Abstrakčiosios tapybos stichijoje
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je ati­da­ry­ta ir iki sau­sio 6 die­nos veiks Al­gi­man­to Čer­niaus­ko abs­trak­čių pa­veiks­lų par­oda „Blo­gis“. „Pa­tys ma­to­te, kad ma­no „Blo­gis“ tu­ri hu­mo­ro jaus­mą, o ši par­oda – gė­rio ir gro­žio sim­bio­zė“, – sa­kė me­ni­nin­kas, lyg tei­sin­da­ma­sis, ko­dėl ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu su­ren­gė taip pa­va­din­tą par­odą.

Dideli, monumentalūs, per pastaruosius septynerius metus sukurti jauno menininko darbai eksponuojami per du bibliotekos aukštus. Kaip prisipažino autorius, norėdamas labiau suvokti, kas yra tapyba, prieš keletą metų jis tarsi ištrūko iš paveikslo rėmų: pradėjo kurti performansus, rengti „stendapus“, instaliacijas, kuruoti savo ir kitų menininkų parodas, eksperimentuoti muzikinėje veikloje.

„Man patinka kurti reginį. Abstrakti tapyba – savotiška muzika, galinga stichija.“

„Tačiau visų šių mano hobių epicentras – abstrakti tapyba, – prisipažino A. Černiauskas. – Ši meno niša Lietuvoje dar nėra prestižinė. Daugeliui žmonių abstrakcijos nėra priimtinos ir suprantamos, tarsi keliančios nerimą: o kaip jas „vartoti“. Man norisi žiūrovui padėti jas suprasti. Prieš dešimt metų įstojęs į Vilniaus dailės akademiją (VDA) pats atradau abstrakciją, kaip nuostabią psichologinę, egzistencinę erdvę. Ji man siejasi su dideliu komfortu.“

Lanksti ir prisitaikanti

Pasak menininko, abstrakcijai skleistis Lietuvoje yra plačios erdvės, nes ji čia dar tarsi antrame plane, skirtingai nei Vakarų pasaulyje, kur labai populiari ir vertinama. „Net ir VDA Tapybos katedroje nenagrinėjama abstrakčios tapybos kultūra. Labiau dominuoja vaizduojamasis pasakojimas. Mano suvokimu, niekas taip nepabrėžia tikrovės kaip abstrakcija. Bet dažnai girdžiu žiūrovus nesuprantant, ką menininkai nori pasakyti. Man atrodo, abstrakcija yra elementari ir savaime suprantama, ji lanksti ir prisitaikanti prie žiūrovo. Žvelgdamas į tokius darbus pernelyg savęs neklausinėju. Tiesiog jaučiu malonumą“, – aiškino A. Černiauskas.

Menininko manymu, abstraktūs paveikslai dar ilgai liks nebylūs tiems, kuriems nebus padėta juos atrasti. Todėl pasikvietęs lektorių dailininkas planuoja surengti edukacinį seminarą. Nacionalinėje bibliotekoje architektas ir tapytojas Mantas Maziliauskas pasakos apie abstrakciją ir gamtą, Linas Bliškevičius kalbės apie abstrakčios tapybos raidą, teatro kritikė Urtė Grigaliūnaitė dalysis mintimis apie dramaturgiją abstrakčioje tapyboje.

„Šiuolaikiniame pasaulyje abstrakti tapyba jau seniai yra norma. Tai yra taikos, ramybės, solidumo, meditacijos, taip pat ir egzistencinės provokacijos erdvė: triukšminga, tyli, iškilminga, šizofreniška ir, žinoma, kerinti“, – teigė A. Černiauskas.

Ištrūkti iš sukaustytų formų

„Kartais žmonės, žiūrėdami į abstrakcijas, numoja ranka sakydami: „Ai, čia ir mano katė taip tapo.“ Ir tai yra nuostabu, – įsitikinęs parodos autorius. – Daugelis menininkų visą gyvenimą ir siekia to vaikiškumo, nori ištrūkti iš sukaustytų formų.“

Kūrėjas nelinkęs primesti žiūrovui savo nuomonės. „Patinka kurti reginį. Abstrakti tapyba man – savotiška muzika. Pradžioje aš ją piešdavau: ieškojau, kaip spalvomis išreikšti muzikos energiją, emociją. Juk iš paveikslų sklindančią informaciją, teigiamą emociją priimi ne žodžiais, o intuityviai, – sakė jis. – Lankydamasis kitų dailininkų parodose aš tarsi įsikraunu energijos. Tada pagalvojau, kad ir mano kūryba tą daro. Per savo gyvenimą sulaukiau daug atgarsių, leidžiančių suprasti, kad kūryba tai nėra niekas. Tai kažkas tokio, ką verta auginti. Apskritai tapyba yra didelė stichija.“

A. Černiauskas prisipažino, jog jam įdomu stebėti, kaip abstrakti tapyba Lietuvoje pamažu populiarėja, skleidžiasi. Kaip pristatydama parodą „Blogis“ sakė VDA lektorė dr. Agnė Kulbytė, spalva, ritmas, plokštuma A. Černiausko tapyboje savitai permąstomi ir eksploatuojami, o atspirtis tapybos tradicijoje teikia konstruktyvųjį pamatą optiniams, dinaminiams ir taktiniams vaizdiniams. „Galima drąsiai sakyti, kad tokį užmojį turinti abstrakčios tapybos atmaina šiuolaikinėje Lietuvos dailės kontekste yra unikali. Ją nedaug kas iš jaunųjų menininkų yra profesionaliai išplėtojęs“, – teigė A. Kulbytė.

Į parodos atidarymą atėjo daug jaunų žmonių./Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos archyvo nuotraukos

Pertapytas blogis

Pats menininkas prisipažino dirbantis impulsyviai. „Keletą metų tapiau fanatiškai, o tada padariau keleto metų pertrauką. Ir tai buvo geras žingsnis, galėjau geriau įvertinti, ką aš čia darau, kokia viso to prasmė. Pastaraisiais metais daugiau pjaustau ir perdažau savo ankstesnius darbus. Man jie dabar yra kaip tam tikra žaliava, su kuria galiu toliau dirbti ir ieškoti naujų formų. Daugelis darbų pertapyti keletą kartų, todėl paroda ir vadinasi „Blogis“. Tai žodis, kurio platumas ir erdvė užbūrė mane“, – šypsojosi menininkas. Jo teigimu, pavadinimas abstrakčiame mene praplečia kontekstą.

Rodydamas į pilkų spalvų derinį autorius pasakojo: „Iš pradžių čia buvo visai linksmas, spalvotas peizažas. Po keleto dienų ant jo, žiūriu, jau susikaupė rūsti, solidi dažų masė. Atėjęs bičiulis ištarė: „Sveikinu, nutapei apmaudą.“ Dabar šis paveikslas ir vadinasi „Apmaudas“. O štai kitam paveikslui autorius parinko pavadinimą „Actekas ir Actekas“. Tai, pasak jo, kaip metafora, už kurios slypi dingęs, mistiškas, abstraktus pasaulis.

A. Černiauskas prisipažino, kad jis taip netapytų, kaip tapo dabar, jei nebūtų studijavęs pas dailininką, VDA dėstytoją, profesorių Henriką Čerapą. Jis įdiegė atsidavimą tapybai, abstrakcijai. Jis išmokė nebijoti didelių plotų. „Vis kirbėjo mintis šią parodą dedikuoti jam, – sakė trisdešimtmetis menininkas. – Bet kaip dedikuosi, kai parodos pavadinimas – „Blogis“? H. Čerapas – puikus menininkas. Jis užaugino dinastiją tapytojų, bet nuo praėjusių metų jau nebedėsto VDA.“

Dailininko dukterėčios šėlo dėdės parodoje.

Paroda – ir apie gėrį

Kaip aiškino dailininkas, „Blogis“ į jo kūrybą atėjo permąstant savo paties kaip tapytojo praktiką, klaidas, neigiamą įtaką, savo paties silpnumą. Nors akademija davė daug gero, bet buvo gausu asmeniškumų, dezorientacijos, sunku net būdavo suprasti, kas yra gerai, kas negerai. Kurį laiką, kaip prisipažino, ir jis buvo labai persiėmęs to negatyvumo, piktumo, konfliktiškumo. Užtat vėliau buvo smagu suvokti, kad nėra nieko nuostabiau už tą bendrą kūrybinį būvį, bendras įkvėpimo, polėkio paieškas.

Prisimindamas studijų metus, A. Černiauskas sakė sunaikinęs daugybę savo darbų. Akademija nesuteikė pasitikėjimo savo jėgomis. „Jautriai reagavau į kritiką, pavyzdžiui, dėstytojas pasakydavo: „nutapei čia labai moteriškai“ arba „čia tai močiutės gėlių darželį primena“, ir tų paveikslų nelikdavo, – kalbėjo menininkas. – Daugelis taip ir atšoka nuo teptuko. Iš mūsų kurso, kuriame buvome 18, tapo gal kokie 4. Man pasisekė, baigęs pradėjau dirbti baruose, pavyko atkurti bendravimą su žmonėmis, ėmiau pasitikėti savo jėgomis.“

Paklausus, kokios reakcijos sulaukė, kai iškilus priekabiavimo skandalams akademijoje jis drąsiai kalbėjo apie šias problemas, dalyvavo televizijos laidose, menininkas buvo atviras: „Įvyko įdomus persigrupavimas. Buvo tokių, kurie atsiribojo, įsižeidė, supyko, išsigando. Tačiau daugiausia sulaukiau palaikymo – tiesiog užgriuvo laiškai, kurie mane įpareigojo tęsti diskusijas. Tikiu, kad po viso to pratrūkusio pūlinio akademijoje prasidėjo apsivalymas, daugelio dalykų permąstymas. Ir aš pats radau atsakymus į įvairius klausimus, nedavusius ramybės, pavyzdžiui, kodėl man taip bloga gyvenime, kodėl aš priimdavau tik sau nepalankius sprendimus ir pan. Šie metai man tapo svarbiu apsivalymu. Su tuo susijusi ir ši paroda: aš išpažįstu blogį, bet aš jo nenoriu. Blogis yra tai, su kuo mes kovojame, tik bėda, kad ne visada jį atpažįstame. Jam lengva pasiduoti. Iš tikrųjų, ši mano paroda – apie gėrį.“

"Saulėlydžiai"./Jūratės Mičiulienės nuotrauka