Antro dublio nebus
Vis­kas da­bar at­ro­do bu­vę ką tik. Vi­siems taip at­ro­do, ku­rie šio­mis pa­sku­ti­nė­mis Ei­mun­to gy­ve­ni­mo die­no­mis su juo bend­ra­vo, net ne­svar­bu – iš to­lo ar ar­ti­mai. Su juo vis­kas bu­vo „ką tik“ – su­si­ti­kęs po me­tų, jis ir­gi sa­ky­da­vo: „Juk ką tik ma­tė­mės.“ Ir kal­bė­da­vo taip, tar­si kas­die­nio gy­ve­ni­mo švies­me­čių nė ne­bū­ta. Tas „ką tik“ to­dėl, kad ir jis pats, at­ro­dė, vi­sad bu­vo – kaip at­sva­ra, at­spir­tis, kri­te­ri­jus, ver­tės ma­tas, kar­tu su ta­vi­mi at­ėjęs ir kar­tu iš­ei­sian­tis. Pa­ti­ki­mas žmo­gus. Tai ir­gi vie­nas iš kri­te­ri­jų, ku­riais jis įvar­dy­da­vo ko­le­gas, drau­gus, pa­žįs­ta­mus. Ir veng­da­vo ne­pa­ti­ki­mų.

Man tas „ką tik“ itin brangus. Ne tik man – mums visiems, kurie lapkričio 15 d. susirinkome į Valstybinį mažąjį teatrą. Mūsų buvo nepaprastai daug, dvigubai tiek, kiek gali tilpti žiūrovų salėje. O tamsioje tuščioje scenoje – trys režisieriai: Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius ir Gintaras Varnas. Režisieriai, su kuriais prasidėjo ir, tąkart manėme, anaiptol nesibaigs ištisa epocha. Liko ir viena tuščia kėdė – iš pradžių skirta Oskarui Koršunovui, ji tą vakarą dar galėjo prisikviesti Rimą Tuminą. Neprisikvietė. Taip ir liko tuščia. Bet netrukdė, tiesiog užsimiršo.

Jau po renginio negalėjau sau dovanoti: nieko nepaklausiau, apie nieką visų trijų neišklausiau. Ir visą savaitgalį sukosi galvoje: štai dar diena, ir būtinai Eimuntui paskambinsiu, pasakysiu, kad dabar jau tikrai žinau, apie ką su juo kalbėtis, prašysiu „antro dublio“. Žinojau, kad jis atsakys: „Antro dublio nebūna.“ Tuomet, maniau, prašysiu viską pradėti iš pradžių. Nuo tos vietos, kur į klausimą iš salės jis atsakė: „Yra žmonių, kuriems sekasi, ir yra žmonių, kuriems nesiseka...“

Žinojau, kad jis atsakys: „Antro dublio nebūna.“ Tuomet, maniau, prašysiu viską pradėti iš pradžių. Nuo tos vietos, kur į klausimą iš salės jis atsakė: „Yra žmonių, kuriems sekasi, ir yra žmonių, kuriems nesiseka...“

Prisiruošti, nusiteikti jam skambinti reikėdavo didžiulių pastangų – iš baimės sutrukdyti, būti įkyriai, priminti apie save. O jis galėdavo. Galėdavo paskambinti ir padėkoti už spektaklio recenziją. Galėdavo staiga parašyti SMS žinutę. Laikas repetuojant, dirbant buvo jo laikas. Laikas po premjerinių spektaklių – mūsų laikas. O mes nerašydavom. Tyliai piktindavomės ir laukdavom dar kažko. Norėjom eiti pirma jo, pralenkti jį, o juk iš tikrųjų nė nesuspėdavom. „Mintis greitesnė už žodį“, – mėgdavo sakyti. Joks raštas, joks tekstas nesuspėdavo keliauti su jo spektakliais taip, kaip keliaudavo jo mintis, vaizduotė, fantazija, paradoksai ir prasmės.

Bejėgė prieš dar taip neseniai rodytas Adomo Mickevičiaus „Vėlines“, paskambinau padėkoti. Ir pasakyti, kad norint parašyti apie tokį spektaklį reikia jį pažiūrėti daugybę kartų – čia visko tiek, kad metams darbo užtektų. Vien pušys šonuose ko vertos! Kvailai pasakiau. O jis: „Vadinasi, dar nemirė Lietuvos teatras.“ Laikė save mūsų teatro dalimi, kad ir kur ar su kuo dirbtų. Laikė save mūsų dalimi. Tik paskui perskaičiau spektaklį lydėjusią programėlę ir lenkų kritiko Łukaszo Drewniako, kuris turbūt geriausiai Lenkijoje jį pažinojo, geriausiai žino lietuvių teatrą, studiją. Radau ten apie pušis: „Vietoj kelmo yra karsto lenta. Vis dėlto didingumas, visagalybė irgi turi savo ribas. Medis bus nukirstas. Na, o paskui iš tokių medžių pagaminami pieštukai... Pieštukas yra kūrinio elipsė, šedevro provaizdis, kūrėjo potencijos didėjimas. Mickevičiaus herojus nesinešioja savo kūrybos tomų, tik nuosavus pieštukus...“ Kiek jis mums yra išdalijęs tokių savo pieštukų. Nuo pirmųjų spektaklių, nuo Jaunimo teatro, nuo LIFE, nuo „Meno forto“ laikų, nuo darbų su jaunais žmonėmis, su studentais. Viena didžiulė pušis. Tokiai užaugti prireiks dar šimto metų. „Aš neturiu mokinių.“

Kai tą lapkričio 15 d. vakarą buvo užduotas klausimas „kokia gyvenimo prasmė?“, Jonas Vaitkus spontaniškai ir kartu draugiškai mostelėjo kolegos link: „Čia klausimas tau, Eimi.“ – „Yra žmonių, kuriems sekasi, ir yra žmonių, kuriems nesiseka...“ O juk tą patį klausimą arba pačius sunkiausius klausimus jis užduodavo visuose savo spektakliuose. Užduodavo pirmiausia sau: kas yra sėkmė? Kas yra šlovė? Kokios ir kur yra žmogaus ribos? Ieškodavo tų ribų, vaikščiodavo pats, kviesdavo vaikščioti aktorius, žiūrovus. „Sėkmė turi antrą pusę“, – yra sakęs. Žinojo sėkmės kainą.

Kai buvome susitikę vasarą (ėjau prašyti, kad dalyvautų „Lietuvos teatro amžiaus“ renginyje), prakalbo apie amžių, sveikatą, mirtį. „Žolė žaliuos ir kai mūsų nebus...“ Ir pasakojo apie Romo Treinio, šviesų dailininko, ilgamečio savo padėjėjo Jaunimo teatre, paskui „Meno forte“, romaną „Dziedas“ – būtų ėmęsis tuoj pat jį statyti, jei ne kiti įsipareigojimai. „Romas, su kuriuo šitiek metų buvo dirbta, kuris šitiek kartų buvo keiktas, visus mus išdūrė. Išėjo. Ir štai ką išeidamas paliko... Vadinasi, mes nieko apie jį nežinojom.“

Ir tą lapkričio vakarą jaučiau jo rimtį ir nerimą. Rytoj turėjo važiuoti į Palangą lankyti mamos. Klausinėjo apie orą – nenorėjo leistis į ilgą kelionę automobiliu. Susėdome teatro fojė išgerti arbatos su burnoj tirpstančiu Daivutės Šabasevičienės varškės pyragu. Norėjo stiprios kavos. Žvilgtelėjo į mums visiems padovanotą knygutę – Alvio Hermanio „Dienoraštį“. Jonas Vaitkus iškvietė taksi.

Atsisveikindamas stipriai paspaudė ranką Gintarui, Jonui. Išėjau jo palydėti, turėdama kišenėj taksi numerį, jei staiga prireiktų. „Kaip čia švaru“, – tarė, leisdamasis tarnybinio įėjimo laiptais. „Ačiū dar kartą. Už viską.“ Tą akimirką mačiau jo aukštą, lėtai judančią figūrą pakumpusia nugara. Vienoje kišenėje pažįstamo įsiūlytos perskaityti pjesės „Laisvė“ mašinraštis, kitoje – „Dienoraštis“. Einant pro arką laukė vyras: „Režisieriau, labai prašau, padėkit autografą.“ Nemačiau, ar pasirašė. Turbūt taip. Prisiminiau „Vėlines“ ir iš knygų antkapio pasirašančią Konrado ranką.

Grįžęs namo parašė SMS: „Malonu buvo visiem :).“

Bet tolstančios figūros tamsoje jau nepamiršiu. Tai ne jis, tai ištisas pasaulis nutolo.