Andriaus Bialobžeskio „kepėjo metodas“
Į su­si­ti­ki­mus su žiū­ro­vais ak­to­rius And­rius Bia­lob­žes­kis vi­sa­da pa­sii­ma mėgs­ta­mų poe­tų ei­lė­raš­čių. At­si­ne­ša ir Rai­ne­rio Ma­rios Ril­ke's kny­gu­tę „Mal­tės Lau­rid­so Bri­gės už­ra­šai“, ku­rią skai­tė dar stu­di­juo­da­mas lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Prieš 30 me­tų jo­je pa­sib­rau­kė: „Ei­lė­raš­čiais taip ma­žai te­nu­vei­ki, jei ra­šai juos jau­nys­tė­je. Rei­kė­tų pa­lauk­ti, kuo il­ges­nį gy­ve­ni­mą kaup­ti pra­smę ir sal­dy­bę, o pa­skui, pa­čio­je pa­bai­go­je, gal ir ga­lė­tum par­ašy­ti de­šimt ge­rų ei­lu­čių.“

Šįkart A. Bialobžeskis skaitė Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Radausko eiles. „Vieną po kito minime lietuvių poetų gimimo šimtmetį. Ateis ir Vytauto Mačernio eilė, – paklaustas, kokias poetines programas rengia šiuo metu, sakė aktorius ir tęsė: – Susipažinau su K. Bradūno dukra Elena Bradūnaite-Aglinskiene, maloniai pabendravome. Keliavau vienas. Koncertavau ir su pianistu Roku Zubovu. Ryškiausiai rašantis šių dienų poetas, mano galva, yra Rimvydas Stankevičius. Pirmas toks nuotykis mano gyvenime – vis galvoju apie spektaklį pagal jo poeziją. Galbūt dėl to, kad ji parašyta beveik ta pačia kalba, kaip ir aš jaučiu pasaulį. Jei mokėčiau rašyti, tai rašyčiau panašiai. Bet gal ir gerai, kad nerašau.“

„Poezija tapo brangenybe, antikvaru – nelengva rasti žmogų, su kuriuo gali ja pasidalyti.“

Po debiuto – vaikų ašaros

Metus pasimokęs lietuvių kalbos ir literatūros A. Bialobžeskis įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ją baigė 1992 metais, dar po kelerių metų tapo Valstybinio jaunimo teatro aktoriumi. Čia sukūrė daugybę vaidmenų, taip pat – televizijoje, kine. Vaidino režisieriaus Kristijono Vildžiūno juostose „Aš esi tu“, „Kai apkabinsiu tave“. Už vaidmenį šiame filme pelnė „Sidabrinę gervę“, be to, yra įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Pirmąjį poezijos skaitymą jis surengė 1993 metų sausį. Skaitė Sigito Gedos eilėraščių ciklą „Nakties žiedai“ Menininkų rūmuose (dabar – prezidentūra). „Skaitau ne todėl, kad neturiu ką dirbti, toks poreikis – iš vidaus. Mūsų poezija – lobynas, kuriame nėra pabaigos. Tai sala, užuovėja, kurioje esi nuoširdus“, – kalbėjo aktorius.

Vaikystėje jis skaitydavo pasakas. Kiekvienai turėjo po atskirą ritualą. Pavyzdžiui, gruzinų pasakas atsiversdavo prie duonos su sviestu ar medumi, nes jose šie patiekalai dažnai aprašomi. Brazilų, jei pavykdavo, – prie apelsinų. „Jie būdavo retas svečias. Keistos buvo eskimų pasakos. Na, o susidūręs su lietuviškomis pasakomis greitai supratau, kad tai – kriminalinės kronikos“, – tikino A. Bialobžeskis. „Karžygys karaliūnas“ (1989) pagal lietuvių liaudies pasakas buvo ir vienas pirmųjų Gintaro Varno režisuotų spektaklių. Scenografė Vega Vaičiūnaitė sukūrė mitologines kaukes. „Evaldas Jaras, Dalia Michelevičiūtė, Šarūnas Puidokas, Alvydas Šlepikas – visi dar buvome studentai, kai vaidinome šiame spektaklyje, – vardijo A. Bialobžeskis. – O jis turėjo nelauktą efektą. Penktą minutę karalaičiui nusuko galvą, pradėjome ją spardyti kaip kamuolį ir verkiančius vaikus išvedė iš salės.“

Sutapimai – kaip seriale

Šiemet Jaunimo teatre A. Bialobžeskis dirbo su vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu, kuris sostinėje statė spektaklį „Autonomija“. Anksčiau, 2015 metais, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Didį blogį“.

Kaip sakė aktorius, šis darbas jam buvo nauja patirtis ir pirmasis kartas, kai kūrė su režisieriumi iš užsienio. Todėl tai paliko visiškai kitą įspūdį. „Á. Schillingas – atviras ir žmogiškas, moka sukurti pozityvią atmosferą, visus užkrečia savo energija. Mes juk įpratę būti teatro dalimi, o čia paliekama daug laisvės kūrybai. Tarsi koks tramplynas į praeitį, studijų metus. Tik dabar visa tai susipina su užgyventa patirtimi“, – tada svarstė jis.

Anksčiau daugiaserijiniame televizijos filme „Laisvės kaina. Savanoriai“ aktorius suvaidino prieštaringai vertinamą rašytoją Liudą Girą. „L. Gira – be galo įdomus personažas. Jis mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, iš jos išėjęs kažkur bastėsi, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, buvo suimtas, vykdant mainus iškeistas ir paleistas į laisvę. Vėliau, anot liudininkų, pradėjo agituoti už Sovietų Sąjungą ir galimai buvo nunuodytas“, – pasakojo A. Bialobžeskis.

Paskui, dokumentinių filmų serijoje „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“, vaidino Juozą Tumą-Vaižgantą. Žinoma, kad kartą žiūrėdamas spektaklį kunigas atsisuko į prezidento ložę ir kreipėsi į Aleksandrą Stulginskį reikalaudamas paleisti Antaną Smetoną iš kalėjimo. Tuo metu išėjo Valstybės teatro direktorius L. Gira ir nutraukė vaidinimą. „Siūliau suvaidinti šiuos abu personažus vienu metu, bet to nebuvo įmanoma įgyvendinti dėl techninių kliūčių, – juokavo aktorės Kazimieros Kymantaitės anūkas A. Bialobžeskis ir prisiminė dar vieną sutapimą: – Baba Kazė pasakojo, kad pirmą recenziją apie ją parašė taip pat L. Gira. Ji skambėjo maždaug taip: „K. Kymantaitė scenoje primena tokią žaliavą, kurios išvis negalima prileisti prie teatro.“

Dvasinės dalybos

Praėjusių metų pabaigoje Toronte buvo parodyta Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“. Šiame filme A. Bialobžeskis vaidino su kolegomis Egle Mikulionyte ir lietuvių kilmės amerikiečiu Vyto Ruginiu.

Kartą dainininkas Povilas Meškėla yra klausęs Andriaus, kaip jis atmintinai išmoksta tiek daug tekstų: „Ar turi sistemą, metodą?“ – „Sistema paprasta – kaip kepėjas maišo tešlą ir paskui ją kepa, taip aš einu į teatrą. Naktimis – jokiais būdais, reikia miegoti, darbas – tik dienomis. Nieko daugiau, nieko paslaptingo“, – atsakė aktorius.

Paklaustas apie šiuolaikinę poeziją A. Bialobžeskis mąstė: „Ji suasmeniškėjo. Nereikalauja tribūnų, o jose vargiai būtų reikalinga. Pasikeitė ir skaitymo koeficientas – pažiūrėkite, kiek laiko „sudeginame“ feisbuke. Taip poezija tapo brangenybe, antikvaru – nelengva rasti žmogų, su kuriuo gali ja pasidalyti. Grįžtame, kaip tarybiniais laikais, prie virtuvinio pasibuvimo, kai aktoriai, dailininkai, įvairūs menininkai susirinkdavome pasidalyti savo dvasinėmis inspiracijomis.“

A. Bialobžeskis sakė, kad anuomet studijuojant buvo justi didelis skirtumas tarp bendraamžių. Tie, kurie mokyklą baigė kaip jis, 1985 metais, patyrė bolševizmo agoniją, tamsius laikus. „O kai 1988 metais stojau į aktorinį, abiturientai mokyklose nebenešiojo uniformų ir nejuto priespaudos. R. Stankevičius „pričiupo“ tą laikotarpį“, – kalbėjo A. Bialobžeskis, pirmąją šio poeto trilogijos dalį įrašęs kompaktinėje plokštelėje „Valhala“. Ir užtikrintai pridūrė: „R. Stankevičius – būsimasis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.“