Almis Grybauskas: prie durų, už kurių daug kas paaiškės
Poe­tas, ver­tė­jas, sep­ty­nių poe­zi­jos rin­ki­nių au­to­rius, Brno li­tua­nis­ti­kos cen­tro dar­buo­to­jas, šie­met, da­bar – „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ ir Mai­ro­nio pre­mi­jos lau­rea­tas Al­mis Gry­baus­kas ei­lė­raš­čius ra­šy­ti pra­dė­jo iš ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ofi­cia­liai bru­ka­mu so­vie­ti­nio žmo­gaus tra­fa­re­tu, tvy­ran­čia at­mos­fe­ra. Ska­ti­nęs ir no­ras bent kiek at­nau­jin­ti li­te­ra­tū­ri­nę kal­bą. Mai­ro­nio pre­mi­ja jam bus įteik­ta už 2017 me­tais pa­si­ro­džiu­sį rin­ki­nį „To­li bliz­ga“.

A. Grybauskas, už eilėraščių rinktinę „Apžvalgos spiralė“ (2007) pelnęs Jotvingių premiją, apdovanotas PEN klubo diplomu už geriausią 2000 metų vertimą į lietuvių kalbą (Jaroslavo Hašeko „Šveikas“), – „Lietuvos žinių“ pašnekovas.

Jaunystės knygos tampa pranašystėmis

– „Jaunystės knygos tampa pranašystėmis/ kas metai išsipildančiom pagret...“ Ko gero, visos jūsų knygos neišvengiamai vedė išsipildymo link, pranašavo šį „Poezijos pavasarį“. Ar dar yra ko siekti, kai stabdomas Nobelio literatūrinės premijos teikimas?

– Na, kitąmet, tikėkimės, Nobelis vėl bus teikiamas...

– Kas „ilgų sakinių metais“ jus bus paskatinęs (paskatinusi) imtis taupiosios raiškos, lakoniškosios poezijos?

– Sakiniams vis trumpėjant, visai išnykstant, lieka siekis dar bent ką nors išgaut iš artėjančios pabaigos ir tamsos. Arba šviesos. O šiaip tai ilgų, per ilgų sakinių mūsuos tikrai per daug.

– „Ir vis retėjantys draugai aplanko...“ Literatūros kritikas Valentinas Sventickas privalėjo parašyti „Penkis portretus“ – greta jūsų, Gintaro Patacko, Antano A. Jonyno, Vytauto Rubavičiaus minėti ir Gražiną Cieškaitę. Kas vis dėlto jus, tokius skirtingus, siejo, sieja? Kalba, kuri pasikeičia per dešimt, dvidešimt metų, ar jūsų rinkiniuose atsiveriantys laiko inkliuzai?

– Visiškai pritariu dėl Gražinos, tik būtinai pridėčiau dar Romą Daugirdą, kuris ilgai buvo nespausdinamas. Kas siejo, kiekvienas turbūt atsakytų savaip. Manding, nepasitenkinimas tvyrančia atmosfera, standartizuota raštija, oficialiai brukamu sovietinio Žmogaus (E.M.) trafaretu. Be abejo, pastangos kiek atnaujint literatūrinę kalbą. Nors reikia neužmiršt, kad ledus prieš tai laužė Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Judita Vaičiūnaitė, dar keletas.

Lietuvio šūkis, įsirėžęs čekų atmintyje

– Kokiomis aplinkybėmis jaunystėje susidomėjote čekų kultūra, ano meto Čekoslovakija? Ar jums galėjo atsiverti tokia nesmagi perspektyva, kad į Čekoslovakiją pirmiau būtumėte nukeliavęs ne kaip kalbos kursų dalyvis, o sovietų karys, „Prahos pavasario“ malšintojas? Įsiminė jūsų pasakojimas apie sovietų kareivuką, kuris, viename Čekijos provincijos bare pasitiktas šūksniu „Da zdravstvujet svobodnaja Čekoslovakija“, atsakė: „Da zdravstvujet svobodnaja Litva!“

– Hipiuojančiame to meto Vilniuje stebėtas „Prahos pavasaris“, iš rankų į rankas kursavo čekų spauda, klausytasi pagaunamų radijo stočių. Buvau įtikėjęs „žmogiško veido“ galimybe, o galimybė pabūt okupantu buvo tik teorinė, nes studentų tuo metu nelietė. (Šia tema rekomenduoju Petro Algio Mikšos parengtą prisiminimų knygą „Lauk, okupantai!“).

Susidomėjimas Čekoslovakija išliko susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Po tuometinio Slovakijos kultūros ministro ir neblogo poeto Miroslavo Valeko apsilankymo Vilniuje kaip bandantis versti patekau į slovakų kalbos vasaros kursą. O toliau viskas klostės kone savaime.

Epizodas apie sovietų kareivį, atsakiusį į provokacinį šūksnį, gyvas čekų folklore, mačiau netgi spausdintu pavidalu.

Šveikas nesidrovėjo germanizmų

– Kodėl nusprendėte imtis Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ naujo vertimo? Augome ir užaugome su senuoju, kuris atrodė puikus, ar bent jau nepriekaištingas.

– Naujo „Šveiko“ reikėjo natūraliai, nes kiekvienas tekstas sensta, kinta idiomos, pati kalbos dvasia. Ankstesniajam trukdė kai kurių posakių švelninimas, tam tikras drovumas, germanizmų ignoravimas, nors pats J. Hašekas juos naudojo, ir jo laikų Praha buvo dvikalbė. Net specialiai neieškojęs kelis kartus aptikau, kad versta iš rusiškojo vertimo.

Buvau įtikėjęs „žmogiško veido“ galimybe, o galimybė pabūt okupantu buvo tik teorinė, nes studentų tuo metu nelietė.

– Jei vėl prisimintumėte „Šveiko“ kontekstus, kokių sugretinimų rastumėte su šių dienų Lietuva? Kokie Austro-Vengrijos imperijos kasdienybės epizodai tiktų mums?

– Valstybių (Austrijos-Vengrijos ir Lietuvos) panašumų gal ir nedaug, bet žmogiškųjų silpnybių ir ydų, bukumo beigi kvailumo, matyt, gan gausu visur ir visais laikais.

– Jūsų nuopelnu į lietuvius prabilo Milanas Kundera, „Nepakeliama būties lengvybė“, „Nemirtingumas“, taip pat Czeslawo Miloszo, Vaclavo Havelo, Milošo Macoureko kūriniai. Ar teko susitikti, pabendrauti su šiais autoriais?

– Su M. Kundera susirašinėjau, o su kitais paminėtais galėjau ir gyvai pabendraut. Itin įdomus portretas būtų Slawomiro Mrożeko, su juo teko kartą pavakarot.

Prezidentą palaiko stambusis kapitalas

– Negaliu nepaklausti apie Milošo Zemano Čekiją. Ar per tas alines, kur aukščiau visų kvapų, garsų ir garų išplaukia gatvės politikierių riksmai, čekai nebus gerokai nusivarę, kad renka tokį praeitimi dvelkiantį vadovą? Ką apie Čekijos politinę ateitį mano čekų intelektualai?

– Aludėse gal ne taip dažnai ir lankausi. Tarp mano draugų, pažįstamų ir studentų iš prezidento tyčiojamasi, kartais net piktokai. Tačiau yra ir kas jį palaiko. Sakoma, jog tai stambusis kapitalas, kuris afišuotis nemėgsta.

Pagal šalies konstituciją užsienio politika yra vyriausybės reikalas, tad reikia turėt omeny, kad M. Zemano vieši pareiškimai tais klausimais tėra asmeninė nuomonė.

Apie ateitį ką nors tikra jums pasakyt gali tiktai būrėja, ir geriausiai – tabore. Nors šiaip akivaizdu, kad socialinės atskirties, nedarbo Čekijoj kaip ir nėr. Iš jos neemigruoja, o priešingai.

Proga išmėginti trečią kelią

– Nėra kitos šalies, kur taip lengvai tuštėja sklidinas bokalas! Šveikas pylė, jo kūrėjas pylė, čekai nuolat pila. Kaip jums ten pavyksta nepilti? Ir ką Čekijoje veikti rėmens kamuojamam lietuviui?

– Čekijoje galima būtų, tarkim, pasidomėti, kodėl daugeliui gan panašių istorinių aplinkybių veikiant, gyvenimas, sakyčiau, gan skiriasi nuo Lietuvos. Manau, pasidomėjęs, tyrėjas atsiremtų į labai tvirtą kultūrinį pagrindą. Galbūt toji tvirta kultūrinė savimonė nulėmė net ir tai, kad, pavyzdžiui, čekai neatsisakė savo valiutos dėl euro. Tikrai nepralošė.

Patikėkite, interesai keičiasi, kaip ir visa kita. Ir Čekija man buvo įdomi ne vien dėl alaus, – jau minėjau „žmogišką veidą“. Lig šiol manau, jog tai buvusi reta proga išbandyti „trečiąjį kelią“. Niekam iš didžiųjų, žinoma, jis nepatiko.

Be to, kuo interesai įvairesni, tuo daugiau randama ką tirti. Na, čia jau visai profesoriškai... Beje, nors alaus tikrai daug išgeriama, girtų besišlaistančiųjų kažkaip reta, ir ne visada tai čekai.

Parodyti gyvo Vydūno

– Dabar dirbate ir gyvenate Brno, mielai šį miestą iškeitę Prahą? Kuo naujoje vietoje, Moravijoje, jums geriau?

– Turiu patikslint: nuo 1990-ųjų nuolatinai gyvenu Lietuvoje. Anksčiau esu gyvenęs Prahoje, ten ir dirbęs. 1989 metais lingvisto Tomo (jis neprieštarauja lietuviškai vardo formai) Hoskoveco iniciatyva, buvo atkuriama lituanistika Brno universitete, truputį prie to prisidėjau, o reguliariai akademiniams semestrams važinėju ten nuo 2006 metų. Susikūręs tarptautinis baltistikos centras, regis, šiuo metu yra didžiausias Europoje.

– Studijų laikais esate tyrinėjęs Vydūną. 2018 valstybinių ketinimų metais būtų gera proga paklausti, kokių pastangų reikėtų priartinti, sušildyti šią mums vis dar nepažinią asmenybę?

– Tai ir mano didelis noras, kad kas nors išties kiek praskleistų visokius vaidinius ir parodytų kiek gyvo žmogaus bruožų. Nors Vydūno atveju, manding, tai gan nelengva.

Pasikalbėt yra su kuo

– Banalu būtų klausti, kokiais bruožais dabartinė mūsų poezija atsiveria žvelgiančiajam iš atokiau. O ir neteisinga: turbūt nesate nei labai nutolęs, nei pernelyg prie jos prigludęs. Kaip suvokiate savąją kūrybą to daugiabalsio padaro atžvilgiu, galėtų būti papildomas klausimas. O pagrindinis – kokios tendencijos, jūsų manymu, būdingos naujausiai lietuvių poezijai?

– Iš tiesų dabar esu gerokai nutolęs nuo vadinamojo proceso, nors niekad ir nesistengiau jame veikti. Tiesiog jaunystėj daugiau rašiau, daugiau leidau sau spausdinti. „Padaras“ tikrai daugiabalsis, kas gerai. Vėlgi, nesijaučiu galįs pamokyt ar įtaigaut, vis dėlto nepakenktų didesnis dėmesys kalbai, vadinamajai kalbinei raiškai, ir ne tik poezijoj ar prozoj...

– Lyg tame eilėraštyje „Prova Pričkaus su Kantu“ pats nuolat „provojatės“ su Kristijono Donelaičio, Jono Aisčio, Thomo Stearnso Elioto, Ezros Poundo, Gustavo Klimto, Pieterio Bruegelio ir kitų smagaus priekio vyrukų balsais, vaizdiniais. Tikroji poeto tėvynė yra kalba, bet ir toji, duota pagal gimimo vietą, nuolat lieka jo dėmesio centre. Kokios mūsų tautos galimybės išlikti krutančių paveikslų laikais, Herr Doktor?

– Taip, pasikalbėt yra su kuo. Ir gerai, kad kartais jie ima tau ir atsako. Tada kai ką užsirašau.

Dėl išlikimo galimybių, kas gi drįstų ką nors tikrai teigti. Belieka kliautis garbiuoju pastorium: dirbk ir melskis. O ir vienas Europos Sąjungos kūrėjų, įsivaizdavęs „tautų Europą“, rašė, kad Europa prasideda kaimo bažnytėlėje.

– Esate prisipažinęs, esą vertimų teritorijoje pasiekti beveik visi tikslai: pastatėte ir „minimas“ ir „maksimas“. Vis dėlto kokių kūrinių, autorių dar norėtumėte imtis, ką verčiate šiuo metu? Ir ar galų gale jums, „Poezijos pavasario“ festivalio laureatui, jau paaiškėjo, kas toji ponia – poezija?

– Vertimo aiškesnių planų nėr, kirba kažkas, pažiūrėsim. O dėl gražiosios ponios, tai dar ne, bet jau esu netoli durų, už kurių daug kas paaiškės. Tikimės