Anicetas Simutis: ištikimybės istorija
Šią sa­vai­tę su­ka­ko 11 me­tų, kai mi­rė pa­sku­ti­nis tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos dip­lo­ma­tas ir pir­mas mū­sų at­kur­tos vals­ty­bės am­ba­sa­do­rius Jung­ti­nė­se Tau­to­se Ani­ce­tas Si­mu­tis. Pri­si­min­ki­me il­gą šio iš­ki­laus žmo­gaus gy­ve­ni­mą ir jo be­są­ly­giš­ką iš­ti­ki­my­bę sa­vo ša­liai.

Man­ha­ta­no sto­ty­je iš trau­ki­nio iš­li­pa aukš­tas ele­gan­tiš­kas aki­niuo­tas vy­ras. Jis žings­niuo­ja kuk­laus pa­sta­to link, pa­ky­la į de­šimt­me­čiais ne­re­mon­tuo­tą nuo­mo­ja­mą bu­tą, sė­da prie an­tik­va­ri­nės ra­šo­mo­sios ma­ši­nė­lės ir ima spaus­din­ti. Ra­šo laiš­kus, at­sa­ki­nė­ja į užk­lau­si­mus, pla­ti­na in­for­ma­ci­ją apie Lie­tu­vą. To­kia bu­vo pen­kis de­šimt­me­čius tru­ku­si mū­sų oku­puo­tos vals­ty­bės kon­su­lo Niu­jor­ke Ani­ce­to Si­mu­čio kas­die­ny­bė. Net ir ga­lė­da­mas tu­rė­ti kur kas so­tes­nį duo­nos kąs­nį, Lie­tu­vos dip­lo­ma­tas pa­si­rin­ko tar­nau­ti sa­vo ša­liai, nors ši tar­nys­tė ga­ran­ta­vo tik nuo­la­ti­nius rū­pes­čius ir ma­te­ria­li­nius ne­pri­tek­lius.

Anicetas Simutis, po 57 metų pirmą kartą grįžęs į gimtinę. Alsėdžiai, 1993 m./ Nuotrauka iš knygos "Anicetas Simutis. 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje"

Ta­čiau gal bū­tent už to­kį pa­si­rin­ki­mą A. Si­mu­čiui bu­vo at­ly­gin­ta il­gu, be­veik šimt­me­tį tru­ku­siu gy­ve­ni­mu, ku­rio 60 me­tų jis pa­sky­rė dip­lo­ma­ti­nei tar­ny­bai. Ši tar­ny­ba apė­mė net tris epo­chas – pra­dė­jęs dip­lo­ma­to kar­je­rą tar­pu­ka­rio ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, jis vei­kė per vi­są jos oku­pa­ci­ją ir bū­da­mas jau gar­baus am­žiaus dir­bo at­kur­tai ne­prik­lau­so­mai Lie­tu­vos Res­pub­li­kai. Ta­čiau apie vi­sa tai – kiek vė­liau. O kol kas pa­si­žiū­rė­ki­me, ko­kios ap­lin­ky­bės at­ve­dė A. Si­mu­tį į dip­lo­ma­ti­jos ke­lią.

Nuo ūk­ve­džio iki diplomato

A. Si­mu­tis gi­mė 1909 me­tų va­sa­rio 11 die­ną Tirkš­lių mies­te­ly­je, da­bar­ti­nia­me Ma­žei­kių ra­jo­ne. Šei­ma gy­ve­no ra­miai, ne­jaus­da­ma ne­pri­tek­lių, ta­čiau tik iki tol, kol į pen­kia­me­čio ber­niu­ko gy­ve­ni­mą įsi­ver­žė Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Idi­lė bai­gė­si ta­da, kai tė­vas – vals­ty­bės mo­no­po­lio par­duo­tu­vės ve­dė­jas – bu­vo mo­bi­li­zuo­tas ir pa­siųs­tas į fron­tą kau­tis už ca­ri­nę im­pe­ri­ją. Be mai­tin­to­jo li­ku­siai šei­mai te­ko kraus­ty­tis pas mo­ti­nos bro­lį, ta­čiau ir šis ne­tru­kus bu­vo pa­im­tas į ka­riuo­me­nę.

Li­ku­sios vie­nos mo­te­rys vis­gi kaž­kaip ver­tė­si iš 20 ha ūkio, tad Ani­ce­tas bu­vo iš­leis­tas į moks­lus. Kiek pa­si­mo­kęs pas kai­mo da­rak­to­rių, jau pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę jis su­ge­bė­jo įsto­ti į aukš­tes­nę Ži­di­kų ke­tur­me­tės mo­kyk­los kla­sę. Ta­čiau siek­ti moks­lų truk­dė ne­leng­va šei­mos ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis. Lai­mei, at­si­ra­do ge­rų žmo­nių, pa­dė­ju­sių vai­ki­nui tęs­ti moks­lus Tel­šių gim­na­zi­jo­je. Bū­tent jo­je grei­tai iš­ryš­kė­jo ypa­tin­gi Ani­ce­to ga­bu­mai kal­boms, vė­liau tai nu­lė­mė jo vi­so gy­ve­ni­mo ke­lią.

Nau­ja­sis kon­su­las at­sto­vy­bė­je li­ko vie­nui vie­nas. Ta­čiau krū­vis Ani­ce­to Si­mu­čio ne­gąs­di­no. Jis ir to­liau ko­vė­si teis­muo­se dėl JAV lie­tu­vių pa­vel­dė­ji­mo by­lų, ir to­liau glo­bo­jo į Ame­ri­ką at­vy­ku­sius ar pa­bė­gu­sius tau­tie­čius.

Bai­gė A. Si­mu­tis jau ne Tel­šių, o Kau­no „Auš­ros“ gim­na­zi­ją, mat 1929-ai­siais šei­ma per­si­kė­lė į lai­ki­ną­ją sos­ti­nę. 1930-ųjų ru­de­nį jis įsto­jo į Pir­mo­jo Lie­tu­vos pre­zi­den­to ka­ro mo­kyk­los as­pi­ran­tų kur­sus ir po me­tų ta­po jau­nes­niuo­ju lei­te­nan­tu. Ta­da jis ir pats grei­čiau­siai ne­nu­ma­nė, kad už­si­vilk­ti uni­for­mos jam taip ir ne­teks, ją grei­tai pa­keis griež­tas dip­lo­ma­to kos­tiu­mas.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad 1931-ųjų lap­kri­tį, vos įsto­jęs į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Tei­sių fa­kul­te­to Eko­no­mi­kos sky­rių, A. Si­mu­tis įsi­dar­bi­no Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Ūkio sky­riu­je ir ne­tru­kus, tu­rė­da­mas vos 22 me­tus, bu­vo pa­skir­tas jo vir­ši­nin­ku. Ta­čiau var­gu ar mi­nis­te­ri­jos pa­tal­pų prie­žiū­ra bu­vo A. Si­mu­čio sva­jo­nių vir­šū­nė – dau­gu­ma mi­nis­te­ri­jos val­di­nin­kų vis dėl­to troš­ko dip­lo­ma­to kar­je­ros ir dar­bo Lie­tu­vos at­sto­vy­bė­je už­sie­ny­je. Ir to­kia pro­ga po ket­ve­rių me­tų pa­si­tai­kė.

Janina ir Anicetas Simučiai su sūnumi Juliumi ir dukrele Aldona. Niujorkas, 1947 m.Nuotrauka iš knygos "Anicetas Simutis. 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje"

Nu­ti­ko taip, kad bai­gian­tis 1935-ie­siems A. Si­mu­tį pa­ste­bė­jo tuo­me­ti­nis mi­nis­te­ri­jos Tei­sių ir ad­mi­nis­tra­ci­jos de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Ka­zys Bi­zaus­kas. Ge­rai ang­lų kal­bą mo­kan­čiam val­di­nin­kui jis pa­siū­lė dar­bą Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nia­me kon­su­la­te Niu­jor­ke. A. Si­mu­tis ne­dve­jo­da­mas su­ti­ko, tad 1936-ųjų sau­sį mi­nis­tras pa­si­ra­šė įsa­ky­mą, ku­ria­me nu­ro­do­ma: „Mi­nis­te­ri­jos te­leg­ra­fi­nin­kas ir l. e. ūkio ve­dė­jo par­ei­gas Ani­ce­tas Si­mu­tis at­lei­džia­mas iš ei­na­mų par­ei­gų nuo 1936 m. sau­sio 1 d. ir nuo pat tos die­nos ji­sai ski­ria­mas Ge­ne­ra­li­nio kon­su­la­to New Yor­ke rašt­ve­džiu 1-os ei­lės.“ Taip pra­si­dė­jo A. Si­mu­čio dip­lo­ma­ti­nė kar­je­ra, ji tru­ko še­šis de­šimt­me­čius.

A. Si­mu­čiui, kaip kon­su­la­to se­kre­to­riui, te­ko ne­leng­vas dar­bas – jis ne tik tvar­kė at­sto­vy­bės do­ku­men­tus bei sąs­kai­tų kny­gas, bet ir iš­da­vi­nė­jo pa­sus bei vi­zas, o jų per die­ną tek­da­vo iš­ra­šy­ti ne vie­ną de­šim­tį. Be to, in­ten­sy­vė­jant Lie­tu­vos ir JAV pre­ky­bi­niams ry­šiams A. Si­mu­tis, bū­da­mas dip­lo­muo­tas eko­no­mis­tas, ėmė­si ieš­ko­ti bū­tų, kaip plės­ti Lie­tu­vos im­por­tą bei eks­por­tą, kaip įtrauk­ti į šį pro­ce­są lie­tu­vių kil­mės Ame­ri­kos vers­li­nin­kus. Taip kon­su­la­tas pa­ma­žu ta­po pa­grin­di­niu Lie­tu­vos ir JAV eko­no­mi­nių san­ty­kių koor­di­na­to­riu­mi.

1938-ai­siais A. Si­mu­čiui, iš se­kre­to­riaus par­ei­gų pa­kel­tam į kon­su­la­to at­ašė, te­ko be­ne svar­biau­sias vaid­muo ren­gian­tis po me­tų Niu­jor­ke vyk­sian­čiai Pa­sau­li­nei par­odai. Tu­rė­da­mas mi­nis­te­ri­jos Ūkio sky­riu­je pa­tir­tį, A. Si­mu­tis rū­pi­no­si Lie­tu­vos pa­vil­jo­no įren­gi­mu, jo sta­ty­ba, eks­po­na­tų at­ran­ka ir jų iš­dės­ty­mu. Už tai dip­lo­ma­tas 1939-ai­siais bu­vo ap­do­va­no­tas LDK Ge­di­mi­no 5-ojo laips­nio or­di­nu. Ta­da nie­kas dar ne­įta­rė, kad ne­praė­jus nė me­tams kon­su­la­to dar­buo­to­jams teks rū­pin­tis vi­siš­kai ki­to­kiais rei­ka­lais, taip pat – ir pa­čios at­sto­vy­bės iš­li­ki­mu.

So­vie­tų rei­ka­la­vi­mams nepakluso

Po 1940 me­tų rugp­jū­čio 3-io­sios, kai Lie­tu­va bu­vo ga­lu­ti­nai in­kor­po­ruo­ta į SSRS su­dė­tį, Mask­va ėmė­si lik­vi­duo­ti Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją. Ši ne­pa­vy­dė­ti­na mi­si­ja te­ko so­vie­tų pa­skir­tam mi­nis­trui Vin­cui Krė­vei-Mic­ke­vi­čiui bei mi­nis­te­ri­jos Tei­sių ir ad­mi­nis­tra­ci­jos de­par­ta­men­to di­rek­to­riui Val­de­ma­rui Čar­nec­kiui. Šiam te­ko pa­si­ra­šy­ti ir pa­sku­ti­nį 1940 me­tų rug­sė­jo 16 die­na da­tuo­tą įsa­ky­mą, ku­riuo drau­ge su pa­sku­ti­niais 63 mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jais jis at­lei­do iš dar­bo ir pats sa­ve.

Anicetas Simutis (kairėje) sutinka pirmuosius karo pabėgėlius iš Lietuvos. Apie 1948 m./Nuotrauka iš knygos "Anicetas Simutis. 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje"

Tuo pat me­tu pra­dė­tos nai­kin­ti ir vi­sos Lie­tu­vos at­sto­vy­bės. Jau rugp­jū­čio 6-ąją jos ga­vo Mask­vos pa­skir­to Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ge­ne­ra­li­nio se­kre­to­riaus Pi­jaus Glo­vac­kio te­leg­ra­mą, ku­rio­je pra­ne­ša­ma apie at­sto­vy­bių lik­vi­da­vi­mą. Vi­są šių įstai­gų tur­tą bei ar­chy­vus nu­ro­do­ma per­duo­ti to­se ša­ly­se esan­čioms SSRS at­sto­vy­bėms, o pa­tiems dip­lo­ma­tams įsa­ky­ta sku­biai grįž­ti į Lie­tu­vą.

Ta­čiau lik­vi­duo­ti vi­są ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nį kor­pu­są so­vie­tams ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Di­džio­ji da­lis dip­lo­ma­tų ne­pak­lu­so jų nu­ro­dy­mams. Ma­ža to, Lie­tu­vos at­sto­vy­bė­je Ber­ne su­si­ti­ko Lie­tu­vos de­le­ga­ci­jos prie Tau­tų Są­jun­gos se­kre­to­rius Al­ber­tas Ge­ru­tis, pa­siun­ti­ny­bės Ber­ly­ne pa­ta­rė­jas Juo­zas Ka­jec­kas, at­sto­vas Par­yžiu­je Pe­tras Kli­mas, ne­pap­ras­ta­sis pa­siun­ti­nys ir įga­lio­ta­sis mi­nis­tras Švei­ca­ri­jo­je Jur­gis Šau­lys bei į Va­ka­rus pa­si­trau­kęs Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Po­li­ti­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Ed­var­das Tu­raus­kas. Svar­biau­sias šio ne­ofi­cia­laus su­si­ti­ki­mo tiks­las bu­vo ap­tar­ti, kaip oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis veiks Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nės mi­si­jos. To­mis die­no­mis par­ašy­ta­me Sta­sio Bač­kio pro memoria taip pat pri­si­me­na­ma, jog su­si­ti­ki­me bu­vo iš­kel­ta idė­ja su­kur­ti Tau­ti­nį ko­mi­te­tą, ku­ris iki „Lie­tu­vos iš­si­va­da­vi­mo iš bol­še­vi­kų jun­go bū­tų Lie­tu­vos su­ve­re­nu­mo ne­šio­to­ju ir vi­sų vals­ty­bi­nių tei­sių pa­vel­dė­to­ju“.

To­kį spren­di­mą ga­lė­jo pa­ska­tin­ti ir dar lie­pos 23 die­ną pa­skelb­tas ofi­cia­lus JAV vals­ty­bės de­par­ta­men­to par­eiš­ki­mas, ku­ria­me sa­ko­ma, kad Ame­ri­ka ne­pri­pa­žįs­ta so­vie­tų oku­pa­ci­jos nei Lie­tu­vo­je, nei ki­to­se Bal­ti­jos ša­ly­se ir kad jų at­sto­vy­bės ga­lės tęs­ti sa­vo veik­lą JAV te­ri­to­ri­jo­je. Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad to­kia Va­šing­to­no po­zi­ci­ja bu­vo itin svar­bi vi­sai Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nei tar­ny­bai per pen­kis de­šimt­me­čius tru­ku­sią mū­sų ša­lies oku­pa­ci­ją.

Tie­sa, tą va­sa­rą už­sie­nio vals­ty­bė­se li­ko veik­ti ne dau­giau kaip treč­da­lis Lie­tu­vos at­sto­vy­bių – di­džio­ji jų da­lis bu­vo per­duo­ta So­vie­tų Są­jun­gos ži­nion. Tų me­tų ru­de­nį ofi­cia­liai li­ko veik­ti tik mū­sų ša­lies at­sto­vy­bės Va­šing­to­ne, Lon­do­ne, Va­ti­ka­ne, Ber­ne ir Bue­nos Ai­rė­se, kon­su­la­tai San Pa­ule, Či­ka­go­je, ir Niu­jor­ke.

Pa­sta­ra­ja­me li­ko dirb­ti ir A. Si­mu­tis. Tai, kad JAV ne­pri­pa­ži­no Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos ir at­si­sa­kė grą­žin­ti vals­ty­bės auk­so at­sar­gas, ne tik lei­do A. Si­mu­čiui iš­sau­go­ti šio­je ša­ly­je ofi­cia­lų dip­lo­ma­to sta­tu­są, bet ir iš už­šal­dy­tų mū­sų vals­ty­bės lė­šų gau­ti kuk­lų at­ly­gi­ni­mą.

Dar­bų dau­gė­ja, pi­ni­gai senka

Vis dėl­to pa­čiam kon­su­la­tui su­ves­ti ga­lą su ga­lu ne­bu­vo leng­va: ka­ro me­tais kon­su­la­to dar­buo­to­jų su­ma­žė­jo nuo sep­ty­nių iki ke­tu­rių, o dar­bų ne tik ne­ma­žė­jo – jiems pri­reik­da­vo kur kas dau­giau lai­ko ir pa­stan­gų nei anks­čiau. Vie­na iš to­kių sri­čių bu­vo pa­sų ir do­ku­men­tų iš­da­vi­mas Lie­tu­vos pi­lie­čiams. Kaip tei­gia is­to­ri­kas Juo­zas Ski­rius, nu­trū­kus ry­šiams su Lie­tu­va ir ne­gau­nant iš ten jo­kių do­ku­men­tų, A. Si­mu­čiui ir jo dar­buo­to­jams tek­da­vo ra­šy­ti gi­mi­mo me­tri­kus at­sto­jan­čius liu­di­ji­mus, vers­ti į ang­lų kal­bą nau­jus do­ku­men­tus ir juos tvir­tin­ti. 1946-ai­siais, gau­sė­jant iš Eu­ro­pos at­vyks­tan­čių lie­tu­vių, dar­bų vis gau­sė­jo. At­vy­kė­liai daž­nai bū­da­vo pra­ra­dę do­ku­men­tus, tad tek­da­vo raus­tis ar­chy­vuo­se ieš­kant jų ta­pa­ty­bę pa­tvir­ti­nan­čių duo­me­nų. Ir vi­sa tai daž­niau­siai da­ry­ta ne­mo­ka­mai, tad pa­ja­mos iš kon­su­li­nės rink­lia­vos bu­vo la­bai men­kos.

Lietuvos diplomatinės tarnybos Niujorke nariai. Iš kairės: Jonas Budrys, Stasys Lozoraitis, Anicetas Simutis ir Povilas Žadeikis. 1949 m./Nuotrauka iš knygos "Anicetas Simutis. 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje"

Po 1948-ųjų, kai JAV val­džia pla­čiau at­vė­rė du­ris emig­ran­tams, lie­tu­vių per­si­kė­li­mas iš Vo­kie­ti­jo­je esan­čių per­kel­tų­jų as­me­nų sto­vyk­lų į Užat­lan­tę ta­po ko­ne ma­si­niu reiš­ki­niu, tad A. Si­mu­čiui at­si­ra­do nau­jų rū­pes­čių. Kon­su­la­to dar­buo­to­jai kaip įma­ny­da­mi rū­pi­no­si pa­bė­gė­liais: pa­si­tik­da­vo juos Niu­jor­ko uos­te, tvar­ky­da­vo im­ig­ra­ci­jos for­ma­lu­mus, pa­dė­da­vo nu­vyk­ti į nau­ją gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Vi­sa tai ta­po su­nkia naš­ta skur­džiam at­sto­vy­bės biu­dže­tui. Vis dėl­to, J. Ski­riaus ma­ny­mu, di­džią­ją da­lį to­kių kon­su­la­to iš­lai­dų pri­siė­mė šal­pos or­ga­ni­za­ci­ja Bend­ra­sis Ame­ri­kos lie­tu­vių fon­das (BALF), su ku­riuo A. Si­mu­tį sie­jo glau­dūs ry­šiai.

Ani­ce­to Si­mu­čio pa­sky­ri­mas į Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riaus Jung­ti­nė­se Tau­to­se pos­tą pui­kiai at­spin­dė­jo mū­sų ša­lies už­sie­nio po­li­ti­ką, par­em­tą ne pra­gma­ti­niais ar eko­no­mi­niais in­te­re­sais, o lais­vės ir de­mo­kra­ti­jos pri­nci­pais.

Dar vie­na svar­bi A. Si­mu­čio veik­los sri­tis – ska­tin­ti Bal­ti­jos vie­ny­bę. Jis glau­džiai bend­ra­dar­bia­vo su iš­ei­vi­jo­je re­zi­duo­jan­čiais Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ko­le­go­mis. Bend­ro­mis pa­stan­go­mis dip­lo­ma­tams pa­vy­ko pa­siek­ti, kad mi­ru­sių JAV lie­tu­vių pa­li­ki­mai ati­tek­tų ne so­vie­tų val­džiai, o jų įpė­di­niams Lie­tu­vo­je. A. Si­mu­čio ir jo ko­le­gų pa­stan­go­mis 1948-ai­siais JAV val­džia užd­rau­dė so­vie­ti­niams par­ei­gū­nams da­ly­vau­ti spren­džiant pa­li­ki­mo klau­si­mus Ame­ri­kos teis­muo­se.

Rei­kia pri­dur­ti, kad bend­ra­dar­bia­vi­mas su Es­ti­jos ir Lat­vi­jos dip­lo­ma­tais tę­sė­si ir po dau­ge­lio de­šimt­me­čių, Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę. A. Si­mu­čiui ta­pus pir­muo­ju mū­sų ša­lies am­ba­sa­do­riu­mi prie Jung­ti­nių Tau­tų, trys ne­di­de­lės mi­si­jos vei­kė iš­vien, da­ly­da­mo­si dar­bais. „Vi­so­se tri­jo­se mi­si­jo­se bu­vo la­bai ne­daug dar­buo­to­jų, to­dėl to­kia sa­vi­tar­pio pa­gal­ba bu­vo la­bai svar­bi“, – pri­si­me­na dip­lo­ma­tė Gin­tė Da­mu­šy­tė, drau­ge su A. Si­mu­čiu dir­bu­si Lie­tu­vos nuo­la­ti­nė­je at­sto­vy­bė­je Jung­ti­nė­se Tau­to­se. Pa­sak jos, A. Si­mu­čio pa­sky­ri­mas į šį svar­bų pos­tą pui­kiai at­spin­dė­jo mū­sų ša­lies už­sie­nio po­li­ti­ką, par­em­tą ne pra­gma­ti­niais ar eko­no­mi­niais in­te­re­sais, o lais­vės ir de­mo­kra­ti­jos pri­nci­pais.

Nu­vy­lė ko­le­gų neveiklumas

Ta­čiau apie šį lai­ko­tar­pį pa­kal­bė­si­me kiek vė­liau. O kol kas grįž­ki­me prie A. Si­mu­čio dar­bų oku­puo­tos Lie­tu­vos la­bui. 1967 me­tų rug­sė­jo 11-ąją JAV vals­ty­bės de­par­ta­men­tas pri­pa­ži­no dip­lo­ma­tui ge­ne­ra­li­nio kon­su­lo sta­tu­są. Ne­si­gi­lin­da­mi į prieš tai bu­vu­sias pe­ri­pe­ti­jas tik pa­sa­ky­si­me, kad šis jo pa­sky­ri­mas gal ir ne­bū­tų įma­no­mas, jei iš gy­ve­ni­mo vie­nas po ki­to ne­bū­tų iš­ėję du anks­čiau dir­bę kon­su­lai. Tai­gi, da­bar nau­ja­sis kon­su­las at­sto­vy­bė­je li­ko vie­nui vie­nas. Ta­čiau krū­vis A. Si­mu­čio ne­gąs­di­no. Jis ir to­liau ko­vė­si teis­muo­se dėl JAV lie­tu­vių pa­vel­dė­ji­mo by­lų, ir to­liau glo­bo­jo į Ame­ri­ką at­vy­ku­sius ar pa­bė­gu­sius tau­tie­čius. Ir la­bai krim­to­si, kad ne vi­siems bėg­liams ga­li pa­dė­ti.

Anicetas Simutis (pirmas iš dešinės) su brolio Alfonso šeima Argentinoje. 1956 m./Nuotrauka iš knygos "Anicetas Simutis. 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje"

Taip nu­ti­ko su jū­rei­viu Si­mu Ku­dir­ka, ku­ris JAV te­ri­to­ri­niuo­se van­de­ny­se pa­spru­ko iš so­vie­ti­nio lai­vo ir pa­sip­ra­šė prie­globs­čio ame­ri­kie­čių lai­ve. Kaip ži­no­me, ame­ri­kie­čių ka­pi­to­nas, pa­si­ta­ręs su sa­vo vy­res­ny­be ir ne­iš­pe­šęs jo­kio aiš­kaus at­sa­ky­mo iš Vals­ty­bės de­par­ta­men­to biu­ro­kra­tų, nu­ta­rė pa­bė­gė­lį grą­žin­ti so­vie­tams. Be abe­jo, S. Ku­dir­kos klau­si­mas ne­prik­lau­sė A. Si­mu­čio kom­pe­ten­ci­jai, ta­čiau dip­lo­ma­tas la­bai nu­si­vy­lė, pa­sak jo, silp­nu ko­le­gų iš Lie­tu­vos pa­siun­ti­ny­bės Va­šing­to­ne dar­bu. Sa­vo slap­ta­me pro memoria A. Si­mu­tis tei­gia, kad ne­pa­kan­ka „vien tik šnek­te­lė­ji­mo“ Vals­ty­bės de­par­ta­men­te. Do­ku­men­te sa­ko­ma, kad lie­tu­vių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas dėl el­ge­sio su pa­bė­gė­liais tu­rė­tų bū­ti iš­reikš­tas ir raš­tu, o Vals­ty­bės de­par­ta­men­to pra­šo­ma in­for­muo­ti apie kiek­vie­ną to­kį at­ve­jį tiek Lie­tu­vos at­sto­vy­bes, tiek JAV lie­tu­vių spau­dą. Pa­sak J. Ski­riaus, to­kios ko­le­gos pa­sta­bos gal ir tu­rė­jo įta­kos Lie­tu­vos pa­siun­ti­niui J. Ka­jec­kui, nes šis vė­liau ne kar­tą lan­kė­si Vals­ty­bės de­par­ta­men­te, pra­šy­da­mas pa­dė­ti iš­spręs­ti į so­vie­ti­ją su­grą­žin­to ir ten nu­teis­to jū­rei­vio li­ki­mą. Be­lie­ka pri­dur­ti, kad po ket­ve­rių me­tų S. Ku­dir­ka vis dėl­to ga­vo Ame­ri­kos pi­lie­ty­bę, jam bu­vo leis­ta iš­vyk­ti į JAV. Nė­ra abe­jo­nės, kad prie šio iš­lais­vi­ni­mo sa­vo pa­sta­bo­mis bent šiek tiek pri­si­dė­jo ir A. Si­mu­tis.

Kon­su­las A. Si­mu­tis steng­da­vo­si iš­nau­do­ti kiek­vie­ną pro­gą ir pri­min­ti ki­tų ša­lių dip­lo­ma­tams oku­puo­tos Lie­tu­vos prob­le­mas, ypač ta­da, kai ta­pęs ge­ne­ra­li­niu kon­su­lu ta­po ir nuo­la­ti­niu Niu­jor­ko kon­su­li­nio kor­pu­so na­riu. Be to, tęs­da­mas prieš­ka­rio tra­di­ci­jas, kon­su­las nuo­lat ren­gė pri­ėmi­mus Va­sa­rio 16-osios pro­ga, į ku­riuos bū­da­vo kvie­čia­mi ki­tų ša­lių kon­su­lai ir Niu­jor­ke esan­čių JAV val­džios įstai­gų at­sto­vai. Be abe­jo, vien kuk­lių kon­su­la­to lė­šų to­kiems ren­gi­niams ne­pa­ka­ko, ta­čiau A. Si­mu­tis ir čia ra­do iš­ei­tį, už­megz­da­mas ge­rus ry­šius su įta­kin­go­mis lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jo­mis. To­dėl pri­ėmi­mų or­ga­ni­za­vi­mą fi­nan­siš­kai rė­mė Niu­jor­ke įsi­kū­ręs Vy­riau­sia­sis Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas (VLIK) ir kai ku­rios ki­tos ten vei­kian­čios or­ga­ni­za­ci­jos. Tie­sa, šie bū­ti­ni ne­for­ma­laus dip­lo­ma­tų bend­ra­vi­mo su­si­bū­ri­mai kas­kart pa­kib­da­vo ant plau­ko, o po 1978-ųjų bend­ra­vi­mas ga­lė­jo ir vi­sai nu­trūk­ti. Tai ma­ty­ti iš tais me­tais ra­šy­to pro me­mo­ria. Kon­su­las įspė­ja ko­le­gas dip­lo­ma­tus: jei­gu kon­su­la­tas ne­teks sa­vo tal­ki­nin­kų, nes jo rė­mė­jai iš­ke­lia sa­vo būs­ti­nes iš Niu­jor­ko, Va­sa­rio 16-osios pri­ėmi­mų teks at­si­sa­ky­ti. Ta­čiau ener­gin­gas dip­lo­ma­tas ir ta­da ra­do iš­ei­tį – VLIK­‘as, nors ir iš­si­kė­lęs į Va­šing­to­ną, ir to­liau rė­mė jo or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius.

Tai­gi, A. Si­mu­tis bu­vo ne tik dip­lo­ma­tas, bet ir ak­ty­vus JAV lie­tu­vių bend­ruo­me­nės vei­kė­jas. „Jis bu­vo at­vi­ras vi­siems, da­ly­vau­da­vo vi­suo­se Niu­jor­ko lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ren­gi­niuo­se, jį ga­lė­jai ma­ty­ti kiek­vie­na­me par­odos ati­da­ry­me, kiek­vie­na­me ren­gi­ny­je“, – yra sa­kiu­si G. Da­mu­šy­tė.

Be to, nuo jau­nų die­nų jau­tęs po­lin­kį į pub­li­cis­ti­ką, A. Si­mu­tis ra­šė straips­nius Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­do­je, lan­kė lie­tu­vių bend­ruo­me­nes ne tik JAV, bet ir Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je. 1953-iai­siais jis iš­lei­do „Pa­sau­lio lie­tu­vių ži­ny­ną“. Dip­lo­ma­tas pa­lai­kė glau­džius ry­šius ne tik su jau mi­nė­tais BALF­‘u ir VLIK­‘u, bet ir su Tau­tos fon­du, at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės me­tais fi­nan­siš­kai par­ėmu­siu ir pir­mą­ją Lie­tu­vos nuo­la­ti­nę mi­si­ją prie Jung­ti­nių Tau­tų.

Po pa­dė­kų – antausis

Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Lands­ber­gis įsa­ką dėl A. Si­mu­čio pa­sky­ri­mo pa­si­ra­šė 1991 me­tų lie­pos 24-ąją, pra­ėjus vos sa­vai­tei, kai Lie­tu­va ta­po 165-ąja Jung­ti­nių Tau­tų na­re. Lė­šų pa­tal­poms vos pu­san­trų me­tų gy­vuo­jan­ti Lie­tu­vos vals­ty­bė ta­da ne­tu­rė­jo, tad mi­si­ją te­ko įkur­din­ti to­se pa­čio­se var­ga­no­se kon­su­la­to pa­tal­po­se, kur A. Si­mu­tis dir­bo iš­ti­są pu­sę am­žiaus. Ne­bu­vo lė­šų ir per­so­na­lui, tad, be se­kre­to­rės Li­jo­lės Čer­niaus­kie­nės, am­ba­sa­do­riui tal­ki­no trys sa­va­no­riai: jau mi­nė­ta G. Da­mu­šy­tė, Al­gi­man­tas Gu­rec­kas ir Da­rius Su­žie­dė­lis. Kad ga­lė­tu­me įsi­vaiz­duo­ti, ko­kio­mis są­ly­go­mis pir­mai­siais gy­va­vi­mo me­tais te­ko dirb­ti mi­si­jos dar­buo­to­jams, ver­ta pa­ci­tuo­ti pa­ties A. Si­mu­čio žo­džius, iš­tar­tus in­ter­viu Či­ka­gos dien­raš­čiui „Drau­gas“: „Mi­si­jos dar­bo va­lan­dos su­nkiai ap­ta­ria­mos, nes nė vie­nas, iš­sky­rus se­kre­to­rę, ne­tu­ri nor­ma­laus dar­ba­die­nio, ka­dan­gi JT po­sė­džiai ne­re­tai už­si­tę­sia iki vi­dur­nak­čio, o jei ir bai­gia­si par­yčiui, tai rei­kia ei­ti į Mi­si­ją su­ra­šy­ti ra­por­tą apie svar­biau­sius ki­tų vals­ty­bių at­sto­vų pa­si­sa­ky­mus ir fak­su pa­siųs­ti į Vil­nių. (...) Ša­lia to be­veik kas­dien vyks­ta įvai­rūs pri­ėmi­mai: tau­tos šven­čių mi­nė­ji­mai, iš­vyks­tan­čių am­ba­sa­do­rių iš­leis­tu­vės, be­si­lan­kan­čių mi­nis­trų pa­ger­bi­mai ir t. t.“

Anicetas Simutis (kairėje) žvejoja Atlanto vandenyne. 1961 m./Nuotrauka iš knygos "Anicetas Simutis. 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje"

Pri­ėmi­mus su man­da­gu­mo vi­zi­tais at­vyks­tan­tiems ki­tų ša­lių am­ba­sa­do­riams pri­va­lė­jo reng­ti ir A. Si­mu­tis. Su­pran­ta­ma, kad 50 me­tų re­mon­to ne­ma­čiu­sios mi­si­jos pa­tal­pos ne­ga­lė­jo tin­ka­mai rep­re­zen­tuo­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės, tad pri­ėmi­mai vyk­da­vo pa­čių Jung­ti­nių Tau­tų pa­sta­te. Ta­čiau bui­ti­niai su­nku­mai ne­bu­vo svar­bi kliū­tis už­megz­ti ir pa­lai­ky­ti ge­rus san­ty­kius su ki­tų ša­lių am­ba­sa­do­riais, tarp ku­rių mū­sų dip­lo­ma­ti­jos ve­te­ra­nas ne­tru­ko su­lauk­ti pa­gar­bos.

Dar svar­biau, kad gar­baus am­žiaus am­ba­sa­do­riaus pir­mai­siais dar­bo me­tais lau­kė itin svar­būs vi­sai Lie­tu­vai dar­bai, tarp ku­rių be­ne svar­biau­sias da­ly­kas bu­vo Ru­si­jos ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mas. Lie­tu­vos mi­si­jai te­ko nuo­lat ste­bė­ti vi­sus šio pro­ce­so ne­sklan­du­mus ir ope­ra­ty­viai rea­guo­ti me­mo­ran­du­mais bei ki­to­mis dip­lo­ma­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis, tar­ki­me, aiš­ki­nant Ru­si­jos ko­le­goms Lie­tu­vos eko­no­mi­nius ir po­li­ti­nius in­te­re­sus ar ap­ta­riant va­di­na­mą­ją Bal­ti­jos ru­sa­kal­bių prob­le­mą.

A. Si­mu­tis ne­ven­gė reikš­ti nuo­mo­nės ir įvai­riais Lie­tu­vos po­li­ti­kos klau­si­mais. Tar­ki­me, jo ne­džiu­gi­no 1992 me­tų rin­ki­mai, at­ve­dę į Sei­mą bu­vu­sius ko­mu­nis­tus. Vis dėl­to dip­lo­ma­tas džiau­gė­si, kad ir nau­jo­ji val­džia iš­lai­kė tą pa­tį už­sie­nio po­li­ti­kos kur­są – su­grį­ži­mą į ci­vi­li­zuo­tą Va­ka­rų pa­sau­lį. Ir vis dėl­to tarp kai­rio­sios val­džios – į JAV at­siųs­tų dip­lo­ma­tų ir Ame­ri­kos lie­tu­vių iš kar­to at­si­ra­do šal­tu­kas. Ma­tyt, tai tu­rė­jo įta­kos ir se­nie­siems dip­lo­ma­ti­jos mo­hi­ka­nams. Šiaip ar taip, A. Si­mu­čio ir nau­jo­jo ge­ne­ra­li­nio kon­su­lo Niu­jor­ke Leo­no Ku­čins­ko san­ty­kiai taip ir ne­su­sik­los­tė.

O dar po po­ros me­tų, 1994-ai­siais, 85-erių me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga A. Si­mu­tis su­lau­kė ne­ti­kė­tos ir ne­ma­lo­nios Lie­tu­vos val­džios „do­va­nos“. Ne­tru­kus po iš­kil­mių, ku­rio­se ne­trū­ko gra­žių kal­bų ir ap­do­va­no­ji­mų, se­na­sis dip­lo­ma­tas tik iš spau­dos su­ži­no­jo, kad pre­zi­den­to Al­gir­do Bra­zaus­ko de­kre­tu jis nuo lie­pos ket­vir­to­sios at­lei­džia­mas iš par­ei­gų. Am­ba­sa­do­riui net ne­li­ko lai­ko pa­da­ry­ti tai, ko rei­ka­lau­ja dip­lo­ma­ti­jos tai­syk­lės: in­for­muo­ti ki­tų ša­lių mi­si­jas, at­sis­vei­kin­ti su am­ba­sa­do­riais, pra­neš­ti, kas jį pa­va­duos. Tie­sa, po po­kal­bio su A. Bra­zaus­ku te­le­fo­nu A. Si­mu­čiui vis dėl­to bu­vo duo­tas mė­nuo ci­vi­li­zuo­tai iš­spręs­ti vi­sus klau­si­mus.

Lietuvos diena Pasaulinėje parodoje Niujorke. Antras iš dešinės – Anicetas Simutis./Nuotrauka iš knygos "Anicetas Simutis. 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje"

Pa­si­trau­kęs iš dip­lo­ma­ti­nės tar­ny­bos A. Si­mu­tis li­ko JAV, ta­čiau daž­no­kai lan­ky­da­vo­si Lie­tu­vo­je. Mi­rė jis 2006 me­tų ko­vo 8 die­ną Niu­jor­ke, ei­da­mas 98-uo­sius me­tus. 2007-ųjų ge­gu­žę Lie­tu­vai at­si­da­vu­sio am­ba­sa­do­riaus ir jo žmo­nos Ja­ni­nos pa­lai­kai am­žiams su­grį­žo į Tė­vy­nę ir at­gu­lė Vil­niaus An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se.

„Re­tas žmo­gus, pa­ži­no­jęs A. Si­mu­tį, ga­lė­jo at­sis­pir­ti jo ža­ve­siui ir pui­kiam hu­mo­ro jaus­mui. Sa­vo su­bti­lu­mu, ra­my­be, nuo­šir­du­mu ir pa­gar­ba ki­tiems jis su­ge­bė­da­vo už­ka­riau­ti net tuos, ku­rie bu­vo skep­tiš­ki ar net prieš­iš­ki Lie­tu­vos at­žvil­giu. To­kia pat se­no­vi­ne ele­gan­ci­ja dvel­kė ir A. Si­mu­čio žmo­na Ja­ni­na. Vi­si ap­lin­ki­niai, net ir tie, ku­rie ne­daug juos pa­ži­no­jo, la­bai ža­vė­jo­si šia po­ra“, – ra­šė G. Da­mu­šy­tė

Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos vals­ty­bei A. Si­mu­tis ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Di­džiuo­ju kry­žiu­mi bei Ko­man­do­ro kry­žiu­mi. „Iš­ti­ki­my­bė dip­lo­ma­to prie­sai­kai, mei­lė Tė­vy­nei ir ne­gęs­tan­ti vil­tis ma­ty­ti ją vėl kaip lais­vą ir iš­di­džią pa­sau­lio vals­ty­bę bu­vo tas šal­ti­nis, iš ku­rio A. Si­mu­tis kar­tu su mū­sų dip­lo­ma­ti­jos, kaip jis sa­ky­da­vo, „pirm­ta­kū­nais“ sė­mė­si jė­gų at­kak­liai dirb­ti sa­vo dar­bą. Dirb­ti gau­nant mi­ni­ma­lų at­ly­gį. Dirb­ti vals­ty­bei, ku­ri eg­zis­ta­vo tik mū­sų at­min­ties že­mė­la­py­je, at­si­sa­kius bet ku­rios ki­tos kar­je­ros, ga­lė­ju­sios su­gun­dy­ti tuos la­bai ga­bius, iš­si­la­vi­nu­sius žmo­nes“, – taip apie A. Si­mu­tį yra sa­kęs bu­vęs už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Pe­tras Vai­tie­kū­nas.

A. Si­mu­čio ir ki­tų sa­vo idea­lų bei ver­ty­bių ne­at­si­sa­kiu­sių dip­lo­ma­tų pa­stan­go­mis Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nė tar­ny­ba už­sie­ny­je ta­po vie­nin­te­le ofi­cia­lia mū­sų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­ja, iš­li­ku­sia per oku­pa­ci­jos de­šimt­me­čius ir liu­di­ju­sia pa­sau­liui apie mū­sų tau­tos sie­kį bei vil­tį.