Aldonas Pupkis: iš kalbos sąjūdžio
„Ki­taip ne­ga­lė­jau. Ar kas ne­su­ti­ko, pei­kė ar gy­rė, man bu­vo vis tiek. Kal­ba – ma­no gy­ve­ni­mas, ma­no duo­na, ma­no die­nos ir nak­tys. Tik vie­nu tar­pu užė­jo min­tis, kad esa­me pa­si­da­vę šiek tiek į tai­sy­mus. Sa­kau, nu­mo­siu ran­ka į juos ir ei­siu į tai­sy­mų is­to­ri­ją“, – juo­ka­vo „Lie­tu­vos ži­nioms“ kal­bi­nin­kas Al­do­nas Pup­kis, Vil­niaus kny­gų mu­gė­je pri­sta­tęs mo­nog­ra­fi­ją „Lie­tu­vių kal­bos są­jū­dis 1968–1988 m.“

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo ir dau­giau le­gen­di­nių kal­bi­nin­kų. Dar dau­giau jų mi­nė­ta – gy­vų at­min­ty­je. Vi­siems jiems so­viet­me­čiu, kaip ra­šo­ma kny­go­je, „pir­miau­sia rū­pė­jo at­sis­pir­ti iš vi­sur ei­nan­čioms ru­si­ni­mo ban­goms, at­si­lai­ky­ti to­se sri­ty­se, iš ku­rių lie­tu­vių kal­bos var­to­ji­mas bu­vo la­biau­siai stu­mia­mas“.

„Pas­ku­ti­niais me­tais prieš at­ku­riant ne­prik­lau­so­my­bę jau tu­rė­jo­me iš­siug­dę di­džiu­lį sluoks­nį žmo­nių, ku­riems kal­ba bu­vo šven­tas da­ly­kas, ku­rie pa­tys ja rū­pin­da­vo­si, – pri­si­mi­nė dr. A. Pup­kis. – Da­bar pa­dė­tis vi­sai pa­si­kei­tu­si. Kal­ba jau lais­va, per prie­var­tą nė­ra gniuž­do­ma. Skai­tai ir ma­tai, kaip de­šimt­me­tis po de­šimt­me­čio ji au­go, kiek iš­sip­lė­tė, kiek su­kur­ta nau­jų žo­džių, ter­mi­nų, kiek nau­jų raiš­kos prie­mo­nių. Iš ti­krų­jų ver­ta džiaug­tis ir di­džiuo­tis.“

Kal­bi­nin­ko ma­ny­mu, ir kal­bos ug­dy­mo rei­ka­lai da­bar tu­rė­tų ei­ti į ki­tas sri­tis, į edu­ka­ci­ją. Vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je žmo­gus tu­ri iš­mok­ti kal­bą. Anks­čiau, pa­vyz­džiui, steng­ta­si mo­ky­ti ir aukš­tų­jų mo­kyk­lų dės­ty­to­jus, ir aukš­tus par­ei­gū­nus. Da­bar kal­bos kul­tū­ra pa­ki­lo tiek, kad jie pa­tys tu­rė­tų jaus­ti rei­ka­lą tai­sy­tis.

Aukš­čiau­sias įvertinimas

„A­pie do­cen­tą A. Pup­kį yra gir­dė­ję ti­kriau­siai vi­si, kam per ke­tu­rias­de­šimt. Pui­kiai ži­no­me, kad jo ir pa­var­dė, ir ypač var­das bu­vo ta­pę net anek­do­tų ob­jek­tu, o tai, be jo­kios abe­jo­nės, yra aukš­čiau­sio įver­ti­ni­mo ir tau­tos mei­lės iš­raiš­ka. Ang­li­jo­je sa­ko­ma: kol ta­vo ka­ri­ka­tū­ros ne­bu­vo žur­na­le „Punch“, ša­lis ta­vęs dar ne­ži­no“, – to­kiais žo­džiais kny­gos „Lie­tu­vių kal­bos są­jū­dis 1968–1988 m.“ pri­sta­ty­mą pra­dė­jo ren­gi­nio ve­dė­jas dr. Aud­rius Va­lot­ka.

Doc. A. Pup­kio bu­vęs stu­den­tas taip pat pri­si­mi­nė ne­pap­ras­tą kal­bi­nin­ko kruopš­tu­mą – jis vis­ką už­si­ra­šy­da­vo. Ir iš­sau­go­jo, ką už­si­ra­šęs, su­rin­kęs, iš­lei­do kny­gą apie lie­tu­vių kal­bos gin­tį ir gy­ni­mą, jos ug­dy­mą so­viet­me­čiu. Tą di­džiu­lį kal­bos są­jū­dį, kai pa­ly­gin­ti ne­di­de­lis kal­bi­nin­kų bū­rys su­tel­kė be­ga­lę žmo­nių vi­so­je Lie­tu­vo­je, kad dirb­tų kas­die­nį kal­bos tau­so­ji­mo ir puo­se­lė­ji­mo dar­bą. Są­ra­šą, ko­kių spe­cia­ly­bių žmo­nės dir­bo tuo me­tu kar­tu, kny­go­je su­da­ro net de­vy­nios ei­lu­tės.

„Ki­taip ne­ga­lė­jau. Kal­ba – ma­no gy­ve­ni­mas, ma­no duo­na, ma­no die­nos ir nak­tys.“

„Ši kny­ga nė­ra tik pri­si­mi­ni­mai, nė­ra tik en­cik­lo­pe­di­niai da­ly­kai, nors ta da­lis la­bai iš­plė­to­ta, o šal­ti­niai, kaip mes moks­lo sri­ty­je ži­no­me, ir yra ver­tin­giau­sia, – kal­bė­jo A. Va­lot­ka. – Kny­go­je pa­teik­ta pui­ki teo­ri­nės min­ties apž­val­ga. Nuo­dug­niai re­fe­ruo­ja­ma, kas per 20 me­tų bu­vo par­ašy­ta, kaip vy­ko dis­ku­si­jos. Kal­bi­nin­kai to­li gra­žu ne­bu­vo vie­nin­gas mo­no­li­tas, kaip kar­tais įsi­vaiz­duo­ja­ma. Karš­tų žo­džių bu­vo par­ašy­ta, o kas kar­tais bu­vo pa­sa­ky­ta, bi­jau ir spė­lio­ti.“

Apie kalbos praktikos kasdienybę pasakojantis veikalas svariai papildys lietuvių kalbotyros istoriją.

Tie­siog už­vi­rė nervas

Mo­nog­ra­fi­jos au­to­rius pri­si­pa­ži­no, kad ra­šy­ti pa­ska­ti­no vie­nos so­cio­lo­gės tei­gi­nys, jog prie Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio yra pri­si­dė­ję dau­ge­lio spe­cia­ly­bių žmo­nės, tarp jų – ir kal­bi­nin­kai. Vin­cas Ur­bu­tis, Vy­tau­tas Ma­žiu­lis, Vla­das Žu­kas ir dar ke­li reng­da­vo iš­ky­las į miš­ką. Tie­siog už­vi­rė ne­rvas, ir pa­no­ro par­ody­ti, kas iš ti­krų­jų nu­veik­ta.

„Kny­go­je sten­giau­si ne tiek in­terp­re­tuo­ti, kiek re­kons­truo­ti, – kal­bė­jo A. Pup­kis. – Ir re­kons­truo­ti ne pa­gal sa­vo at­si­mi­ni­mus. Jie – sa­vo ruo­žtu. Jei­gu Die­vu­lis duos dar kiek gy­ven­ti, gal­būt par­ašy­siu ir at­si­mi­ni­mų. Bet čia vis­kas grin­džia­ma do­ku­men­tais, re­tais įvai­rių ar­chy­vų do­ku­men­tais, ma­no su­kaup­ta me­džia­ga. In­terp­re­ta­ci­jos pa­li­kau ma­žą pluoš­te­lį, kad žmo­nės ga­lė­tų pa­ly­gin­ti, kaip bu­vo ta­da, ką pa­da­rė­me per tuos du de­šimt­me­čius ir ko­kį pa­li­ki­mą įtei­kė­me jau ne­prik­lau­so­mai Lie­tu­vai.“

Kal­bi­nin­kas sa­kė da­bar su di­de­liu ma­lo­nu­mu skai­tan­tis at­si­mi­ni­mus apie li­te­ra­tū­ro­lo­gę Van­dą Za­bors­kai­tę. Ten ko­ne kas penk­tą – sep­tin­tą pus­la­pį pa­brė­žia­ma: lū­ži­nis mo­men­tas – 1968 me­tai, kai iš­ėjo V. Za­bors­kai­tės mo­nog­ra­fi­ja apie Mai­ro­nį. 1968 me­tais pra­si­de­da ir kal­bos są­jū­džio apž­val­ga.

„Tai bu­vo toks Lie­tu­vo­je lyg ir ge­ro­kai vė­luo­jan­tis chruš­čio­vi­nis at­ši­li­mas, kai So­vie­tų Są­jun­gos tau­toms leis­ta šiek tiek lais­viau rū­pin­tis sa­vo kul­tū­ra. Ir Vil­niaus mies­to Lie­tu­vių kal­bos sek­ci­ja at­si­ra­do ne tuš­čio­je vie­to­je. Tie me­tai bu­vo iš­skir­ti­niai dau­ge­liui mū­sų kul­tū­ros ir me­no sri­čių. O kad su­si­kū­rė Kal­bos sek­ci­ja – mū­sų švie­saus at­mi­ni­mo va­do­vo Jo­no Bal­ke­vi­čiaus idė­ja pra­dė­ti rū­pin­tis Vil­niaus mies­to vie­šą­ja kal­ba: par­duo­tu­vių už­ra­šais, pre­kių pa­va­di­ni­mais, skel­bi­mais ir t. t. Bet en­tu­zias­tin­giems žmo­nėms to grei­tai ne­už­te­ko. Žvilgs­nis kry­po į da­ly­ki­nę kal­bą. Pra­dė­ta rū­pin­tis ad­mi­nis­tra­ci­ne, kan­ce­lia­ri­ne lie­tu­vių kal­ba. Jos gal tik vie­nas pro­cen­tas bu­vo var­to­ja­ma, nes vi­si raš­tai ra­šy­ti ru­siš­kai. Rei­kė­jo vi­siš­kai iš nau­jo kur­ti lie­tu­viš­ką kan­ce­lia­ri­nę kal­bą“, – pa­sa­ko­jo kny­gos au­to­rius.

Kal­bi­nin­kams pa­dė­jo tuo­me­ti­nis Vil­niaus mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Vik­to­ras Rin­ke­vi­čius. Per jį ėjo vi­si ry­šiai su įmo­nė­mis, įstai­go­mis, ga­myk­lo­mis. Vė­liau kal­bos tvar­ky­mo dar­bai iš­sip­lė­tė į įvai­rias sri­tis.

Renginyje buvo ir daugiau legendinių kalbininkų: prof. Vitas Labutis (kairėje) ir prof. Arnoldas Piročkinas.

Dau­giau nei lei­do sąlygos

„Kny­go­je greit pa­jun­ti is­to­ri­jos dvelks­mą, vos už­me­tęs akį į iš­kle­ru­sio­mis ra­šo­mo­sio­mis ma­ši­nė­lė­mis spaus­din­tus pro­to­ko­lus, o ran­ka ra­šy­ti laiš­kai net grau­di­na, nes ne vie­no juos ra­šiu­sio žmo­gaus šian­dien jau nė­ra tarp mū­sų: An­ta­nės Ku­čins­kai­tės, Bro­nio Sa­vu­ky­no, Vik­to­ro Alek­nos ir dau­ge­lio ki­tų“, – da­li­jo­si įspū­džiais doc. Re­gi­na Venc­ku­tė.

Pa­sak kal­bi­nin­kės, šia kny­ga už­si­mo­ta pa­pa­sa­ko­ti, kas ir kaip pa­sku­ti­niais so­viet­me­čio de­šimt­me­čiais bu­vo da­ro­ma bend­ri­nės kal­bos nor­mi­ni­mo, vi­suo­me­nės ling­vis­ti­nio švie­ti­mo ir lie­tu­vių kal­bos fak­tų kau­pi­mo sri­ty­se. Iš kny­gos taip pat ma­ty­ti, kaip at­kak­liai bu­vo ieš­ko­ma bū­dų ir prie­mo­nių stip­rin­ti vi­suo­me­nės kal­bi­nį at­spa­ru­mą ar bent jau jį pa­lai­ky­ti.

R. Venc­ku­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad nie­kas ki­tas ne­bū­tų ga­lė­jęs par­ašy­ti to­kios kny­gos, ko­kią par­ašė A. Pup­kis, per tuos du de­šimt­me­čius pats iki kak­lo pa­si­nė­ręs į dau­gy­bę dar­bų ir rū­pes­čių. Nuo pir­mo pus­la­pio re­da­ga­vo ne­leng­vai į die­nos švie­są ke­lią pra­sis­ky­nu­sią „Mū­sų kal­bą“, bu­vo „Kal­bos pra­kti­kos pa­ta­ri­mų“ su­da­ry­to­jas ir vie­nas au­to­rių, pui­kiai pa­ži­no ne tik Vil­niaus, bet ir ki­tų mies­tų bei ra­jo­nų kal­bos sek­ci­jų veik­lą.

„Kny­ga pa­si­ro­dė la­bai lai­ku, nes da­bar daug ką, kas bu­vo da­ro­ma so­viet­me­čiu, links­ta­ma nu­ra­šy­ti į lai­ko nuo­sto­lius ar net ver­tin­ti kaip silp­na­va­liš­ką tai­ky­mą­si prie oku­pa­ci­nės val­džios pri­mes­tų rei­ka­la­vi­mų. Taip pat ga­li­ma iš­girs­ti, kad bu­vo per daug kon­tro­liuo­ja­ma, var­žy­ta as­mens kal­bi­nės sa­vi­raiš­kos lais­vė, daž­nai pa­brėž­ti­nai mi­ni­mas vi­suo­me­nės ir kal­bi­nin­kų konf­lik­tas. Iš vi­sų mo­nog­ra­fi­jos sky­rių ga­li­ma įsi­ti­kin­ti, kad pa­dė­tis bu­vo to­li gra­žu ne to­kia pa­pras­ta, kaip da­bar daug kam at­ro­do. Ypač ver­tin­gas pa­si­ro­dė sky­rius apie mies­tų ir ra­jo­nų kal­bos sek­ci­jų veik­lą, nes pa­tvir­ti­na, kad kal­bos są­jū­dis bu­vo įgi­jęs ti­krai ma­si­nį po­bū­dį. Ta­me sky­riu­je pri­min­ta apie dau­ge­lį įvai­rių pro­fe­si­jų žmo­nių, ku­rie nuo­šir­džiu dar­bu pri­si­dė­jo prie to, ką šian­dien tu­ri­me. Jei ne kny­ga, tie žmo­nės bū­tų ne­pel­ny­tai už­mirš­ti“, – sa­kė kal­bi­nin­kė.

Mo­nog­ra­fi­ja – reikš­min­gas lie­tu­vių kal­bo­ty­ros is­to­ri­jai vei­ka­las. Nors ja­me ap­ra­šy­tas lai­ko­tar­pis, pa­sak R. Venc­ku­tės, dar nė­ra vi­sai pa­sken­dęs pra­bė­gu­sio lai­ko ūka­no­se, skai­ty­to­jai ga­lės įsi­ti­kin­ti, kad kal­bos pra­kti­kos rei­ka­lai ne­bu­vo ap­leis­ti, jie bu­vo tvar­ko­mi, kiek lei­do – ir net dau­giau ne­gu lei­do – to me­to są­ly­gos. O svar­biau­sia – ši kny­ga pa­dės ob­jek­ty­viau ver­tin­ti per du de­šimt­me­čius pa­siek­tus re­zul­ta­tus. Apie kal­bos pra­kti­kos kas­die­ny­bę pa­sa­ko­jan­tis vei­ka­las pa­pil­dys lie­tu­vių kal­bo­ty­ros is­to­ri­ją ša­lia tri­to­mės Al­gir­do Sa­ba­liaus­ko „Lie­tu­vių kal­bos ty­ri­nė­ji­mo is­to­ri­jos“.

Atlaikė

Kal­bi­nin­kas dr. An­ta­nas Ba­la­šai­tis pri­ta­rė, kad A. Pup­kio mo­nog­ra­fi­ją rei­kia ver­tin­ti gre­ta A. Sa­ba­liaus­ko, Zig­mo Zin­ke­vi­čiaus dar­bų prie Li­tua­nis­ti­kos ži­di­nio. Iš­sa­miai par­ašy­ta, kruopš­čiai do­ku­men­tuo­ta kny­ga bus rei­ka­lin­ga fi­lo­lo­gų kar­toms, ku­rios ne­si­mo­kė so­vie­ti­nė­se mo­kyk­lo­se, ne­pa­ty­rė ru­sų kal­bos bru­ki­mo vi­so­se sri­ty­se.

Bu­vęs A. Pup­kio bend­ra­žy­gis, ke­lio­li­ka me­tų re­da­ga­vęs „Mū­sų kal­bą“, pa­ti­ki­no, kad žur­na­lo vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius pa­ty­rė vi­so­kiau­sių grės­mių ir bai­mių, bet at­lai­kė. Pra­smin­gai nu­gy­ven­tas lai­ko­tar­pis, nors ir da­bar yra pa­si­šai­pan­čių.

„Bet pa­li­ki­me dar­bi­nin­kams dirb­ti, šai­pū­nams – šai­py­tis“, – už­bai­gė A. Ba­la­šai­tis.

Ir „Va­na­go pasiskraidymai“

Vie­nas kal­bos są­jū­džio dar­bų bu­vo kal­bos pa­vel­do rin­ki­mo eks­pe­di­ci­jos. Jų nuo­la­ti­nė da­ly­vė dr. Ja­ni­na Švam­ba­ry­tė-Va­lu­žie­nė pri­si­mi­nė B. Sa­vu­ky­no žo­džius: „Tos Pup­kio mer­gos, o mer­gos, tai bu­vo ga­lin­gos“. Pup­ki­nin­kų gru­pė da­ly­vau­da­vo ir „Va­na­go pa­sis­krai­dy­muo­se“ – taip va­din­tos prof. Alek­sand­ro Va­na­go, žy­maus ono­mas­ti­kos ty­rė­jo, eks­pe­di­ci­jos. Pa­sak kal­bi­nin­kės, eks­pe­di­ci­jos jai bu­vo kaip stu­den­tiš­kas pa­sip­rie­ši­ni­mas oku­pa­ci­jai, ne­pri­pa­ži­ni­mas, kad ša­lis yra ma­ža ir nie­ko ne­tu­ri, įsi­ti­ki­ni­mas, kad lie­tu­vių kal­ba – pa­ti gra­žiau­sia, ir tos kal­bos kiek­vie­ną va­sa­rą mo­ky­da­vo­si.

Kaip pa­brė­žė mo­nog­ra­fi­jos au­to­rius Lie­tu­vių kal­bos drau­gi­jos gar­bės pir­mi­nin­kas A. Pup­kis, ši kny­ga – ir tų žmo­nių, ku­riuos vi­sa­da pri­si­me­na, ypač J. Bal­ke­vi­čių, Z. Zin­ke­vi­čių, Juo­zą Pik­či­lin­gį, Ka­zi­mie­rą Ku­za­vi­nį, ir ko­le­gų, ku­rie at­ėjo į ren­gi­nį. Lie­tu­vių kal­bos drau­gi­jos gar­bės na­rio Al­gir­do Ma­la­kaus­ko skai­čia­vi­mu, mo­nog­ra­fi­jo­je pa­mi­nė­ta 600 kal­bos dar­bi­nin­kų, kul­tū­ri­nin­kų.