Alternatyvioji Turkijos muzika pasiekė Lietuvą
Lie­pos 11 d. Vil­niu­je, 12 d. Kau­ne ir 13 d. Pa­lan­go­je klau­sy­to­jų lau­kia ne­ti­kė­tu­mas – at­vyks­ta ne­įp­ras­ta, bet Eu­ro­po­je po­pu­lia­ri mu­zi­kos gru­pė iš Tur­ki­jos „Ba­ba Zu­la“. Ko­lek­ty­vas iš Stam­bu­lo ste­bi­na uni­ka­liu skam­be­siu – tai Stam­bu­lo psi­cho­de­li­nis gar­sas, ry­tie­tiš­kas šio mies­to ro­ken­ro­las, įkvėp­tas 7-ojo de­šimt­me­čio ro­ko epo­chos.

Stambulas – kontrastų miestas ir kultūros lopšys, tarp Europos ir Azijos sutalpinantis 14 mln. gyventojų su daugybe skirtingų tradicijų, religijų, kalbų bei patirčių. Miestas margas, dar margesnė jo kultūra – čia greta ir paslaptingos veidus paslėpusios moterys, turbanais pasidabinę vyrai, iš senų minaretų sklindantis kvietimas maldai, ir egzotiški turgūs, bei šiuolaikiniai klubai, barai. Šiame dvejuose žemynuose išsidėsčiusiame multikultūriniame mieste europietiškas gyvenimo būdas dera su rytietiškų tradicijų prieskoniais. Tačiau įvairove pulsuojantis Stambulo derinys turi dar kitą, alternatyvią pusę.

„Baba Zula“ yra populiariausia alternatyvios muzikos grupė Turkijoje, į dienos šviesą iškėlusi šamaniškas dar priešislamo laikus siekiančias šaknis. Šie XXI a. turkų psichodelinės muzikos meistrai kuria unikalią patirtį maišydami rytietiškus instrumentus, tokius kaip elektrinis sazas, darbuka ir šaukštai, su elektronika bei šiuolaikiniais dub ir reggae garsais. „Baba Zula“ kūryba, nepaisant garsų įvairovės, perteikiančios sufijų-islamo tradicijas, Turkijos čigonų ir turkų muzikos šaknų skambesį, dažnai apibūdinama oriental dub vardu.

„Baba Zula“ pasižymi revoliucingu požiūriu į elektrinį sazą – svarbiausią Turkijos instrumentą. Elektrinis sazas įdomus tuo, kad tai pirmasis ir vienintelis elektrifikuotas bei modernizuotas turkų instrumentas. „Baba Zula“ derindami jį su retro ir šiuolaikiniais elektroniniais efektais, sukuria originalų, anksčiau niekur negirdėtą garsą, tapusį grupės pagrindu.

Šamaniškus ritualus primenantys „Baba Zula“ pasirodymai publikai kuria tikriausią garsų ir vaizdo šventę, įtraukdami meną, šokį, išskirtinius kostiumus, poeziją, teatrą ir gyvą piešimą. Koncertų metu grafikė realiu laiku kuria ir suprojektuoja skaitmeninius vaizdus, kurie dovanoja tiek vizualinį pasigėrėjimą, tiek padeda suprasti tekstus, atliekamus turkų kalba. O pilvo šokiai suteikia ne vien erotiškumo, bet ir simbolizuoja gimimą, primindami iš kur mes visi atkeliavom.

„Baba Zula“ sudaro kolektyvo įkūrėjas Mehmet Levent Akman (šaukštai, perkusija, mašinos, žaislai, būgnas, gongas), Osman Murat Ertel (sazas ir baglama, gitara, perkusija, vokalas, elektroniniai instrumentai), Ümit Adakale (darbuka, perkusija) ir Periklis Tsoukalas (elektrinis ūdas, vokalas, sintezatorius). Grupė susibūrė 1996 m. Stambule, o plačiau apie ją pasklisti žiniai tarptautiniu mastu padėjo 2005 m. pasirodęs „Auksinį lokį“ pelnęs dokumentinis Fatih Akin filmas „Crossing the Bridge“, kuriame išsamiai apžvelgiama Stambulo šiuolaikinės ir avangardo muzikos scena. Nuo 2003 m. „Baba Zula“ albumai prestižiniuose Turkijos muzikos žurnaluose nuolat patekdavo į populiariausiųjų penketukus, o didžiausiuose turkų „Billboard“ apdovanojimuose pelnė geriausių instrumentinių įrašų vardą, buvo įvertinti už filmo „Dondurmam Gaymak“ garso takelį bei muziką kinui ir teatrui.

Naujų idėjų nestokojantis kolektyvas labai mėgsta bendradarbiauti su kviestiniais skirtingų kultūrų muzikantais. Juos garsų kelyje jau lydėjo tokios žvaigždės kaip Brenna MacCrimmon, Alexsander Hacke, Fred Frith, Jaki Liebezeit, Dr. Das („Asian Dub Foundation“), Hüsnü Senlendirici, Williamas Macbeth, Ralphs Carney, Semiha Berksoy ir kt.

„Baba Zula“ stiprią įtaką padarė tiek keliaujantys turkų muzikantai ashik, kurie dažnai grodavę su sazu ir savo kūryba išreikšdavę meilę Dievui bei gamtai, tiek Bob Marley įkvėpimas suartinęs turkų muziką ir reggae skambesį. Tarp inspiratorių rikiuojasi ir muzikos ikonos Barış Manço, Erkin Koray, Selda Bağcan, „Toots and the Maytals“, Peter Tosh, Lee Perry, Jimi Hendrix, James Brown, „Jefferson Airplane“, Fela Kuti, „Tinariwen“, Bob Dylan, Santana, Nick Cave, Sun Ra, Miles Davis, „Sly and the Family Stone“, Frank Zappa, Captain Beef Heart, Moondog ir kt.

„Baba Zula“ pavadinimas reiškia „labai didelę paslaptį“ ir gali būti siejamas su Amerikos indėnų Dakotos mitologijos Vakan Tanka – Didžiąja Dvasia. Turkų kalba Baba reiškia „tėvas“ arba „didelis dalykas“, o Zula reiškia „paslaptį“. Dainose ta paslaptis atsispindi per taikią gyvenimo filosofiją – dainuojama apie gyvūnus, augalus, gamtą, apie tai, kad jie gyvi ir turi ryšį su oru, vandeniu, saule – kaip ir mes, tad privalome juos saugoti ir gerbti. Nepaisant nekaltų tekstų, keletas jų dainų buvo uždraustos Turkijos islamo cenzūros. „Baba Zula“ kūrybos žinutė yra pasipriešinimas ir nuolatinė evoliucija, perteikianti Stambulo miesto ritmą ir prisiminimus apie jį, perduotus iš kartos į kartą.