5 Kanų filmai – kurių praleisti negalima
Tarp­tau­ti­nio Ka­nų ki­no fes­ti­va­lio is­to­ri­ja tur­tin­ga tiek įvy­kiais, tiek fil­mais. Čia nuo pat pir­mų­jų fes­ti­va­lio die­nų rau­do­nuo­ju ki­li­mu žen­gia gar­siau­sios pa­sau­lio žvaigž­dės, nuo to­kių le­gen­dų, kaip Sop­hia Lo­ren, Gra­ce Kel­ly, Alai­nas De­lo­nas, Kir­kas Doug­la­sas ir Ro­my Schnei­der, iki šių die­nų įžy­my­bių – Ni­co­le Kid­man, Aud­rey Tau­tou, Mi­chae­lo Doug­la­so, Mat­to Da­mo­no, Rya­no Gos­lin­go ir ki­tų, sa­ko­ma pra­ne­ši­me spau­dai. 

Prestižinis A klasės kino festivalis kiekvienais metais ir džiugina, ir stebina naujausiais kino kūriniais ir niekada neleidžia nuobodžiauti. Galimybė nukeliauti į šį festivalį suteikiama ir paprastam žiūrovui – tereikia priimti „European Film Challenge“ iššūkį, kurio metu reikia žiūrėti 10 europietiškų filmų ir dalintis šiomis peržiūromis socialiniuose tinkluose. Laimėtojas džiaugsis garsiausių režisierių filmais. O tuo tarpu dalinamės penkiais „Auksinę Palmės šakelę“ pelniusiais europietiškais filmais, kuriuos tikrai verta pažiūrėti.

Kvadratas (The Square, 2017)

Režisierius Rubenas Östlundas satyriškai vaizduoja šiuolaikinio meno institucijas, o per jas – dabartinę visuomenę. Tai novatoriškas, drąsus filmas apie šiandieną, apie dvasinę tuštumą, vartotojišką visuomenę, meno vaidmenį ir manipuliacijas.

Filmo herojus Christianas dirba šiuolaikinio meno muziejaus kuratoriumi. Jo užduotis – sugalvoti performansus, dažniausiai absurdiškus, šokiruojamus. Naujausias Christiano projektas – „Kvadratas“. Tai nedidelė aptverta erdvė miesto aikštėje, prie kurios pakabinta lentelė skelbia: čia – išskirtinė teritorija, pasitikėjimo ir rūpinimosi savo artimu šventykla.

Kaip apie šį filmą atsiliepė režisierius Pedro Almodóvaro „Jis – apie politkorektiškumo diktatūrą. Ši diktatūra tokia pat baisi ir grėsminga kaip bet kuri kita.“.

Adelės gyvenimas (Blue Is the Warmest Color, 2013)

Adelė pamažu atranda save ir įsimyli kitą merginą – mėlynplaukę. Šis filmas tai kelionė per vienos merginos kelių metų išgyvenimus – laikotarpį, kai ieškai savo tapatybės, ryšio su kitais ir savimi.

Filmas stebina neįtikėtinai įtaigia aktorių vaidyba, rodos, kur nors gatvėje stebėtumei žmones – tai taip natūralu ir nepriekaištinga. O ir aktorių vardai pažįstami Lietuvos žiūrovui – Adélei Exarchopoulos tai buvo įsimintinas debiutas, o Léa Seydoux juo išplėtė savo vaidmenų diapazoną.

Be galo intymus, artimas ir jautrus filmas tiesiog apie gyvenimą.

Organizatorių iliustracija

Baltas kaspinas (The White Ribbon, 2009)

Michael Haneke šiuo filmu tarsi užduodą klausimą, kodėl XX a. buvo kupinas tokių žiaurumų, kaip Antrasis pasaulinis karas. Atsakymų jis ieško 1913 m. mažoje Austrijos bendruomenėje. Ar būtent iš čia kilo tie žiaurumai?

Ramiai gyvenančią vietos bendruomenę šokiruoja sveiku protu nesuvokiami žiaurūs išpuoliai. Gydytojo žirgas krenta užsikabinęs už kelyje ištiestos vielos, kažkas dalgiu „nušienauja“ darže augančius kopūstus, barono sūnus pagrobiamas ir sadistiškai nubaudžiamas už prasižengimą. Kaimelio gydytojas, baronas ir pastorius mėgina sustabdyti plintantį žiaurumą.

Viso tokio iš pažiūros ramaus ir lėto filmo metu tvyro nerimas. Nors smurtas nėra matomas, bet jis nuolatos jaučiamas. Mandagumas ir tvarka dusina ir riboja, o drausmė veda prie pasipriešinimo.

Šokėja Tamsoje (Dancer in the Dark, 2000)

Larsas von Trieras ir Bjork – jau šie vardai yra argumentas, kodėl verta žiūrėti šį filmą. Bjork veikėja yra visuomenės paribiuose – ji emigrantė, darbininkė, vieniša motina ir dar, be to, akla. Tai be galo skaudus, jautrus, dramatiškas filmas. Nors pati istorija iš pažiūros rodosi labai paprasta, joje telpa giliausios žmogaus emocijos.

Ironiškai ir net žiauriai režisierius šiame filme suplaka melodramos, muilo operos, miuziklo, teisminės dramos žanrus. Ir kaip visuose savo filmuose pasitelkia aštrią provokacijos plunksną.

Padidinimas (Blow-Up, 1967)

Michelangelo Antonionio filmas apie žinojimą ir atsakomybę. Tai istorija apie fotografą, kuris fotografuoja manekenes. Sykį jis nufotografuoja porelę parke, grįžta namo ir pradeda didinti nuotraukas. Bedidindamas jis pamato keistų objektų: krūmuose pasislėpusį žmogų su pistoletu. Staiga žinojimas to, kas buvo tose nuotraukose, pasikeičia. Tai, kas buvo nematoma, tapo matoma.

Tai vienas įdomiausių ir stilingiausių režisieriaus darbų. Šis filmas kalba apie tuštumą, apie tapatybės paieškas, apie objektus.

Daugiau apie „European Film Challenge“:

https://europeanfilmchallenge.eu/

https://www.facebook.com/EUfilmChallengeLT/