Amžininkės liudijimas: su Simonaityte gyventi buvo sunku, kai ji išėjo – atsidusome
Do­mas Kau­nas yra vie­nas iš tų ne­dau­ge­lio stul­pų, ant ku­rių šian­dien lai­ko­si Ma­žo­sios Lie­tu­vos fe­no­me­nas, nes pra­ei­tis gy­vuo­ja tik įam­ži­na­ma at­min­ties. Jam bran­gus šis re­gio­nas su bū­tuo­ju lie­tu­viš­ku­mo ink­liu­zu vo­kiš­ko­jo­je ter­pė­je, su šian­die­ni­niu dvi­na­riš­ku­mu – Ka­li­ning­ra­do sri­tis / Klai­pė­dos kraš­tas. Į lie­tu­vi­nin­kų že­mę li­ki­mas nu­bloš­kė jį dar vai­kys­tė­je, vė­liau pra­vė­rė du­ris į lai­ke nu­grimz­du­sius lo­bius, įpa­rei­go­da­mas juos ty­ri­nė­ti, skelb­ti visuomenei…

Naujausia profesoriaus Kauno knyga (Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: simonaitistikos šaltinių publikacija. – Liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. Vilnius: Akademinė leidyba. 2017, p. 332) remiasi dar jaunystėje surinktais liudijimais. Sovietmečiu, tarp 1978 ir 1983-iųjų (taigi netrukus po rašytojos Ievos Simonaitytės mirties), jis ėjo nuo vieno prie kito, galinčio ką nors papasakoti, paliudyti, kruopščiai užsirašinėjo ir parengė atsiminimų apie rašytoją Evę / Ievą Simonaitytę (1897–1978) rinkinį, skirtą jos jubiliejui – 120-mečiui.

Įvadiniame tekste Kaunas primena bendruosius herojės biografijos faktus, kai kuriuos turbūt ir nežinotus: pavainikė, bemokslė, luoša; „būdama 30-ies išstojo iš bažnyčios„, „tapo pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos (1936) ir Lietuvos TSR valstybinės premijos (1958) laureate„ (p. 10) ir t. t.

Kai kurie autoriaus teiginiai kelia klaustukų, antai rašoma, kad nutraukusi ryšius su liuteroniškąja bendruomene, „atsisakė politikavimo„ (p. 10). Tarsi turėtume suprasti, kad jai nerūpėjo nei politinė situacija, nei vienos ar kitos politinės jėgos palaikymas. Bet juk tuoj pat paliudijama – rėmusi 1923-iųjų akciją (o ši dar ir kokia politinė!). Trikdo ir tai, kad į vieną sakinį surašyta Simonaitytės patirta nacistinės Vokietijos, okupavusios Lietuvą, prievarta (rašytoją suėmė, tardė, pasodino į kalėjimą, tiesa, trumpam) ir nemalonė, parodyta jau Nepriklausomoje, Kovo 11-osios Lietuvoje (kūryba pašalinta iš mokyklos programų, tiesa, dabar jau sugrąžinta), – tarsi tai būtų vienodo lygmens kankinystė. Leidinio pavadinimas irgi kelia abejonių – taip, mažametė betėvė mergaitė buvo įsisąmoninusi tokią savo tapatybę ir viešai tą skelbė, bet ar brandžiai kūrėjai svarbiausia tai, kad ji – Motinos Dukra? Ar nebūtų buvę tiksliau iškelti kokią nors sentenciją apie priklausymą Mažajai Lietuvai?

Savo paties angažuotumą šiam kraštui Kaunas liudija ir tuo, kad yra susirūpinęs dėl Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus Priekulėje. Profesoriaus manymu, padaryta klaida, kad ši vasarvietė atskirta nuo Maironio literatūros muziejaus ir perduota Gargždų krašto muziejui. Ne tik baksteli: „Gargždų kraštas nėra Mažoji Lietuva„ (p. 27), bet ir pasidalija vizijomis, peržengiančiomis „lietuviškojo patriotizmo“ ribas: „Memorialinis muziejus turėtų kurti I. Simonaitytės ir Mažosios Lietuvos tėviškės rašytojų (tokių kaip Ernsto Wicherto, Hermanno Sudermanno, Agnės Miegel, Johanneso Bobrowskio ir kitų) literatūros pažinimo, knygas iliustravusių dailininkų kūrybos priartinimo projektus„ (p. 27–28).

Primena ankstesnių leidinių apie Simonaitytę autorius (Vytautas Kubilius, Romana Dambrauskaitė, Bernardas Aleknavičius, Vytautas Kaltenis, kt.). Į šį simonaitistikos srautą įsiterpia ir paties Kauno knyga „Klaipėdiškė“, išleista Simonaitytės šimtmečiui (1997), atsiradusi iš dar studentiškų ir aspirantiškų (doktorantiškų) autoriaus „konsultacijų“ su rašytoja.

Į knygą „Aš esu Etmės Evė“ sudėtus tekstus parengėjas vadina sakytiniais liudijimais (viešuose knygos pristatymuose, pavyzdžiui, per TV vis pabrėžiama, kad tai klausėjo provokuoti, specialia linkme kreipti pasisakymai).

Liudytojus, o jų 57, Kaunas suskirsto į keletą kategorijų, nebūtinai nurodančių tiesioginį artimą / tolimą ryšį su rašytoja, štai vienas iš skyrių pavadintas „Menininkai“. Tiesa, ne visiems pasisakymams taikomi griežti liudijimo apie rašytoją reikalavimai – pavyzdžiui, Martyno Kavolio ilgokas tekstas greičiau autobiografinis (tarkime, poskyryje „Apie sodininkavimą“ aptariamas jo, bet ne Simonaitytės pomėgis...)

Galiu paliudyti, kad šiam leidiniui Kaunas skyrė daug laiko, antai sutiktas reikšmingose praėjusių metų konferencijose – juk Reformacijos, kuri neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos, 500 metų jubiliejus! – klausiamas, kodėl neskaito pranešimo, vis atsakydavo: negaliu blaškytis, darbuojuos prie knygos apie Simonaitytę.

Prieš kiekvieną pasisakymą glaustai pateikiami paties liudytojo pagrindiniai biografijos faktai. Be to, sudarytojas iššifruoja tekste minimas pavardes, kitas realijas, neretai priduria ir vieną kitą Priedą (tarkime, rašytojos laišką). Pavyzdžiui, prie Anės Bendikaitės liudijimo apie rengimąsi kartu su Eve konfirmacijai Vanagų bažnyčioje 1911 m. įdeda pastabą: „Kalbant apie I. Simonaitytės ankstyvąjį brandos tarpsnį, Vanagų kunigą E. Bleiweissą tenka laikyti vienu iš reikšmingiausių jos skurdžios vaikystės asmenų„ (p. 97). Pateikiama Emilio Bleiweisso biografijos duomenų. Arba kai paminima, kad rašytoja gulėjusi Telšių ligoninėje, Kaunas priduria: „I. Simonaitytė po gydymosi Šveicarijoje į Telšius atvyko ir apsigyveno 1939 m. vasarą, nes negalėjo grįžti į nacistinės Vokietijos užimtą Klaipėdą, kurioje prarado butą„ (p. 224).

Taigi knygą rengė kruopščiai, neapsiribodamas archyvinių užrašų publikavimu. (Galiu paliudyti, kad šiam leidiniui Kaunas skyrė daug laiko, antai sutiktas reikšmingose praėjusių metų konferencijose – juk Reformacijos, kuri neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos, 500 metų jubiliejus! – klausiamas, kodėl neskaito pranešimo, vis atsakydavo: negaliu blaškytis, darbuojuos prie knygos apie Simonaitytę.)

Kruopščiu, matyt, laikytinas ir redaktorės darbas, nors vienas kitas riktas pasitaiko. Štai prajuokinęs, manyčiau, liapsusas: „Nuėjome į restoraną valgyti. Neįleidžia – esą valgydinami vaikučiai. Simonaitytė pasiuto. Karo metais ant durų rašė „Tik vokiečiams“, dabar – tas pats„ (p. 266).

Leidinyje įdomiausi (bent man) pirmo skyriaus, pavadinto „Mažosios Lietuvos lietuviai“, liudijimai ir tarpukario epizodai, išnyrantys ir kituose skyriuose (sovietinis rašytojos monumentalumas jau spėjęs įstrigti į sąmonę). Juk ir pačių pasakotojų asmenybės, biografiniai duomenys liudija krašto istoriją, vienaip ar kitaip skaudžius likimus... Štai poeto Fridricho Bajoraičio sesuo Lidija, 1890 m. gimusi Ragainės apskrityje, Balandžiuose, dalyvavusi Vydūno Giedotojų draugijoje, 1923 m. Klaipėdoje įstojo – tai bent! – į šaulius. 1939 m. pasirinko Lietuvos pilietybę ir persikėlė į Kauną. Po tremties Sibire (1946–1956) grįžo į buvusią Laikinąją sostinę. Brėžtelėjusi vieną kitą brūkšnį rašytojos portretui, prisiminė kai kurias kitas lietuvininkų krašto asmenybes – Vydūną (jo Simonaitytė, beje, nemėgusi...), Zaunių šeimą ir kt.

Liudijimų vertę praplečia tai, kad dažname atsiskleidžia ne tik rašytojos, bet ir kitų kultūros žmonių būdo bruožai. Štai Danutė Čiurlionytė-Zubovienė tuos laikus prisimena daugiausia per savo mamos Sofijos Čiurlionienės „prizmę“. Pasakoja, kad 1941 m. vokiečiams užėmus Kauną, Simonaitytė buvo išvaryta iš buto Rašytojų namuose, areštuota, tiesa, netrukus paleista, bet sulaukė grasinimų, kad bus ištremta. Už ją laidavo ir savo namuose priglaudė Sofija Čiurlionienė, ten rašytoja praleidusi maždaug metus. „/.“ Tada kuriam laikui rašytoja įsikūrė Pramonės ir prekybos rūmų rūsyje. Esama ir pikantiškų detalių apie šią kieto būdo mažlietuvę: „Pas ją lankėsi uniformuotas vokiečių karininkas. Labai dažnai lankėsi. Kada benueina Čiurlionienė, vis jį ten randa. Kavą gerdavo, likerį. Simonaitytė tą vokietį, matyt, buvo įsimylėjusi„ (p. 152). Nors ir niekingas regisi tas meilės objektas, bet rašytoja tampa simpatiškesnė, kai pamatome, kad ji – ne granitinis monumentas... Taip nutiko ir skaitant, pavyzdžiui, jos Raštų epistolikos tomą, kuriame dauguma jausmingų laiškų skirta Liudui Girai. Beje, karo metais, Jono Graičiūno teigimu, „Simonaitytė paniškai bijojo Enzio Jagomasto ir jo šeimos likimo [visi jie sušaudyti Paneriuose – A. P.]“ (p. 158). Tad sunku spręsti, ko čia būta daugiau – meilės ar baimės.

Pikantiški epizodai kartais pagyvina, o kartais šaržuoja monumentalų jos portretą. Antai apie 1950-uosius Kaune ją lankydavęs rusų karininkas: „Kortomis lošdavo, gėrimais vaišindavosi. Jų pokalbiai užtrukdavo iki vėlyvos nakties. Jiedu buvo įsimylėję. Labai karštai. [...] Vienas nemokėjo lietuviškai, kita – rusiškai„ (p. 290).

Sovietmečiu sulaukdavusi ne tik pagarbos, bet ir materialinės paramos iš Rašytojų sąjungos, įvairių valdžios malonių, Simonaitytė galėjo sau leisti ir kasdieninius pasilepinimus, ir šventinius mostus: „Šiaip svečius visada vaišino kava, konjaku ir pyragaičiais„ (p. 195).

Namų šeimininkės ir talkininkės (kurių nuolatos turėjo, paskutinius 15 metų gyvendama Vilniuje) liudija, kad rašytojos kasdienybė buvusi ir kūrybos „įkrauta“, ir draugysčių nuspalvinta, ir nemalonių išlydžių nestokojanti... Štai regime, kaip iš pradžių viltingai klostosi, paskui vis labiau komplikuojasi santykiai su seserimi Marija, atvykstančia iš Kanados (net ketinusia likti Lietuvoje). Regime vasaras, praleistas Priekulės vasarnamyje, išvykas Rašytojų sąjungos skirta Volga...

Ne vienas prisiminė ir kietą, aikštingą būdą. „Simonaitytė charakterį rodydavo ir ligoninėje. Turėjo seselę, kuri jai virė gerą kavą. Mėgo pavaikyti gydytojus„ (p. 119). Esama ir vienas kitam prieštaraujančių liudijimų (mylėjo vaikus / nemėgo vaikų; buvo geros širdies / įnoringa, irzli; dosni / šykšti), nes žvelgiant iš įvairių pusių, turbūt apie kiekvieną iš mūsų galima pasakyti tą patį.

Kalbama ir apie kūrybą – greta susižavėjimo įsiterpia nemažai kritinių gaidų. Jonas Graičiūnas piktinasi: „Autobiografija – kokti. Ji apšmeižė visus žmones, kurie jai padėjo„ (p. 157).

Knygotyros specialisto leidinys, kaip jau įprasta, dailus (dailininkas Alfonsas Žvilius), gausiai iliustruotas. Nuotraukose atsispindi Simonaitytės gyvenimo momentai, pradedant, matyt, pirmuoju įsiamžinimu Angerburge, kur sanatorijoje tarp 1912 ir 1914 m. gydėsi kaulų džiovą, baigiant kadru post mortem (laidotuvės Antakalnio kapinėse Vilniuje 1978 m. rugpjūčio 30 d.). Ypač vertingos, manyčiau, ikisovietinių laikų fotografijos (pasitelktos ir iš asmeninio, ir iš įvairių valstybinių archyvų) – štai 1924 m. įsiamžinusi kaip aktyvi „Eglės“ draugijos dalyvė, o štai „Vilties“ draugijai 1929 m. švenčiant dešimtmetį, pirmoje eilėje matome Vydūną, Simonaitytę... Knygos viršelį puošia 1936 m. nuotrauka, pavadinta „Triumfo akimirka“ su rašytojos užrašu: „Tokias akis ji padarė tuokart, kada ji patyrė tapusi I V[alstybinės] lit[eratūros] premijos laureate... E. Simonaitytė Eglaitė„ (Eglaitė – kūrybinio kelio pradžios slapyvardis). Įdėtos mamos, patėvio, sesers, kitų giminių nuotraukos suteikia progą pamintyti apie mažlietuviškąjį tipažą... To krašto tradicijas (ne tik asmeninio gyvenimo momentus) liudija giesmynai. Štai Evės gyvenime svarbus žmogus – kunigas Bleiweissas – konfirmacijos proga padovanojo jai giesmyną, išleistą 1907 m. Kionigsberge. Priešlapyje užrašyta – „Įžegnojimo šprukas“ ir „Įžegnojimo mišios žodis“ (matyt, tuos Šventojo Rašto fragmentus Evikė, priklaupusi priešais kunigą prie altoriaus, tarė kartu su kitais keturiolikmečiais – taip daro ir šiandieniniai konfirmantai).

Laikmetį, rašytojos aplinką iliustruoja ir senieji atvirukai – Priekulės, Klaipėdos (Memelio) vaizdai...

Leidinio mokslinį statusą patvirtina santraukos anglų ir vokiečių kalbomis, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.

Pabaigoje verta grįžti prie pradinės – reziumuojančios – sudarytojo ištarmės: „Ievos Simonaitytės kūryba – nepakartojamas Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros reiškinys ir jo kaip paveldo išliekamosios vertės matmuo, jos autorė – prarastos Mažosios Lietuvos simbolis„ (p. 12). Be šio matmens ir lygmens netektų prasmės net įdomiausi gyvenimo faktų liudijimai.

P. S. Negaliu nutylėti žinios, sutrikdžiusios mane asmeniškai, – iki mokyklos baigimo gyvenau Telšiuose tame pačiame name, kuriame 1939–1940 m. buvo apsistojusi Ieva Simonaitytė. Kadaise gal ir nugirstas gandas apie tai nekėlė susidomėjimo, bet dabar, kai skaitau juodu ant balto išdėstytus savo mamos liudijimus, atsišaukia sąžinės priekaištu – visai nepasidomėta...