Aktorei Jurgai Kalvaitytei – penkiasdešimt!
Šian­dien, gruo­džio 19 d., Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos tea­tro ak­to­rė Jur­ga Kal­vai­ty­tė šven­čia 50-me­tį. To­kios da­tos ly­di kiek­vie­ną žmo­gų, ta­čiau ak­to­riaus gy­ve­ni­me tai yra da­ta, ku­ri pri­ver­čia perž­velg­ti vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, ku­rio es­mę su­da­ro įvai­rių per­so­na­žų ga­le­ri­ja.

Tai yra sukurti žmonės, fantomai, simboliai, kurie neleidžia aktoriui būti vien tik savimi. Kiekvienas aktorius norom nenorom prisimena keisčiausius tekstus iš įvairiausių spektaklių, kurie tapo jo gyvenimo dalimi. Neabejoju, kad dažnas aktorius, sakydamas kad ir paprasčiausią „labas rytas“, kurdamas vaidmenį, pagalvoja, kokia intonacija ar kokiu ritmu jis turėtų tuos žodžius ištarti.

Jurga gimė Kaune, o baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (anuomet dar vadintą konservatorija), įgijo didelę patirtį, nes aktorinį meistriškumą jai dėstė garsi pedagogė, režisierė Dalia Tamulevičiūtė. 1990 metais ji stažavosi Niujorko Juillardo meno mokykloje, 1991–1993 metais vaidino „Šiaurės Atėnų“ teatre. Nuo 1995-ųjų Jurga – Nacionalino dramos teatro aktorė. Čia ji vaidmenis sukūrė Evaldo Jaro, Anželikos Cholinos, Rimo Tumino, Gyčio Padegimo, Juliaus Dautarto, Yanos Ross, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose. Tie, kurie susipažįsta su Jurga Kalvaityte, vėl ir vėl kviečiasi į savo spektaklius, kadangi aktorė pasižymi disciplinuotumu ir ištverme, be to, puikiu plastiškumu – ne veltui ji kadaise buvo gimnastė.

Kiekviename teatre yra įvairių aktorių, tačiau svarbiausiais išlieka ne tik lyderiai, bet tie, kurie sudaro teatro stuburą, kuriais įmanoma pasikliauti, kai vyksta sudėtingiausi spektaklių kūrimo procesai. Deja, tokių teatruose nėra tiek daug, kaip norėtųsi. Jurga priklauso prie tų, kuriais tiki ir pasitiki aplinkiniai kūrėjai.

Neseniai Jurga grįžo iš gastrolių po Ameriką, kur pristatė savo savarankišką darbą, sukurtą su kolege Neringa Bulotaite – „Šimtmečio moterys“. (Vėliau prie jų subrandintos idėjos prisijungė dramaturgė Ingrida Ragelskienė, dailininkė Jurgita Jankutė ir kiti). Rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė, seserys politikės Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė, aktorė Ona Rymaitė... Kurdamos šias asmenybes, aktorės suformavo šiuolaikinių menininkių portretus, leidžiančius mąstyti ne tik apie Lietuvos istoriją formavusias moteris, bet ir apie aktores ir jų dalią šiuolaikiniame teatre.

Man asmeniškai įsimintiniausias Jurgos vaidmuo kasdienybės grožiu spinduliuojančioje airių dramaturgo Briano Frielo pjesėje „Lugnazados šventės šokiai“, kurią dar 2001 metais pastatė režisierius Gytis Padegimas. Šiame spektaklyje veiksmas vyko šviesos ir muzikos dievo Lugh šventės (kiek primenančios „Žolines“) išvakarėse – vasaros pabaigoje, tačiau impulsai į šventės anapusybę spektaklyje pasijausdavo, kai įsisiūbuodavo penkių seserų tarpusavio santykiai. Buvo sukurta daug gyvų charakterių. Užsklęstų širdžių namai pratrūkdavo, durys atsiverdavo, kai seserys, šlovindamos gyvenimą, sušokdavo pamišusių merginų šokį. Ir nors Jurgos Kalvaitytės Agnesė buvo santūri ir intravertiška, derindama personažo vidinę charakteristiką su ypatinga plastika, ji spinduliavo neįtikėtiną meilę grožiui.

Sulaukusi prasmingo jubiliejaus Jurga Kalvaitytė pasidalino keliomis mintimis apie svarbiausią savo mokytoją ir apie tai, ką jai teatras reiškia šiandien.

„Didžiausios tiesos apie teatrą – iš šviesaus atminimo mano mokytojos Dalios Tamulevičiūtės. Teatras, tai vieta, kuri žmogų taurina, kilsteli virš buities, stumteli mąstyti apie būtį. O tiems, kurie renkasi būti šiapus scenos – dar ir sunkus darbas, pamirštant darbo valandas.

Dabar laikas tarsi susitraukė, jo amžinai trūksta. Bėgame ir bėgame. Apmąstymams laiko nebelieka. Informacija mus turi pasiekti koncentruota, mažomis dozėmis. Ir teatras į tai privalo reaguoti. Pasirinkimas, persisotinimas daugeliu dalykų: daiktais, bereikalinga informacija, vaizdais – labai didelis. Bet vien atkartoti, kas vyksta gyvenime, be gilesnės prasmės, nepakanka. Visa tai pasiekiama internete, išgirstama, pamatoma per žinias. Man teatro misija – klausimai apie šiandienos vertybes, žmogų, visuomenę.

Bet visko griauti, keisti iš pagrindų tikrai nereikia. Ant griuvėsių labai sunku statyti. Turėtume pagarbiai perimti tai, ką esame gavę, ir visa tai praturtinę savo atradimais, perduoti kitai kartai. Man svarbi sąvoka „pagarba“. Žmogui, kuris šalia, ar tiesiog praeiviui gatvėje, viršininkui, ar pavaldiniui, kito atliktam darbui ir, svarbiausia, praeičiai.

O praeity matau nemažai pavyzdžių, kurie užkrečia, skatina veikti ir klausti savęs, ką aš padariau, kad šaly, kurioje gyvenu, būtų geriau ir gražiau? Ką aš galiu padaryti, kuo prisidėti, kad visa tai vyktų? Įsidėmėjau režisieriaus Gyčio Padegimo mintį, kuri man išliko labai svarbi: „Gyvenimas bekvapis ir beskonis, ir tik tu pats jį padarai tokiu, koks jis yra, kokiu tu jį matai, tokiu jį pats ir kuri.“