Antano Sutkaus Kosmosas
Fo­to­me­ni­nin­ko An­ta­no Su­tkaus kas­die­ny­bės ar­chy­vai skli­di­ni su­bti­laus žmo­gaus pa­ži­ni­mo, mei­lės ir pa­gar­bos as­me­ny­bei bei sa­vam lai­ku. Ne­at­si­tik­ti­nai ir di­džiau­sią jo kū­ry­bos da­lį su­da­ro vie­nas fo­tog­ra­fi­jų cik­las „Lie­tu­vos žmo­nės“ – vai­kai ir se­no­liai, dar­bi­nin­kai ir me­ni­nin­kai, at­si­tik­ti­niai pra­ei­viai ir ar­ti­mie­ji, kai­mie­čiai ir mies­tie­čiai. Vi­si jie tel­pa Su­tkaus Lie­tu­vos pla­ne­to­je be­si­su­kan­čio­je is­to­ri­jos ver­pe­tuo­se.

Nors su A. Sutkaus darbais Lietuvoje jau užaugo ne viena karta, tačiau menininkas iki šiol randa kuo nustebinti, iš savo milžiniško archyvo traukdamas vis naujus, iki šiol neregėtus darbus, taip tik patvirtindamas, kad Meistro kūryba yra neaprėpiama tartum Kosmosas, kuriame slypi praėjusio laiko, žmonių gyvenimų bei užmarštin benugrimztančios epochos atspindžiai.

Iš dalies toks „neregėtas“ A. Sutkus atskleidžiamas Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje „Kosmos“ skirtoje atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui bei ta proga legendinėje fotografijos leidykloje „Steidl“, Vokietijoje, išleistame Meistro albume „Planet Lithuania“. Neabejotinai šie kapitaliniai darbai tik patvirtina faktą, jog A. Sutkus yra viena ryškiausių asmenybių XX a. Europos fotografijos istorijoje.

Žiemos rytas. Kaunas, 1960

Lietuvos okupacija buvo lydima baimės. Saugumo baimės, baimės dėl savo paties išlikimo… Tai – sudėtingas laikas. Bet kartu tai buvo ir mūsų jaunystė – mūsų meilės, gyvenimo pažinimo, kūrybos klestėjimo laikas. Negalime pamiršti ar atmesti nė vieno iš šių dviejų.

Penkiasdešimt kūrybos metų praleidau mieste, bet mano šaknys – kaime. Jei nebūčiau ten užaugęs, nebūčiau pajutęs kad ir vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą, vargu ar būčiau fotografas. Ten buvo pradžia.

Mūsų kartai pasisekė – kai atėjome į fotografiją, Lietuvos kaimas dar nebuvo išnykęs, jis buvo toks, kaip XIX amžiuje, pilnas archajiškų ženklų. Neatsitiktinai mūsų karta taip daug vaizdavo kaimą, vienkiemių sodybas ir jų žmones.

Turbūt fotografinis matymas yra Dievo dovana, nes geriausius darbus sukūriau neturėdamas jokios patirties. Intuityviai.

Lazdynai. Kaimynės, 1. Vilnius, 1976

Mes siekėme per fotografiją parodyti Lietuvą, Lietuvos žmones. Ne sovietinę Lietuvą, bet mūsų pačių kraštą, tai, ką dar atsiminėme iš savo pačių vaikystės, ko ieškojome toje sovietinėje tikrovėje. Mums rūpėjo papasakoti tiesą, kad mūsų žmonės ir mūsų žemė yra kitokie. Šios fotografijos ir suformavo taip vadinamą „Lietuvos fotografijos mokyklą“.

Aš esu gatvės fotografas. Taip gimė ne vienas mano fotografijų ciklas – neužbaigtas „Lietuvos žmonės“, „Susitikimai su Bulgarija“, „J. P. Sartras Lietuvoje“, „Pro memoria“. Man bevažinėjant po Lietuvos miestelius ir kaimus išsikristalizavo pagrindiniai kūrybiniai akcentai – žmogus ir jo kasdienybė. Namuose ar gatvėje, didmiestyje ar vienkiemyje – ne taip svarbu.

Anuomet nereikėdavo jokių leidimų fotografuoti paprastus žmones. Pasižiūri į žmogų, pamoji jam, nusišypsai, jis nusišypso tau, pafotografuoji, tada prieini, prisistatai, pabendrauji ir toliau fotografuoji. Paskui, žiūrėk, tas nuveda pas kitus ir jau fotografuoji jo ar jos draugus.

Be pavadinimo. Vilnius, 1961-1962

Fotografijos nėra daromos tam, kad atspindėtų objektyvią tikrovę. Mano širdis ir protas visada buvo glaudžiai susiję su žmogumi, stovinčiu priešais kamerą. Žmonės yra tokie, kokie yra, bet jei juos fotografuoju – jie „mano“ žmonės, kokius aš juos matau. Savo kamera visuomet bandžiau perprasti mane supantį pasaulį.

Visus žmones fotografavau kaip savo paties gyvenimo liudininkus, kaip savo artimuosius, gimines. Kiekvienas pagyvenęs vyras buvo lyg dėdė, kiekviena moteris – tartum teta. Su jais visuomet galėjai pasišnekėti apie gyvenimą. Todėl fotografavau visa tai nepaisydamas sovietmečio. Mano nuotraukose įamžintas ne sovietmetis, o žmogaus gyvenimas.

Berniukas prie vitrinos. Daugpilis, Latvija, 1973

Su fotografija yra panašiai kaip su aukso ieškojimu – kasi kasi, paskui plauni tas žemes, vildamasis atrasti aukso kruopelytę. O tas auksas gali būti pirmame kastuve, gali būti ir paskutiniame. Arba tame, kurio jau nebepajėgei iškasti…

Sovietmečiu daug ko negalėjai rodyti. Susimąstęs veidas fotografijoje traktuotas kaip pesimizmas, prasčiau apsirengęs žmogus – jau sovietinės tikrovės juodinimas. Bet dabar esu dėkingas sovietinei valdžiai – mano archyvas iki šiol neišsemtas, čia vis dar turiu dėl ko nustebti ir ką prisiminti.

Kareivis. Nida, 1966

Darbas archyve nėra vien tik smagus laiko praleidimas. Žiūri tuos negatyvus, savaip grįžti į praeitį, atrandi ir savo paties, artimųjų veidus… Tai kelionė per savo biografiją, kuri ne visada vien teisinga. Čia išryškėja nepataisomos klaidos, išdavystės, pamiršta meilė, kurios iki šiol sau negali atleisti… Ne visada paprasta ir lengva grįžti į praeitį.

Paprasčiausias geros fotografijos receptas: reikia mylėti tą žemę ir tuos žmones, kuriuos fotografuoji.

Antano Sutkaus mintys iš pokalbio „Fotografija – žmogaus dvasios metraštis“ (kalbino Gediminas Kajėnas, 2009, Bernardinai.lt), fotografijų albumo Antanas Sutkus „Retrospektyva“ (2009), vaizdo pokalbio „Praėjusio laiko beieškant“ (2018, 8diena.lt).