Animaciją kuriančiam Ignui Meilūnui nelemta skaičiuoti darbo valandų
Ki­no re­ži­sie­riaus, vil­nie­čio Ig­no Mei­lū­no, jau pel­niu­sio ir „Si­dab­ri­nę ger­vę“, ir M.A.M.A ap­do­va­no­ji­mą, stu­di­jo­je pats dar­bų įkarš­tis: ku­ria­ma nau­ja siur­rea­lis­ti­nė trum­pa­me­tra­žė lė­li­nė ani­ma­ci­ja „Ma­til­da“. Fil­mas ekra­nuo­se tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti grei­tai – be­ne po tri­jų mė­ne­sių.

Tai istorija apie mergaitę, kuri troško būti pati protingiausia pasaulyje. Filmo anotacijoje trumpai aprašomas siužetas intriguoja: Matildos mama pamačiusi, kad visi išmokti dalykai nebetilpo dukteriai į galvą, nupirko atsarginę. Dvi galvos – tikrai geriau nei viena. Kurią galvą kada nešioti? Galiausiai atsarginė galva kažkur dingo. Nežinia, ką būtų reikėję daryti, jei ne pro langą įskridęs kiemo vaikų kamuolys. Kamuolys, kuris Matildą pakeitė visam laikui...

„Nekeičiu specialybių, bet lanksčiai apeinu kliūtis, kad tiktai netektų atsisėsti į biuro kėdę ir ilgesingai laukti dienos pabaigos.“

Scenarijaus autoriai I. Meilūnas ir Dangiras Bugas siužetą kūrė pagal garsaus čekų rašytojo Milošo Macoureko pasaką „Du šimtai senelių“. Su pertraukomis ieškojimai truko apie metus. „Plėšėme, draskėme, lipdėme... Kad tik istorija geriau atrodytų ekrane. Spaudimo nebuvo, tad paruošiamiesiems darbams galėjome skirti daug savo laiko. Tikroji kūryba slypi mažose detalėse, o kai prasideda gamyba – lieka tik sudėlioti“, – aiškino I. Meilūnas.

Nemanė užsiimti animacija

Į animacijos sritį jis atėjo baigęs tiksliuosius mokslus – Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijo inžinerinės informatikos specialybę. Matyt, būtent todėl didžiausią pasitenkinimą savo veikla jis jaučia tada, kai pavyksta filmą sudėti kuo tiksliau. „Norisi, kad viskas būtų susiję kompoziciniu lygmeniu, – tai sudėtingas darbas. Mėgstu ilgai brandinti idėją, dėlioti kaip dėlionę. Juolab kad žaisti savo galvoje nieko nekainuoja, o kai jau pradedi daryti, turi greitai suktis“, – kalbėjo Ignas.

I. Meilūnas prisipažino niekada nemanęs, kad užsiims animacija. Dar mokydamasis mokykloje daugiausia dėmesio skyrė fundamentaliesiems mokslams. Patiko spręsti matematikos olimpiadų uždavinius, kurie reikalavo ne tik tikslumo, bet ir kūrybingumo. Panašiais principais pašnekovas vadovaujasi ir dabar.

Paklaustas, iš kur toks daugialypiškumas, kino režisierius sakė, jog tai, matyt, persidavę genais: mama menotyrininkė, o tėtis – inžinierius. „Visą laiką buvau miksas. Daug metų lankiau keramiką, piešimą. Tėvai ruošė mane stoti į „čiurlionkę“, lankiau parengiamąsias klases, bet... Kai jau reikėjo stoti, buvau penktokas – pradėjo rūpėti kiemas ir draugai“, – sakė jis.

Igno gyvenime dar būta ir pogrindinių grupių – grojo gitara, trombonu. O jaunesnis Igno brolis Marius taip pat nenustygsta vietoje – jis režisierius, aktorius ir muzikantas.

Vaikystėje Ignas žiūrėjo tuo laiku populiarius „Simpsonus“ ir „Pietų parką“, tačiau jis tvrtino nesąs iš tų animacijos kūrėjų, kurie nuo pat mažumės žavėjosi komiksų kultūra. Bet gavęs progą kurti animaciją suvokė – čia niekada neteks skaičiuoti darbo valandų. „Nekeičiu specialybių, bet lanksčiai apeinu kliūtis, kad tiktai netektų atsisėsti į biuro kėdę ir ilgesingai laukti dienos pabaigos“, – šypsojosi pašnekovas.

Jau studijuodamas ėmė krypti į šoną – susidomėjo kompiuterine grafika, pradėjo dirbti 3D modeliuotoju kompiuterinių žaidimų įmonėje. Kartą paprašė animatorių pažaisti su tais veikėjais, kuriuos modeliavo. Tada iš tikrųjų ir įvyko lūžis – net nepastebėjo, kaip prabėgo 10 valandų. „Visiškai nejaučiau, kad dirbau. Rodės, tiesiog pabuvau kitame pasaulyje ir grįžau. Nors tada visai nemokėjau kurti animacijos, – šypsojosi pačią pradžią prisiminęs I. Meilūnas. – Supratau: jei turėčiau tokį darbą, būtų gera gyventi.“

Tik baigęs universitetą metė 3D modeliuotojo darbą, pradėjo savarankiškai mokytis animacijos. „Po techninės specialybės studijų gebi pats disciplinuotai mokytis. Stengiuosi (ne todėl, kad atsibosta) išlikti smalsus, pasinerti į visokius naujus iššūkius. Jei gilinuosi į kurią nors sritį, domiuosi ir aplinkui ją esančiais dalykais. Taip ir nuklydau nuo programavimo: per 3D grafiką iki animacijos, o iš animacijos atėjo visa kino kalba. Be galo gilus mokslas, teko krapštyti po truputį“, – I. Meilūnas prabilo apie sunkumus.

Savo menininko karjerą I. Meilūnas pradėjo teatre, kaip režisierių Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno spektaklių garso dizaineris, vaizdo projekcijų operatorius. Tačiau, nuo pirmųjų bandymų susižavėjęs animacijos techninių bei meninių sprendimų sinteze, jis ir toliau užsispyrusiai mokėsi jos paslapčių.

Taip po truputį gilinantis išmanymo vis daugėjo, galiausiai bendradarbiaujant kartu su kolegomis ir draugais radosi MC Mesijaus (Žygimanto Kudirkos) dainos „Nelieskit mėlynojo gaublio“ vaizdo klipas. 2013-aisiais jis pelnė M.A.M.A apdovanojimą – Metų vaizdo klipo titulą.

Klipui paskyrė visą vasarą, dirbo be jokio atlygio. Pasirodo, ne veltui. Visi kūrėjai netrukus sėkmingai įsidarbino studijose. „Aš – reklamos gamybos namuose, kaip 3D animatorius. Tačiau vis tiek norėjosi „nulipti nuo kompiuterio“. Galiausiai tapo neįdomu kurti fotorealistinę aplinką. Traukė prie tikrų dalykų, tikrų tekstūrų, kitokios meninės raiškos“, – pasakojo I. Meilūnas.

Sustabdytas kadras

Nors tuo metu sustabdyto kadro animacijos technika nebuvo labai populiari, I. Meilūnas ėmėsi kurti tikro judesio iliuziją. Studija, kurioje Ignas dirbo, į bandymus žvelgė lanksčiai, suteikė visas sąlygas tobulėti. Drąsino režisuoti, kėlė iššūkius. Būtent toje studijoje animatorius sukūrė pirmąją trumpo metro animaciją „Miškas“. Įsimenančiomis reklamomis ir vaizdo klipais garsėjančio kūrėjo darbas 2015-aisiais pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą.

Pasirodęs 2017-aisiais antrasis trumpametražis I. Meilūno animacinis filmas „Pono Nakties laisvadienis“ pasakoja apie poną vardu Naktis, kuris nusprendžia išeiti pasivaikščioti dieną ir lieka nustebintas šviesos ir ryškių spalvų, prie kurių nėra pratęs. Meniškai parodyta dienos ir nakties kaita žiūrovams paliko gražios animacijos įspūdį.

Įdomiausia, kad filmą animatorius sukūrė vos per tris savaites. „Užsibrėžiau tikslą per savo atostogas ką nors sukurti . Bet ką, kas sutilptų į laiką – nuo scenarijaus iki užbaigimo. Filmas apkeliavo daug užsienio kino festivalių – per aštuoniasdešimt“, – pasigyrė Ignas.

Paklaustas, ar jo kurti animaciniai filmai skirti vaikams, I. Meilūnas neturėjo vienintelio atsakymo. Teigė niekada nepradedąs kurti filmo kokiai nors tikslinei grupei – čia svarbiausia yra idėja. Tiesiog vaikiškai naivi forma labai tinka žiniai paskleisti. Lietuvos kino centro paramos sulaukusi absurdo komedija „Matilda“ taip pat nėra skirta vien vaikams – filmas orientuotas į šeimą.

Trumpametražio lėlinės animacijos filmo projektą „Matilda“ galima drąsiai vadinti ilgai trunkančio kūrybinio proceso vaisiumi – daugiau nei 14 kalbančių ir dialoguose dalyvaujančių veikėjų, tikroviškos filmo dekoracijos, kiek skirtingų veido dalių buvo paruošta kuriant personažų mimikas....

Laikas tarsi išsitempė – darbai, vykstantys jau ketvirtą mėnesį, tik įpusėjo. „Vidutiniškai sukuriame kokias 3 – 4 sekundes per dieną“, – patikslino pašnekovas.

Nedirba naktimis, nemiega dienomis

Ignas ir jo sutuoktinė Laura augina metų ir 10 mėnesių dukrytę Mortą. Pora jau laukia šeimynos pagausėjimo. „Kai pradėjome filmuoti „Matildą“, Mortos dar net nebuvome sugalvoję, o kai baigsime – ji galės įgarsinti kokį aktoriuką vaiką. Filmas auga kartu su dukra – lygiagrečiai“, – pasidžiaugė jaunas tėtis.

Morta kartais užsuka pas tėtį į studiją, čia jaučiasi gerai, žino, kas kur. Turi savo veikėją, pamačiusi sako: „Morta.“

Populiariosios kultūros renginyje „Comic Con Baltics“, kur buvo pristatyta ir „Matilda“, Morta pagelbėjo tėčiui ir kaip tikra režisieriaus asistentė vaikščiojo tarp žiūrovų rodydama jiems veikėjų lūpytes.

I. Meilūnas tikino, jog be šeimos palaikymo tikrų tikriausiai būtų susirgęs darboholizmu. „Šeima pats organiškiausias dalykas, gelbėjantis nuo noro dirbti naktimis ir miegoti dienomis, kaip tai darydavau anksčiau, – linksmai kalbėjo jis. – Ir tai nereiškia, kad padarai mažiau, tiesiog esi labiau susitelkęs ir motyvuotas.“