Alsuoti naujai. “Vilnius Mama Jazz 2018“ įspūdžiai
Dėl Na­cio­na­li­nio dra­mos tea­tro re­kons­truk­ci­jos fes­ti­va­lis „Vil­nius Ma­ma Jazz“ lai­ki­nai per­si­kė­lė į Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­tro pa­tal­pas. Tik įėjus į jas, pa­si­ti­ko la­bai gra­ži ir in­for­ma­ty­vi fo­tog­ra­fi­jos meis­tro, ga­lė­tu­me sa­ky­ti, fes­ti­va­lio fo­to­me­traš­ti­nin­ko Dai­niaus La­bu­čio par­oda „Re­tros­pek­ty­va“, skir­ta fes­ti­va­lio is­to­ri­jai apž­velg­ti. Dai­nius yra ge­rai ži­no­mas fo­tog­ra­fi­jos pa­sau­ly­je Lie­tu­vos spau­dos fo­tog­ra­fų drau­gi­jos na­rys, mėgs­tan­tis džia­zo te­mą, dir­ban­tis taip pat ir su ta­py­ba.

Laiptų aikštelėje išrikiuotos kėdės išdavė, kad čia vyks pokalbiai su pagrojusiais scenoje muzikais. Pokalbius, kaip ir festivalį, vedė Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius.

Prie įėjimų į salę, kaip visada, buvo galima įsigyti CD ir vinilo plokštelių, kurias siūlė „Thelonious“ ir Rūdninkų knygynas. Nori to ar ne, atėjęs į šį festivalį prisimeni vieną ryškiausių ir įdomiausių pasaulio džiazo muzikos leidyklų ECM (Edition of Contemporary Music), kuriai kitais metais sukaks penkiasdešimt. Sunku ir renginio programoje nepastebėti šios savitą skambesį puoselėjančios, talentingiausius muzikantus pritraukiančios, išskirtinės estetikos leidyklos auros. Ir ne tik dėl Rūdninkų knygyno, kuris yra oficialus ECM atstovas Lietuvoje ir turi daugybę šios firmos vinilo plokštelių bei CD.

Jau pirmąjį festivalio vakarą pradėjo ECM katalogo pažiba – vienas žinomiausių Europos džiazo saksofonininkų britas Andy Sheppardas. Labai įdomu, kad Vilniun jis atvažiavo su savo kolektyvu „Espen Eriksen trio“ iš Norvegijos. Jis šio kolektyvo nesukūrė, o tik prisijungė prie jo, regis, prieš šešerius metus, viename festivalyje Norvegijoje. „Espen Eriksen trio“ buvo įkurtas 2007 m. ir pirmąjį albumą išleido 2010-aisiais. Nuo to laiko pasirodė dar du darbai, išleisti „Rune Grammofon“ firmos.

Trio muzika labai melodinga, kupina šiaurietiško grožio. Beje, labai ryškus yra muzikos stilistikos skirtumas, kai Sheppardas groja su norvegais ir su savo ankstesniais ar dabartiniais partneriais Vakarų Europoje. Tai skirtinga muzika. Vilniuje girdėjome daugiausia šiaurietišką, gal net kiek asketišką mainstream, o kituose įrašuose rasime ir kur kas emocingesnių, radikalesnių, gal net įdomesnių dalykų.

Po tokios šiltos ir be galo profesionalios pirmosios koncerto pusės su tam tikru nerimu laukėme mūsų jaunesniosios kartos džiazo menininkų kolektyvo „Lithuanian JJazz Ensemble“, kurio siela nesuklysiu įvardijęs Jievarą Jasinskį ir Liutaurą Janušaitį. Gražios ir tvarkingos jų abiejų kompozicijos ir aranžuotės, profesionalus visų instrumentų skambesys, solo vietos. Beje, gerą įspūdį paliko dainininkė Vytautė Pupšytė, kurios gražus balsas ir kokybiškas jo valdymas negali klausytojų palikti abejingų. Pirmoji jos atlikta L. Janušaičio kompozicija dvelkė ypatingu indišku koloritu (nesugebėsiu prisiminti jos pavadinimo), prasidėjo gražiu balso, fleitos ir harmonium (saregama) skambesiu, o vėliau įgavo džiazinę plėtotę. Toliau skambėjo dvi anglų kalba parašytos Dorotėjos Būdaitės dainos, aranžuotos Jievaro Jasinskio, jas su orkestru padainavo Vytautė Pupšytė.

Antroji diena teatre. Originalios muzikos ir gana griežto skambesio grupė „Gorila Mask“ blykstelėjo scenoje labai ryškia šviesa. Tai kolektyvas, turintis labai aiškią muzikavimo kryptį. Daugybė kritikų bando surasti žodį, tinkantį jų muzikai apibūdinti. Jiems lipdomos įvairiausios etiketės – punkjazz, rockjazz ir pan., bet patys muzikantai įvardija savo stilių kaip trashjazz. Tikrai, labai taiklus pavadinimas. Paklausti dėl pavadinimo, irgi labai trumpai ir aiškiai sako, kad tai yra „kažkas baisaus, sunkaus ir kartu žaismingo, gal net mielo, lyg gorilos veidas...“ „Gorila Mask“ prieš devynerius metus susikūrė Berlyne, nors jų lyderis, saksofonininkas Peteris Van Huffelas į šį miestą atvyko iš Kanados, žinodamas, kad Berlyne yra daugybė puikių muzikantų ir jis tikrai čia ras su kuo norėtų groti. Jo muzika yra sunki, gal net kažkiek agresyvi, primenanti roką, bet tai vis tiek džiazas, kaip teigia grupės nariai. Šioje muzikoje daug improvizacijos, galingi saksofono solo epizodai, žinoma, yra ir kompozicinių momentų, bet jie reikalingi formai sutvirtinti. Man ši grupė padarė malonų įspūdį.

Pirmoji koncerto kompanija spinduliavo atvirumu ir ryškia muzikine kalba, o Nilso Petterio Molværio (Norvegija) muzikos pavadinti tokia tikrai nepavyktų. Tai turintis didžiulę patirtį muzikas – kompozitorius, trimitininkas ir prodiuseris, pelnytai laikomas vienu įdomiausių savo šalies menininkų. Muzikoje gausu elektroninės muzikos elementų, ypač įdomiai panaudota slide gitara, puikus gitaristas Johanas Lindstrømas. Senas trimitininko bendražygis, būgnininkas Erlandas Dahlenas – buvęs vienos žymiausių alternatyvaus roko grupių „Madrugada“ narys, nepaprastai išradingai naudojantis daugybę perkusinių instrumentų. Ši muzika šiek tiek dvelkia meditaciniu koloritu, tačiau, lyg ir bandydama įstumti tave į vieną būseną, tuojau pat krapšto lauk, kviesdama jau kitur.

Trečioji diena, šeštadienis, Rūdninkų knygynas. Dvi ilgos ir intensyvios diskusijos apie džiazo renginių organizavimą, identiteto idėją ir rėmėjų paieškas, jas moderuoja Laima Slepkovaitė ir Julijus Grickevičius. Malonu, kad jose apsilankė ir jaunų žmonių. Na, o Rusų dramos teatre – du kardinaliai skirtingi kolektyvai, du po vienu stogu sunkiai sutalpinami muzikos žanrai. Turiu pasveikinti jaunąjį kolegą Domą Žeromską, subūrusį įdomią talentingų žmonių grupę ir, žinoma, patį flagmaną, kaip labai talentingą muzikantą, su puikiu debiutu šio festivalio scenoje. Aštuoniolika metų – pats laikas pradėti rodyti savo sugebėjimus, juolab kad muzikas ruošiasi studijoms Berklio muzikos koledže. Domas yra grojęs jau ne viename festivalyje Lietuvoje ir užsienyje su Vytauto Labučio „Silent Blust“, charakteringa dainininke Kotryna Juodzevičiūte bei kitų šalių muzikantais. Netrukus turėtų pasirodyti ir pirmasis jo albumas, kurį įrašyti padėjo ne tik žinomi Lietuvos džiazo muzikantai, bet ir atlikėjai iš JAV, Švedijos ir Didžiosios Britanijos. Festivalio scenoje Domas pasirodė su savo kvintetu: Leonardas Pilkauskas (saksofonas), Mindaugas Vadoklis (trimitas), Armanas Isojanas (kontrabosas) ir Jonas Gliaudelis (mušamieji). D. Žeromskas pasižymi ne tik puikia grojimo technika, įdomiu stiliumi, geru skoniu, jausmu ir muzikos valdymu. Jis tikrai puikus muzikantas, Olego Molokojedovo mokinys.

Antrasis vakaro kolektyvas man pasirodė kiek keistokas, nelabai džiazinis, nors, manau, daug kam labai patiko. Be jokios abejonės, negalėčiau pasakyti, kad nebuvo įdomu, bet tokia muzika manęs nežavi. „Now vs Now“ yra gerai žinomo klavišininko ir prodiuserio Jasono Lindnerio grupė, įkurta 2006 m. ir pasižyminti stulbinančia eklektika. Beje, Lindneris unikalus dar ir tuo, kad paskutiniame Davido Bowie albume „Blackstar“ įrašė visas klavišinių instrumentų partijas. Lindnerio talentas ne kartą įvertintas džiazo kritikų, jis net kelis kartus garsaus žurnalo „Downbeat“ apklausoje išrinktas ryškiausia kylančia žvaigžde klavišinių instrumentų ir bigbendų kategorijoje. Prieš ketverius metus JAV džiazo žurnalistų asociacija jį išrinko geriausiu atlikėju, grojančiu elektroniniais instrumentais. „Now vs Now“ dažnai pristatomas kaip elektroninio artroko kolektyvas, teigiama, kad jie balansuoja tarp įvairiausių muzikinių stilistikų džiazo, fanko, soul, new wawe ir pan. Visi grupės muzikantai tikrai labai puikūs, bet viską griaunanti jėga ir elektroninės muzikos monotonija taip užgniaužė visą muzikinę erdvę, kad sunku buvo ką nors pajausti ir rimtai išgirsti.

Tikroji meninės raiškos ir scenos brandos kulminacija festivalyje, man rodos, įvyko tada, kai joje pasirodė vienas ryškiausių Norvegijos džiazo muzikantų Mathias Eickas. Tokį kūrybos džiaugsmą pamatyti menininko veide, judesiuose, jo esybėje ir pačioje muzikoje galima tikrai ne kasdien. Dar nė keturiasdešimties neturintis norvegų trimitininkas, kompozicijų autorius ir aranžuotojas, sakyčiau, gražiai dainuojantis M. Eickas dar groja vibrafonu, kontrabosu, gitara, fortepijonu, tik Vilniuje to nematėme. Ir nereikėjo, nes šis muzikas turi puikius partnerius. Su ypatinga pagarba norėčiau paminėti nuostabiai jautrų, technišką ir supratingą smuikininką Håkoną Aase, kurio indėlis į šią muziką yra didžiulis. Smuikas ir papildo, ir praplečia trimito balsą, apipina štrichais, kurių šis neturi. Puikūs ir kiti muzikantai – būgnininkas Torsteinas Lofthusas, bosine gitara grojantis Audunas Erlienas ir pianistas Erlendas Slettevollas. Vilniaus scenoje Mathias su kompanija pagrojo kompozicijas iš šiais metais išleisto albumo „Ravensburg“, kuris yra labai asmeniškas ir atviras, šeimos istoriją pasakojantis darbas apie miestą Vokietijoje, kuriame gyveno jo močiutė.

Nežinau, ar festivalį užbaigusi dainininkė Deva Mahal iš JAV man buvo tiek įdomi, kiek gerai išreklamuota. Taip, būti didžiojo bliuzo dainininko Taj Mahalo dukra – ir džiaugsmas, ir atsakomybė. Manau, girdisi, kad šios atlikėjos kūrybos kelias dar nėra nusistovėjęs, jos muzikoje gali rasti ko tik nori – bliuzo, roko, popmuzikos, soulo, bet tik ne džiazo... Gal ir keistoka tai girdėti džiazo muzikos festivalyje, bet... ko tik nebūna. Kažkur net skaičiau, kad jos kūryba – muzikinis kokteilis. Negaliu nesutikti. Tai stipraus, gražaus balso, kurį gerai valdo, dainininkė, žinanti savo vertę ir norinti, kad ja patikėtų visi. Pagirtina. Susirinkusi jaunus, visiškai sau paklusnius gerus muzikantus, dainininkė jaučiasi saugi. Keistas man pasirodė ir festivalio taisyklių laužymas – visi muzikantai po pasirodymo dalyvavo pokalbiuose ant laiptų, tik ne ji.

Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ buvo jau prisitaikęs prie Nacionalinio dramos teatro sienų ir scenos, įgavo savo veidą, stilių ir charakterį. Tačiau aplinkybės privertė jį alsuoti naujai. Ir, rodos, tai pavyko.