietis, o buvusios nepriklausomos Lietuvos valstybės pareigūnas, tokia žinia pasklido po Lietuvos kaimus, miestelius ir miestus. Įžangine scena tarsi keliamas klausimas: kokios šios humanitarinės katastrofos priežastys Lietuvoje ir ar tikrai būtų vykusios masinės žudynės, jei Lietuvos pareigūnai savo piliečiams nebūtų sakę tokių kalbų, o, atvirkščiai, būtų paraginę gelbėti nacių engiamus žydus, kaip daryta Olandijoje, Amsterdame? Toliau mes matome, kaip toji žinia paveikė jaunas, Lietuvos nepriklausomybę nuo „rusų ir jų pakalikų žydų“ pasiruošusias ginti kaimiečių ar miestiečių galvas.

Nors ši lietuviško santykio su žydais interpretacija spektaklyje nužymima punktyru, ji nurodo ir lietuvių tautos atsakomybės, kurią iki šiol vis dar vengiama pripažinti, kontūrus. Ar lietuvių savanoriai, dalyvavę naikinant žydus, buvo žudikai, ar laikmečio aukos? Kas, kokios priežastys vertė juos būti budeliais ir kaip jie jautėsi po to, kai ištaškė nekaltų vaikų smegenis? Tokius klausimus, į kuriuos vargu ar įmanoma vienareikšmiškai atsakyti, kelia spektaklio dramaturgai – Daiva Čepauskaitė ir Gintaras Varnas. Lietuviško santykio su žydų žudynėmis tema sprendžiama keliomis iš bendro spektaklio piešinio išsiskiriančiomis scenomis. Jos išveda žiūrovą iš Sobolio geto pasaulio ir atgręžia veidu į iki koktumo suromantintą Lietuvos kaimo peizažą (scenografas Gintaras Makarevičius). Ar tikrai jis toks tyras ir nekaltas, kokį matome realistiniame paveiksle? Ar tokia pat nekalta ir tyra yra lietuvio, emigravusio po karo į Vakarus ir tapusio pavyzdiniu šeimos tėvu, tebegyvenančio sovietinėje Lietuvoje ir užsiimančio dėmesio netraukiančiais darbais, siela? Kas tie žmonės – mūsų kaimynai, giminės, tėvai, seneliai? Vis daugiau tokių klausimų, bandydami rasti teisybę, sau užduoda trečiosios kartos atstovai, karo liudininkų anūkai, kuriems atstovauja ir spektaklio kūrėjai.

Bet grįžkime į getą, kuris, kaip teigia pavadinimas, yra pagrindinis spektaklio veiksmų verpetas. Pjesės atsiradimą, pasak Sobolio, parašiusio ją 9-ojo dešimtmečio viduryje, lėmė nuostaba išgirdus žinią, kad tokiomis makabriškomis aplinkybėmis žydai galėję įkurti gete teatrą. Tai paskatino sukurti pjesę, kurioje matuojamos žmogiškumo ribos, atskleidžiami sudėtingi į ribines situacijas patekusių žmonių portretai. Teatras Vilniaus gete nebuvo vienintelis žydų teatras karo metu – toks teatras egzistavo ir Varšuvos gete, jo atspindžius buvo galima regėti ir Kauno gete, kur buvo įkalinti Hofmeklerių orkestro muzikantai, dainininkai. Turint omenyje, kad teatras diasporos žydams taikos metais buvo viena svarbiausių pramogų ir laisvalaikio leidimo formų, nenuostabu, kad jis galėjo jiems lengvinti gyvenimą ir gete, į kurį buvo suvaryti tuo metu Lietuvoje gyvenę ar gastroliavę žydų aktoriai ir muzikantai. Teatras šiems žmonėms buvo gyvenimo būdas ir, kaip liudija žydų teatro istorija, vaidindavę jie bet kokiomis aplinkybėmis.

Tačiau teatras yra tik pasakojimo forma, kurią Sobolis pasitelkė daug sudėtingesniems klausimams spręsti. Kaip elgiasi žmogus, pakliuvęs į ribinę situaciją, kokie motyvai lemia jo veiksmus, kas verčia jį naikinti, žudyti, gelbėti? Atsakymų dramaturgas bando ieškoti kurdamas žydų policijos / geto viršininko Genso (Sigitas Šidlauskas), geto bibliotekininko ir kronikininko Kruko (Dainius Svobonas), SS karininko Kitelio (Mantas Zemleckas), lėlininko Sruliko (Gytis Ivanauskas), žydų policininko Deslerio (Ričardas Vitkaitis) ir kitus personažus. Varno spektaklis yra ketvirtoji šių personažų interpretacija Lietuvoje. Pačioje nepriklausomybės pradžioje, 1990 m., „Geto“ spektaklį tuomečiame Vilniaus akademiniame dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus, 2006 m. pasirodė Audriaus Juzėno sukurtas filmas „Vilniaus getas“, 2015 m. filmą-spektaklį „Getas“ LRT režisavo Julius Dautartas. Ir Juzėno filmui, ir Varno spektakliui muziką kūrė ir pritaikė kompozitorius Anatolijus Šenderovas.

Sudėtingiausius personažus Varno spektaklyje savuoju Gensu įkūnija Sigitas Šidlauskas ir Kitelį vaidinantis jaunasis aktorius Mantas Zemleckas. Pastarasis įtaigiai atlieka ne tik šaltakraujiško žudiko, bet ir menu bei žydų istorija besidominčio intelektualo vaidmenį. Dvidešimtmečio Kitelio, dar nacių propagandos mokykloje išmokyto groti saksofonu, vaidinti teatre ir naikinti kenkėjus žydus, žudymo priežasčių atsekti jau nebegalima, tačiau Genso motyvai žiūrovui nuolat rodomi. Kaip išgelbėti savąją žydų tautą? Į mirtį pasiunčiant ligonius ar senius, moteris, vyrus ar vaikus? Kaip sumažinti aukų skaičių – derėtis dėl 2000, 1000 ar 600 žmonių? Kaip padidinti darbo vietų skaičių gete ir taip gelbėti gyvybes – įsteigiant teatrą, siuvyklą? Šidlauskas subtiliai ir jautriai perteikia personažo, nuolat esančio ir budeliu, ir auka, ribines būsenas, žinojimą, kad jam išsigelbėjimo jau nebėra, o išgelbėti dalį žydų jis vis dar gali. Ar Šidlausko Gensas laikytinas žydų herojumi, kai primygtinai liepia siuvėjui ir verslininkui Veiskopfui (Liubomiras Laucevičius) steigti ne 50, o 500 darbo vietų siuvykloje? Ar jis tik nacių lojalus budelis? O galbūt jis ir tas, ir tas, kaip Ivanausko lėlininkas Srulikas, savo lėlės lūpomis išreiškiantis tai, ko niekada pats nedrįstų pasakyti ar prisipažinti? Žmogus, vienose situacijose neišmatuojamai žiaurus, o kitose – nepaprastai geras?

Siekį atstovauti humanizmo idėjoms vienareikšmiškai teigia Dainiaus Svobono kuriamas Kruko personažas. Buvęs revoliucinių bundistų idėjų propaguotojas dabar gelbėja žydų bibliotekos lobius ir neša juos į getą, kad būtų išsaugota talmuduose sudėta išmintis, o kartu su ja ir žydų tauta, likimo broliai. Kai nuo lubų nusileidžia peršlapusios išminties knygos, nejučia kyla asociacijos su „Natano Išmintingojo“ spektakliui Makarevičiaus sukurta didžiule nepaprasto grožio knyga. Dabar ta knyga išsidauginusi, mažesnė, bet vis tokia pat trapi ir svarbi savo turiniu bei išmintimi.

Dvasios grožiui, meilei, vilčiai atstovauja Jovitos Jankelaitytės kuriama dainininkė Chaja. Talentingos aktorės dainavimas leidžia ir geto gyventojams, ir žiūrovams pakilti virš brutalios tikrovės, susigrąžinti tikėjimą meno, kultūros svarba gyvenimo tėkmei.

Recenzijos žanras neleidžia atskleisti visų spektaklyje sugestijuojamų temų, prasmių. Tad baigiant norisi grįžti prie režisūrinio sumanymo ir atkreipti dėmesį į tai, kas matoma ryškiausiai. Spektaklio pabaigoje nuvilnija Chajos meilės prisipažinimo Vilniui melodija, o per ją atsiskleidžia ir dabartinės kartos vilniečių meilė savo miestui. Tik dabar ji sužalota netekties, tuštumos, kurios niekas nebepajėgia užpildyti, jausmo. Tokį jausmą lenkų tyrėja Ruth Elen Gruber vadina fantominiu skausmu, o susitapatinimą su mieste gyvenusiais, tačiau dabar visiškai išnykusiais žydais – virtualiu žydiškumu (Gruber Ruth Ellen. Odrodzenie kultury żydowskiej w Europie, Seinai, 2004, p. 12) Vis daugiau žmonių ir Vilniuje, ir Kaune ar kituose miestuose išgyvena šį fantominį skausmą, gilinasi į savo miesto istoriją, bent virtualiai stengiasi sugrąžinti miestams tai, kas jiems priklauso, taip pat ir atmintį. Tokį patį gestą savo spektakliu išreiškia ir režisierius Varnas. Spektaklio pabaigoje nuo grindų į dangų kyla iš vaikiškų drabužių sukurtas peršviečiamas pano (kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė), o sceną palieka iš geto išgelbėtas berniukas – sekdamas šviesos spindulį jis išeina pro didžiules Nacionalinio Kauno dramos teatro duris į geresnį, viltingesnį pasaulį.

Šiame pasaulyje kartu su ką tik mišias baigusiu popiežiumi Pranciškumi tegalime pakartoti: „Kristus Jėzus – mūsų viltis“, ir gyventi jame turime taip, kad tokios situacijos, kokias išgyveno mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai, daugiau niekada nepasikartotų.