Aktorė Jurga Kalvaitytė: tiki ir pasitiki
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos tea­tro ak­to­rei Jur­gai Kal­vai­ty­tei gruo­džio 19 die­ną su­ka­ko pen­kias­de­šimt me­tų. Ar­tis­to gy­ve­ni­me tai me­tas, ver­čian­tis perž­velg­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, ku­rio es­mę su­da­ro įvai­rių per­so­na­žų ga­le­ri­ja. Tai yra su­kur­ti žmo­nės, fan­to­mai, sim­bo­liai, ne­lei­džian­tys ak­to­riui bū­ti vien tik sa­vi­mi.

Toji galerija – tai sukurti žmonės, fantomai, simboliai, neleidžiantys būti vien tik savimi. Dažnas aktorius, kai kuria vaidmenį, ir sakydamas paprasčiausią „labas rytas“ pagalvoja, kokia intonacija ar kokiu ritmu jis turėtų tuos žodžius ištarti.

Ja tiki ir pasitiki

Jurga gimė Kaune, o baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, anuomet dar vadintą konservatorija, įgijo didelę patirtį, nes aktorinį meistriškumą jai dėstė garsi pedagogė, režisierė Dalia Tamulevičiūtė. 1990 metais Jurga stažavosi Niujorko Juillardo meno mokykloje, 1991–1993 metais vaidino „Šiaurės Atėnų“ teatre. Nuo 1995-ųjų Jurga – Nacionalino dramos teatro aktorė. Čia ji vaidmenis sukūrė Evaldo Jaro, Anželikos Cholinos, Rimo Tumino, Gyčio Padegimo, Juliaus Dautarto, Yanos Ross, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose. Tie, kurie susipažįsta su J. Kalvaityte, vėl ir vėl kviečia į savo spektaklius, nes aktorė pasižymi disciplinuotumu ir ištverme, be to, puikiu plastiškumu – ne veltui ji kadaise buvo gimnastė.

Kiekviename teatre yra įvairių aktorių, tačiau svarbiausi išlieka ne tik lyderiai, bet ir tie, kurie sudaro teatro stuburą, kuriais įmanoma pasikliauti, kai vyksta sudėtingiausi spektaklių kūrimo procesai. Deja, tokių teatruose nėra tiek daug, kaip norėtųsi. Jurga priklauso prie jų, jais tiki ir pasitiki aplinkiniai kūrėjai.

Atsiduoti grožiui

Neseniai J. Kalvaitytė grįžo iš gastrolių po Ameriką, kur pristatė savo savarankišką darbą, sukurtą su kolege Neringa Bulotaite – „Šimtmečio moterys“. (Vėliau prie jų subrandintos idėjos prisidėjo dramaturgė Ingrida Ragelskienė, dailininkė Jurgita Jankutė ir kiti.) Rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė, seserys politikės Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė, aktorė Ona Rymaitė... Kurdamos šias asmenybes, aktorės suformavo šiuolaikinių menininkių portretus, leidžiančius mąstyti ne tik apie Lietuvos istoriją formavusias moteris, bet ir apie aktores ir jų dalią šiuolaikiniame teatre.

„Teatras, tai vieta, kuri žmogų taurina, kilsteli virš buities, stumteli mąstyti apie būtį.“

Man labiausiai įsiminė J. Kalvaitytės vaidmuo kasdienybės grožiu spinduliuojančioje airių dramaturgo Briano Frielo pjesėje „Lugnazados šventės šokiai“, kurią dar 2001 metais pastatė režisierius G. Padegimas. Šiame spektaklyje veiksmas vyko šviesos ir muzikos dievo Lugh šventės, kiek primenančios Žolinę) išvakarėse – vasaros pabaigoje, tačiau impulsai į šventės anapusybę spektaklyje pasijausdavo, kai įsisiūbuodavo penkių seserų tarpusavio santykiai. Buvo sukurta daug gyvų charakterių. Užsklęstų širdžių namai pratrūkdavo, durys atsiverdavo, kai seserys, šlovindamos gyvenimą, sušokdavo pamišusių merginų šokį. Ir nors Jurgos Agnesė buvo santūri ir introvertiška, derindama personažo vidinę charakteristiką su ypatinga plastika, ji spinduliavo neįtikimą atsidavimą grožiui.

Pamirštant darbo valandas

Sulaukusi prasmingo jubiliejaus J. Kalvaitytė pasidalijo keletu minčių apie svarbiausią savo mokytoją ir apie tai, ką jai teatras reiškia šiandien:

„Didžiausios tiesos apie teatrą – iš šviesaus atminimo mano mokytojos D. Tamulevičiūtės. Teatras, tai vieta, kuri žmogų taurina, kilsteli virš buities, stumteli mąstyti apie būtį. O tiems, kurie renkasi būti scenoje – dar ir sunkus darbas, pamirštant darbo valandas.

Dabar laikas tarsi susitraukė, jo amžinai trūksta. Bėgame ir bėgame. Apmąstymams laiko nebelieka. Informacija mus turi pasiekti koncentruota, mažomis dozėmis. Ir teatras į tai privalo reaguoti. Pasirinkimas, persisotinimas daugeliu dalykų: daiktais, nereikalinga informacija, vaizdais – labai didelis. Bet vien atkartoti, kas vyksta gyvenime, be gilesnės prasmės, nepakanka. Visa tai pasiekiama internete, išgirstama, pamatoma per žinias. Man teatro misija – klausimai apie šiandienos vertybes, žmogų, visuomenę.

Bet visko griauti, keisti iš pagrindų tikrai nereikia. Ant griuvėsių labai sunku statyti. Turėtume pagarbiai perimti tai, ką esame gavę, ir visa tai, praturtinę savo atradimais, perduoti kitai kartai. Man svarbi sąvoka „pagarba“. Žmogui, kuris šalia, ar tiesiog praeiviui gatvėje, viršininkui ar pavaldiniui, kito atliktam darbui ir, svarbiausia, praeičiai.

O praeityje matau nemažai pavyzdžių, kurie užkrečia, skatina veikti ir klausti savęs, ką aš padariau, kad šalyje, kurioje gyvenu, būtų geriau ir gražiau? Ką aš galiu padaryti, kuo prisidėti, kad visa tai vyktų? Įsidėmėjau režisieriaus G. Padegimo mintį, kuri man išliko labai svarbi: „Gyvenimas bekvapis ir beskonis, ir tik tu pats jį padarai tokiu, koks jis yra, kokį tu jį matai, tokį jį pats ir kuri.“