Aktorius Vladas Bagdonas – savo vaidmenų dirigentas
Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­to ak­to­riaus Vla­do Bag­do­no 70 me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­tras bu­vo sau­sa­kim­šas žiū­ro­vų, ko­le­gų, stu­den­tų. Sa­vo kū­ry­bos va­ka­rą ar­tis­tas dė­lio­jo pa­gal jam svar­biau­sius da­ly­kus – tea­tras, ki­nas ir mu­zi­ka – ant jų lai­ko­si šio sce­nos meis­tro pa­sau­lis.

Teatro scena. Kairėje – ant stalo tamsoje smilkstanti žvakė. Šalimais – sudėtas šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Pirosmani, Pirosmani...“ rekvizitas: miniatiūrinė gruziniška cerkvė, svarstyklės, miltų maišai. Į sceną įžengia Vladas Bagdonas – teatrališkai pasemia baltų prisikėlimo miltų ir leidžia sprūsti tarp pirštų.

„Žinojau, kad be energijos impulso neįmanoma būti scenoje. Žiūrovui maža, kai vien stovi ir šneki.“

Durys į anapusybę atsivėrė. „Ko man labiausiai norėtųsi šiandien... Kad ten, apšvietimo būdelėje, sėdėtų E. Nekrošius, – pagarbiai nulenkęs galvą, graudindamasis kalbėjo aktorius. – Esu dėkingas Jaunimo teatrui, kad išlaikė rekvizitą. Beje, „Pirosmanio“ premjera 1981-aisiais buvo rodoma būtent šitoje scenoje.“

Savamokslį gruzinų dailininką Niką Pirosmanį tada vaidinęs V. Bagdonas prisiminė, kad nebyliajam Sargui – aktoriui Vidui Petkevičiui, lygių nebuvę. „Eimis (E. Nekrošius) pasikvietė ir sako: pažiūrėk, kaip Petkevičius vaidina. Pažiūrėjau ir nustėrau, – be žodžių. Likus dviem dienoms iki premjeros buvo pantomima. Tada pasikvietėme Saulių Šaltenį, jis per naktį parašė tekstus. Pamenu, važiavome į BIFET'ą ( Belgrado tarptautinį teatro festivalį – aut.), ir aš sugrioviau šitą spektaklį“, – savikritikos neslėpė V. Bagdonas.

S. Šaltenis anuomet šaukęs ant artisto – esą negalima taip pasyviai vaidinti. Paskui spektaklį vežė rodyti į Mostarą (Bosnija ir Hercegovina), ten visi savo vaidmenis atlikę puikiai. „Gerai vaidinome ir Gruzijoje, bet tik vieną spektaklį, rytinį. Vėliau gruzinai mus taip nugirdė... Nebebuvo jėgų“, – kaltai šypsojosi pagrindinio vaidmens kūrėjas.

"Fausto" vaidmuo pareikalavo iš Vlado Bagdono daug vidinių jėgų. / Jaunimo teatro archyvo nuotrauka

Nuo to laiko prasidėjo spektaklio kelionė po visą pasaulį. „Man labai trūksta E. Nekrošiaus, kaip ir mums visiems“, – atsiduso aktorius.

Širdy žmonių aš sąskambį radau

V. Bagdonas vienu metu manė, kad Saljeris („Mocartas ir Saljeris“, rež. E. Nekrošius, 1994) yra geriausias jo vaidmuo. „Mėgau tą vaidmenį. Patiko energija, kurią demonstravau“, – sakė scenos legenda.

Užtat spektaklį „Nosis“ (rež. E. Nekrošius, 1991) buvo visiškai pamiršęs. Jį priminė paskambinęs kolega Kostas Smoriginas. „Sako, Vladai, gavau to vaidinimo įrašą, – be perstojo juokiausi...“ Taip, dabar pažiūrėjus pasirodė, kad tai visiškai nebūdinga nei E. Nekrošiui, nei mano vaidybai. Iš tikrųjų, ką čia išdarinėja Majoras Kovaliovas – kažkokia judesių ir vidinė ekvilibristika“, – stebėjosi V. Bagdonas.

"Dėdė Vania" (rež. Eimuntas Nekrošius, 1986). / Jaunimo teatro archyvo nuotrauka

Majoras Kovaliovas eina iš proto dėl moterų. Pagal Nikolajaus Gogolio apysaką „Nosis“ pastatytas spektaklis anuomet Maskvoje sukėlė patį tikriausią skandalą. „Kokio tiktai galėjau (arba negalėjau) tikėtis... Tas skandalas susietas su Gogoliu. Manau, vaidinimas pasirodė ne tuo metu. Jeigu parodytume dabar, būtų visai kita reakcija“, – įsitikinęs menininkas.

Tas skandalas spektaklio neužgesino. Tačiau atėjus 1990-iesiems visiems ėmė atrodyti, kad teatro laikas baigėsi. „ Ir „Nosis“, ir kiti spektakliai baigėsi... Ir mes visi po vieną išėjome iš Jaunimo teatro. Deja, mano buvimas katalikų radijo „Mažojoje studijoje“ truko neilgai – pusę metų. E. Nekrošius pakvietė mane vaidinti Saljerį. Buvau labai laimingas“, – prisipažino aktorius.

Pats sau bjaurus

Vladas Bagdonas: „Kartais apima keistas jausmas: ar visa tai buvo su manimi?“

V. Bagdonas gretino režisierių E. Nekrošiaus ir Andrejaus Končialovskio pastatymus pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“, savo vaidmenį juose.

Abiejuose – ir E. Nekrošiaus spektaklyje 1986-aisiais, ir A. Končalovskio – 2009 metais – aktorius vaidino Serebriakovą. E. Nekrošiaus Serebriakovas, anot V. Bagdono, – monstras. Nėra už ką jo mylėti. A. Končialovskio herojus – klasikinis, kiek minkštesnis, net simpatiškas. „Kai kurios mano gerbėjos Maskvoje sakydavo: „Klausyk, o kodėl tavęs nemyli Jelena Andrejevna, juk toks esi simpatingas. Taip tomis rankytėmis žaidi, kvieti ją pabendrauti?“ – ieškojo gėrio apraiškų aktorius.

E. Nekrošiaus spektaklis „Dėdė Vania“ buvo gerai žinomas, keliavo po pasaulį, sulaukė pripažinimo. „Vis dėlto man patiko tas monstras, nieko panašaus nebuvau vaidinęs. A. Končialovskis prašė lengvumo, – kiek galiu, tiek esu lengvas. Dar lengvesnis? Tikėkimės, pavyks – kovo mėnesį vykstu į Maskvą vaidinti Serebriakovo“, – lyg tarp kitko užsiminė V. Bagdonas.

Į Lietuvos rusų dramos teatro sceną atkeliavo spektaklio "Pirosmani, Pirosmani..." rekvizitai - šio spektaklio premjera ir rodyta čia. / Sauliaus Barasos nuotrauka

Pakeisiu savo gyvenimą

„Trijose seseryse“ pagal Antoną Čechovą (rež. A. Končialovskis, 2012) V. Bagdonas atliko Čebutykino vaidmenį, o E. Nekrošiaus spektaklyje (1995) – Tuzenbacho. Abu pastatymai, pasak aktoriaus, labai skirtingi. Ir Čebutykinas, ir Tuzenbachas vienodai mėgstami. Čebutykiną dar vaidinsiąs, – tikino. „A. Končialovskio spektaklyje patogiausiai jaučiausi vaidindamas toje scenoje, kur Čebutykinas girtas kalba monologą – man tas monologas patinka. A. Končialovskis kartą priėjo prie manęs ir sako: „Vladai, gal tu toje scenoje... ai, daryk, kaip nori.“ Tai aš ir darau“, – juokėsi patenkintas artistas.

E. Nekrošius visada duodavęs emociškai taiklių pasiūlymų. Jis buvo genialus savo pastabomis. Jos, anot V. Bagdono, sukeldavusios emocinę audrą – negalėdavai atsipeikėti. „Sakė, žinai, Vladai, pavalgyk, – gal paskutinį kartą. Gerai, sočiai pavalgyk ir kalbėk tuos tekstus. Kai tik jis pasakė tą sakinį, man viskas tarsi atsivėrė. Kartais apima keistas jausmas: ar visa tai buvo su manimi?“ – į prisiminimus leidosi aktorius, netramdydamas byrančių ašarų.

Scenoje iš spektaklio „Pirosmani, Pirosmani...“ - Pirosmanis (Vladas Bagdonas) ir Ija Marija (Irena Kriauzaitė). / Sauliaus Barasos nuotrauka

Kodėl jis gyvas

Maskvos teatro „Mossovet“ spektaklyje „Mašenka“, kurį pagal Vladimiro Nabokovo romaną pastatė jaunas režsierius Ivanas Orlovas, V. Bagdonas kuria poeto Podtiagino vaidmenį. „Pakvietė vaidinti tokį pusiau gyvą poetą, ir kai aš sutikau, nustebo net teatro direktorė: negi jūs eisit į šitą vaidinimą, čia gi mažoji scena?! Sakau, eisiu – žinau, kaip užbaigti Podtiagino gyvenimą“, – pasakojo aktorius.

Kiekvieną kartą, kai V. Bagdonas atvažiuoja į Maskvą, direktorė vis svarstanti: „Kaip šis spektaklis galėtų kur nors išvažiuoti?“ „Dalykas tas, kad visa scena yra aptverta surūdijusiomis skardomis. Taigi dailininkas padarė meškos paslaugą, nors skarda – įspūdinga. Podtiaginas pramušdamas tą skardos gabalą išeina į šviesą, į mirtį. Bet niekaip nerandame galimybių išvežti spektaklio iš šitos mažosios „Mossovet“ teatro scenos“, – aiškino aktorius.

Šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Pirosmani, Pirosmani...“ pagal Vadimo Korostyliovo pjesę rekvizitas: miniatiūrinė gruziniška cerkvė, svarstyklės, miltų maišai. / Sauliaus Barasos nuotrauka

Tarytum koks magnetas

Pagal Goethe's kūrinį „Faustas“ sukurtame E. Nekrošiaus spektaklyje (2006) V. Bagdonui teko vaidmuo, pareikalavęs kone daugiausia vidinių jėgų. „Pirosmanyje kartais man pritrūkdavo energijos. Žinojau, kad be jos impulso neįmanoma būti scenoje. Žiūrovui maža, kai stovi ir šneki. „Fauste“ – sudėtingas monologas, ne viską supratau. Paklausiau, ką reiškia tas traukimasis atbulomis, paskui grįžimas ir daužymas per stiklinę su lazdele? Eimis atsakė: „Nežinau, bet tai gražu.“ Supratau – gražu. Stengiausi iš visų jėgų, kiek galėdamas. Tas traukimasis per visą sceną atbulomis keldavo man didžiulį stresą, aš labai nuvargdavau, jausdavausi kaip kritęs ant tų grindų, prakaitas teka – ne, garas iš galvos. Bet jam buvo gražu, sako, žiūrovams – irgi“, – apie kūrybos procesą kalbėjo V. Bagdonas.

Minėdamas savo 70-metį Vladas Bagdonas žiūrovus kvietė pasiklausyti keleto jo paties kurtų dainų: „Neįvykęs pokalbis“, „Draugui“, „Šuniui uogienė“, „Žvilgsnis pro langą“. / Sauliaus Barasos nuotrauka

Aistringa fizika

2000-ųjų pabaigoje pasirodžiusi „Otelo“ premjera vainikavo E. Nekrošiaus šekspyriškąją trilogiją. Pagal Williamo Shakespeare'o tragediją „Otelas“ pastatytas spektaklis V. Bagdonui kelia dviprasmiškus jausmus. „Tai bene geriausias kada nors pastatytas W. Shakespeare'o veikalas. Gaila, kad teko su juo atsisveikinti, bet atsisveikinau – nenorėjau, jog mano Otelas silptų fiziškai. Dėl tos pačios priežasties atsisveikinau ir su Faustu... Tokie mano žingsniai tikriausiai padarė daug skriaudos E. Nekrošiui. Atsiprašiau jo ir dabar atsiprašau jau esančio toli“, – neslėpė apmaudo scenos meistras.

Šiame spektaklyje, pasak aktoriaus, daug „aistringos fizikos“. „Viename savo interviu televizijai esu sakęs: ką čia bėgiosiu kur nors miško takeliais, geriau eisiu pas E. Nekrošių vaidinti. Ten gali išlieti visą savo energiją, pabėgioti“, – kalbėjo aktorius. Jis prisipažino, kad vaidindamas šiame spektaklyje juto malonumą. „Otele“ kaip dramos aktorė debiutavo primabalerina Eglė Špokaitė – Dezdemona. Savo scenos partnerės V. Bagdonas taip pat atsiprašė. „Eglė vieną sykį prasitarė: Bagdonas nenori su manimi vaidinti... Ne, Eglute, čia ne ta priežastis...“, – nejaukiai jautėsi aktorius.

„Bagdoniukai“ į sceną lipo sveikinti savo dėstytojo ir nepraleido progos pajuokauti, - Vladui Bagdonui Įteikė šokoladinę moters figūrėlę. / Sauliaus Barasos nuotrauka

Vaidmenys kine: dirigentas

„Dirigentą“ filmuoti pradėjo vienas jaunas rusų režisierius Konstantinas Bogomolovas, bet darbo jam iki galo atlikti nepavyko. Kitas – Pavelas Lunginas filmą iš jo perėmė ir pabaigė. Čia dirigento Petrovo vaidmuo teko V. Bagdonui. „Kadangi K. Bogomolovas sakė, kad turėčiau visą tą oratoriją padiriguoti pats, tai ir į Čilę, Argentiną vežiausi kompiuterį – dirigavimo mokiausi iš tokių dirigentų kaip Vladimiras Mininas, Vladimiras Fedosejevas. Svarsčiau, kuo visa tai baigsis? Šiaip ar taip, kai ko išmokau“, – įsitikinęs aktorius.

Tačiau susitikęs choro dirigentą, pedagogą, kompozitorių Vytautą Miškinį vis tiek pasiguodė, kad režisierius nori priversti jį diriguoti visą oratoriją. „V. Miškinis pasakė: „Nedurniuok, nedaryk iš to profanacijos, nei mokeisi, nei ką.“ Sakau, mokiausi iš kompiuterio“, – šypsojosi prisiminęs V. Bagdonas.

Kolega Rolandas Kazlas nepraleido progos papokštauti klausdamas: "Ką reiškia naujos dainos žodžiai: „Žiūri sau pro langą, plutelę kramtai?" / "Meno forto" archyvo nuotrauka

Už vaidmenį Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje V. Bagdonui atiteko „Auksinės taurės“ Geriausio aktoriaus titulas. „Galėjau tada važinėti po daugelį festivalių ir visur gauti prizus, bet man nesinorėjo – ten tiek daug baltų siūlų“, – kukliai kalbėjo scenos grandas.

„Eik ir žiūrėk“

Žinomo rusų režisieriaus Elemo Klimovo „Eik ir žiūrėk“ (1985) filme, V. Bagdono žodžiais tariant, jis vaidinęs truputėlį kvaištelėjusį baltarusį. „Bet man patiko jį vaidinti, o dar labiau – kalbėti baltarusiškai. Kai įgarsinau šį filmą, viena baltarusių kalbos specialistė padovanojo man saldainių dėžę... Beje, filmas atnaujintas ir neseniai rodytas „Skalvijos“ kino teatre“, – pridūrė aktorius.

Jis pridūrė, jog būtent dėl šio filmo sulaukė skambučio iš Islandijos režisieriaus Baltasaro Kormakuro. Šis norėjęs sužinoti, kaip buvo filmuojama kaimo deginimo scena, kuri trunka 30 minučių, – vienu planu, vienu kadru, be jokių iškalbų. „Nors aš negalėjau jam nieko papasakoti, bet vis tiek gavau nedidelį vaidmenį islando filme“, – prisipažino turėjęs naudos V. Bagdonas.

Tarp sveikintojų būrio - kolegė Kristina Kazlauskaitė. / Sauliaus Barasos nuotrauka

„Eik ir žiūrėk“ sulaukia įvairių vertinimų – esą mažai meno, daugiau natūralizmo. O aktoriaus manymu, filmas emociškai stiprus, paveikus.

Negers už Staliną

V. Bagdonas atvirai prisipažino, jog filmo „Kasinėjimas“ (2014) filmavimams buvo visiškai nepasirengęs – neperskaitė viso scenarijaus, tik savo sceną. Nustebo iš režisieriaus Sergejaus Dachino sulaukęs nerūpestingo atsakymo: tai gerai, nes ši scena su visom kitom neturi nieko bendro. Režisierius vėliau „Kasinėjimą“ perdarė į trumpo metražo filmą, į centrą iškėlė Alzheimerio liga sergančio žmogaus pokalbį, – sulaukė teigiamų įvertinimų, apdovanojimų. „Kartais nereikia skaityti viso scenarijaus – užtenka vienos scenos“, – džiaugėsi sėkmingai išsisukęs iš padėties V. Bagdonas.

Teatras, kinas ir muzika - tarsi trys banginiai, ant kurių laikosi Vlado Bagdono pasaulis. / Sauliaus Barasos nuotrauka

Baltarusių režisieriaus Aleksandro Jefremovo filme „Pasikėsinimas“ (2010) lietuvių aktoriui teko nedidelis vaidmuo, bet kaip sakė pats V. Bagdonas, gana reikšmingas. „Veiksmas vyksta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Atsisveikinimo scena su dukra – akivaizdu, kas vyksta. Esu laimingas, kad galėjau sukurti personažą, kuris niekada negers už Staliną“, – apie žiaurią stalinistinio režimo realybę kalbėjo jis.

Muzika: Rupūžės arija

Kai dirigentas Gintaras Rinkevičius paskambino V. Bagdonui, šis važiavo automobiliu. Iš maestro išgirdo pasiūlymą roko operoje suvaidinti Rupūžę. „Sutrikau. Rupūžė... Ropoti reikės. Ar man to reikia? Svarsčiau, o jei tai bus paskutinis mano vaidmuo? Visgi paaiškėjo, kad šioji Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“ – visai nieko“, – pasitelkęs aktoriaus žavesį gyvai pasakojo jubiliatas. Ir ne paskutinis vaidmuo.

Jubiliejinis kūrybos vakaras, sumanytas Geros muzikos ekspertų „Bardai LT“, neapsiėjo ir be V. Bagdono autorinių dainų. Žiūrovus aktorius pakvietė pasiklausyti keleto jų: „Neįvykęs pokalbis“, „Draugui“, „Šuniui“, „Uogienė“, „Žvilgsnis pro langą“. Ši daina sulaukė ypatingo aktoriaus Rolando Kazlo dėmesio. Pakilęs į sceną sveikinti kolegos, traukė jį per dantį. „Viena naujausių dainų? Ką reiškia žodžiai: „Žiūri sau pro langą, plutelę kramtai“? Manau, kad dažnas septyniasdešimtmetis plutelę nupjausto. Daugiau šaunumo ar liūdesio tose eilutėse? Subtili užuomina „Sodrai“?“ – nenurimo R. Kazlas. Galop prisiminęs neseniai pasirodžiusią publikaciją, kurioje V. Bagdonas prisipažino jaučiąs priklausomybę nuo moterų ir šokolado, tvirtino, kad šis pamiršęs paminėti dar vieną, nuo kurios neišgelbės joks priklausomybių centras, – priklausomybė nuo kūrybos! R. Kazlas linkėjo „kramtyti naujus vaidmenis“. Legendinis aktorius V. Bagdonas neliko be savo studentų, švelniai „bagdoniukais“ vadinamų, dėmesio. Šie irgi į sceną lipo nešdami geriausių linkėjimų, taip pat nepraleido progos pajuokauti. Įteikė šokoladinę moters figūrėlę...

Lietuvių teatro ir kino mohikanai Vladas Bagdonas ir Regimantas Adomaitis (kairėje). / Sauliaus Barasos nuotrauka

Lietuvių teatro ir kino mohikanai Vladas Bagdonas ir Regimantas Adomaitis (kairėje). / Sauliaus Barasos nuotrauka

Lietuvių aktorius, pedagogas Vladas Bagdonas gimė 1949-ųjų sausio 16-ąją Vilniuje. 1970-aisiais baigė Lietuvos konservatoriją. 1970–1993 metais – Jaunimo teatro aktorius. Nuo 1993 metų dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1996–2009 metais Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas; profesorius (2009).

Svarbesni vaidmenys teatre: Rolandas (Giedriaus Kuprevičiaus, Sauliaus Šaltenio, Leonido Jacinevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, 1976); Nikas Pirosmanis (Vadimo Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani...“, 1981); Merkucijus (Kęstučio Antanėlio roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, 1982); Serebriakovas (Antono Čechovo „Dėdė Vania“, 1986); Majoras Kovaliovas (Nikolajaus Gogolio „Nosis“, 1991); Saljeris (Aleksandro Puškino „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“, 1994); Tuzenbachas (A. Čechovo „Trys seserys“, 1995); Tėvo šmėkla (Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, 1997); Aleksis Zorba (Johno Kanderio miuzikle „Zorba“, 1999); Otelas (W. Shakespeare’o „Otelas“, 2000); Faustas (Goethe’s „Faustas“, 2006).

Vaidmenys Lietuvos televizijoje:Teodoras – „Daltonikai“, 1973, Anicokas – „Paskenduolė“, 1974, Kapitonas Belariminas – „Džordano Bruno procesas“, 1975, Adomas – „Urtė“, 1975, Juras Tarutis – „Žemė maitintoja“, 1977, Robertas Haborlendas – „Raudonmedžio rojus“, 1981, Žygimantas Augustas – „Barbora Radvilaitė“, 1982.

Kine: Antanėlis – „Virto ąžuolai“, 1976; Rubežas – „Eik ir žiūrėk“, 1985; Laurynas – „Žolės šaknys“, 1988; Malūninkas Domas – „Markizas ir piemenaitė“, 1978; Muzikantas – „Riešutų duona“, 1978; Petrovas – „Dirigentas“, 2012; Juras Tarutis – „Žemė maitintoja“, 1977; Daktaras – „Kvailių namai“, 2002; Maršanas – „Isajevas“, 2009; Butkus – „Kraštas“, 2010; Profesorius Bergeris – „Pasikėsinimas“, 2010; Konstantinas – „Kasinėjimas“, 2014.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2000), Gedimino ordino Riterio kryžius (2002).