Algio Kalėdos premija – Vilniuje gimusiam lenkų profesoriui T. Bujnickiui
Šie­met už reikš­min­gus pa­sta­rų­jų dve­jų me­tų Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros pa­vel­do, lie­tu­vių-len­kų li­te­ra­tū­ri­nių ry­šių, kul­tū­rų są­vei­kos ty­ri­mus Al­gio Ka­lė­dos var­do pre­mi­ja ap­do­va­no­tas len­kų moks­li­nin­kas, Kro­ku­vos Jo­gai­lai­čių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius eme­ri­tas, len­kų li­te­ra­tū­ros is­to­ri­kas Ta­deus­zas Buj­nic­kis.

Pagerbiant filologo, lietuvių ir lenkų literatūros tyrėjo, literatūros kritiko, vertėjo prof. A. Kalėdos (1952–2017) atminimą, prieš metus premiją įsteigė jo artimieji bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. „Mes norėjome, kad tai, ką darė A. Kalėda, tęstų kiti mokslininkai“, – sakė prof. dr Laima Kalėdienė. Pirmuoju šios premijos laureatu pernai tapo prof. dr. Beata Kalęba, vertėja, literatūros mokslininkė iš Krokuvos Jogailaičių universiteto.

„Ši premija yra kaip mano gyvenimo įvertinimas, atlygis už visą darbą. Reikšmingesnio prizo negaliu nė įsivaizduoti“, – sakė T. Bujnickis. Įteikiant premiją vyko ir laureato parašytos knygos „Apie literatūrinę „Žagarų“ grupę ir ne tik“ pristatymas. Ši T. Bujnickio knyga pristato platų istorinį, filosofinį ir etninį kontekstą (žagarininkų ryšius su lietuvių, baltarusių, žydų, rusų kultūra ir kt.) ir leidžia pajausti specifinę intelektualią anuometinio daugiakultūrio ir daugiakalbio Vilniaus, kuriame skleidėsi Česlovo Milošo, Teodoro Bujnickio, Aleksandro Rymkiewicziaus ir kt. kūryba.

Vilnietis poetas Teodoras Bujnickis, kartu su Č. Milošu 1931 metais Vilniuje įkūręs avangardinių poetų sambūrį „Zagary“ (Žagarai), yra Tadeuszo tėvas. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Danutė Balašaitienė ir Vaiva Narušienė, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla. Knyga buvo pristatyta ir ką tik pasibaigusioje Knygų mugėje.

Apie tėvą – LDK bardą

„Gimiau Vilniuje, kuris anuomet priklausė Lenkijos valstybei. Tačiau mano šeima buvo glaudžiai susijusi ne tik su senąja, bet ir su moderniąja Lietuva. Mano tėvas buvo poetas Teodoras Bujnickis, kurį Czeslawas Miloszas pavadino „paskutiniuoju Didžiosios Kunigaikštystės bardu“, kartu cituodamas žinomą jo eilėraštį apie Lietuvą, – savo knygoje „Apie literatūrinę „Žagarų“ grupę ir ne tik“ rašo T. Bujnickis. – Mano mama Anna Stawska, kilusi iš mišrios lietuvių ir lenkų šeimos, augo etninėje Lietuvoje, Panevėžyje. Ir aš, būdamas vaikas, ten praleidau keletą karo metų. Todėl galiu bemaž pritaikyti sau Miloszo žodžius, kuriuos jis ištarė po Nobelio premijos įteikimo: „Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos tikybos. Nes ir tarpukario Vilnija, nepaisant sienos, skyrusios ją nuo vadinamosios Kauno Lietuvos, priklausė šiam mažajam kraštui. Aš dėkoju likimui, kad gimiau Vilniuje, nepaprasto grožio mieste, į kurį nuolat grįžtu ir su kuriuo jaučiu nepertraukiamą ryšį. „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti“, – galiu dar sykį pakartoti Miloszo žodžius.

Dėl šių emocinių priežasčių leidausi į didįjį intelektualinį nuotykį su Lietuvos ir Vilniaus literatūra bei kultūra. Į šią knygą sudėtose apybraižose ir studijose daugiausia susitelkiama į tos neįprastos paribio erdvės problemas. Siekiu parodyti daugeliu gijų susijusią daugiakultūrę ir daugiaetninę bendriją, kaip ją atspindėjo tos lenkų literatūros srovės, kurios rėmėsi šio nepaprasto krašto, plytinčio tarp Nemuno ir Neries, tradicijomis, erdve ir kraštovaizdžiu.

Tai buvo sudėtinga bendrija, kurią daug sykių mėgino sunaikinti nacionalistiniai konfliktai. Ne veltui knygoje sudėtų tyrinėjimų centre atsiduria „Žagarai“ – laikraštis ir literatūrinė grupė. Ir ne tik dėl vieno iš šios grupės įkūrėjų C. Miloszo, bet ir dėl viso poetų bei publicistų kolektyvo, išreiškusio lenkų, lietuvių, baltarusių ir žydų bendrystės idėją. Ši idėja buvo priešinga siauram provincialumui ir atvira Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, kurios paveldui taip pat skiriu daug dėmesio.“

Kultūriniai ryšiai

Profesorius T. Bujnickis Vilniuje gimė 1933 metais. Jis tyrinėjo ne tik Č. Milošo, kuris tarpukariu buvo mokslininko tėvo, poeto Teodoro Bujniskio, kolega laikraštyje „Žagarai“, bet ir kito Nobelio premijos laureato, rašytojo Henryko Sienkiewicziaus kūrybą. Profesorius yra parašęs knygas „H. Sienkiewiczius ir istorija“ (1981), „H. Sienkiewicziaus romanai senovėje“ (1996).

Tarp T. Bujnickio mokslinių domėjimosi sričių – ne vien lenkų istorinis romanas, bet ir paribio, ypač – pasienio su Lietuva, kultūra, istoriniai Lenkijos-Lietuvos ryšiai. Jis yra parašęs daugiau kaip 250 mokslinių straipsnių, 12 autorinių knygų (tarp jų – „Vilniaus eskizai“, „LDK ir Vilnius“), du vadovėlius aukštosioms mokykloms.

T. Bujnickis 1993–1995 metais dėstė Vilniaus universitete įsteigtame Polonistikos centre (dabar – Lenkų filologijos katedra). Polonistikos centro įkūrėjas ir jo ilgametis vadovas buvo A. Kalėda. Tuo pat metu Varšuvos ir Krokuvos universitetuose įkurtos lituanistikos katedros. 2018 metų gruodį Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzejus Duda po mirties prof. Algį Kalėdą apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Lenkijos respublikai“.

Kaip sakė L. Kalėdienė, jos vyras A. Kalėda būtų buvęs laimingas, kad premija skirta T. Bujnickiui. Jie buvo geri bičiuliai, daug bendravo, nuolat susirašinėjo. T. Bujnickis nuolat palaiko ryšius su Vilniaus mokslo bendruomene.